REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tas pats, kaip su oru – tai speigas čiumpa, tai varva ir varva. Tik namų kine bent nėra pavojaus susipažinti su naujų atmainų gripais.

REKLAMA
REKLAMA

Šeštadienis

Pasirodo, ir Nacionalinei televizijai nesvetimas šiandien toks retas žmoniškumas. Kai LTV2 žiūrovai (bet tik jie) pačių Naujųjų Metų išvakarėse džiaugėsi dėl seniai laukto „Limonadinio Džo“, kiti, kurių dauguma, liūdėjo arba urzgė. Bet šį savaitgalį nemariąją čekų parodiją gali pasižiūrėti jau visi kas netingi: per pagrindinį LTV kanalą – net du jo seansai (šiandien, 16.10 val. ir pirmadienį, kovo 5 d., 14.20 val.). Nemanau, kad tai pagrindinis savaitės įvykis, bet vis dėlto malonu, kai ir apie tave pagalvoja.

REKLAMA

Iš rimtesniųjų bei populiariųjų šiandienos filmų – dramatiškas „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ (TV3, 20.30 val.). Mattas Damonas įtikina atmintį praradusio vaikino vaidmeniu, fabula konstruojama mikliai, bet šis rodymas turės prasmės nebent tuomet, jeigu – kad ir po savaitės – kanalas parodys tęsinį „Bornas. Absoliutus pranašumas“. Tas retas atvejis, kai špionažinis filmas pratęsiamas ne vien dėl šlamančių, o ir dėl logikos, be to tęsinį geriau režisuoja Paulas Greengrassas. Daug veiksmo, šiek tiek psichologijos, realus 1974 metų pagrindas – kitame su politika besisiejančiame naujame filme „Nužudyti prezidentą – pasikėsinimas į Ričardą Niksoną“ (RenTV Baltic, 20.25 val.; kartojama trečiadienį, kovo 7 d., 23.10 val.). Seanas Pennas gerai vaidina savęs nerealizavusį pardavėją Semą, nutarusį bent taip drastiškai atkreipti pasaulio dėmesį į save. Bet apskritai filmas man atrodo svarbesnis amerikiečiams, iki visuotinumo jis vargiai pakyla.

REKLAMA
REKLAMA

Ši kino diena taip ir svyruoja, kaip tas oras, – nuo dažniausiai politinės potekstės nusikaltimų iki neįpareigojančios linksmybės. Nepamenu, ar TV1 demonstravo pirmąją komedijinės trilogijos dalį „Žiūrėkit, kas kalba“. Bet antroji ir trečioji populiaraus juokingo pasakojimo apie gimstančius ir jau užuomazgose Bruce‘o Williso balsu formuojančius šeimos gyvenimą mažiukus dalys – šiandien (TV1, 16.00 val.) ir ryt (TV1, 16.00 val.). Atitinkamai – pavadinimais „Žiūrėkit, kas vėl kalba“ bei „Žiūrėkit, kas dabar kalba“. Aišku, iki begalybės tęsti tokį eksperimentą nebuvo įmanoma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Net „Aštuonios galvos kelioniniame krepšyje“ (LTV, 23.30 val.) už sąmoningai kraugeriško pavadinimo slepia komediją. Aišku, kriminalinę, deja, ne pačią patraukliausią. Banalybe alsuoja ir „Jaunikio draugai“ (BTV, 22.50 val.), gyvai primenantys „Amerikietiško pyrago“ humoro lygį.

Tik viena drama – „Tai, kas svarbiausia“ (TV3, 22.55 val.). Nors ir aktoriai čia puikūs (Meryl Streep, Renee Zellweger, Williamas Hurtas), o tarp motyvų girdimi karjeros ir pasiaukojimo, motinos ir dukters, šiurpios ligos ir eutanazijos motyvai, juosta nepastebimai slysta į didaktišką melodramą. Gal todėl, 1999 metais nominuota ir „Oskarams“, ir „Aukso gaubliams“, ji taip nieko ir negavo.

REKLAMA

Sekmadienis

Mūsų teatro režisierius Oskaras Koršunovas pagal šiuolaikinių rusų dramaturgų, brolių Presniakovų, vadinančių save „žinomiausiais po Čechovo“, pjesę „Vaidinant auką“ pastatė visai įdomų spektaklį. Kartais į kiną akį užmetantis Maskvos teatro režisierius, populiarus Kirilas Serebrenikovas pagal ją pernai pastatė filmą (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.), tuoj sukėlusį šurmuliuką.

Tai juodoji komedija, provokuojanti jau pirmosiomis frazėmis apie tai, kad „rusų kinas – subinėj“, apie Fedios Bondarčiuko šansus gauti „Oskarą“. Bet – ne apie savąją kino terpę. Pagrindinis personažas Valia (gana antipatiškas Jurijus Čursinas) baigė universitetą, bet niekur nepritapo, net prie draugės, verčiamos jam daryti malonumą gana netradiciškai, o pats įsidarbino tardymo eksperimentų grupėje, kur dažniausiai „vaidina“ jau nebegyvus žmones.

REKLAMA

K.Serebrenikovo gabumai juntami, bet jie kažkaip keistai išnyra iš bendrojo absurdo, kad netrukus vėl paskęstų tardymo rutinoje (jeigu ir po šio filmo, kuriame Ana Michalkova vaidina milicininkę, jūs ginsite didžius jos gabumus, būsiu labai nustebęs). Galbūt Koršunovo spektaklis farsas ir vientisesnis. Jo bent negriauna juoda, akis gadinanti animacija, kaip ekrane, o filmo aliuzijos į „Hamletą“ labiau verčia prisiminti, kur tupi tas rusų kinas. Keista, kad įdomiausias filme vis dėlto ne pagrindinis herojus, o estradiniai divertismentai su aistringa nenormatyvine majoro (Vitalijus Chajevas) leksika arba pensininkės artistės (Lija Achedžakova), prastame „naujųjų rusų“ restorane vaidinančios japonę ir paduodančią vietoj sakės pašildytą vodką, epizodas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai „Vaidinant auką“ gavo rusų festivalio „Kinotavr“ pagrindinį prizą, tai buvo suprantama. Bet kai pernai su didžiulėmis pretenzijomis (ir pinigais) pirmąsyk atsidaręs Romos tarptautinis kino festivalis, gąsdinantis nustumsiąs Veneciją, pakartojo lygiai tą patį gestą, man jis tuoj tapo aiškus ir neįdomus.

Ne, kaip žiūrėsi, brolių Coenų, dar buvusių nepriklausomais, juoda komedija „Didysis Lebovskis“(TV3, 0.10 val.), kur irgi yra nusikaltimų, aukų, nelauktai tarsi atgyjančių ir pelenais užlipdančių tau akis, -- nepalyginamai prasmingesnė, nuoseklesnė, artimesnė – gal kad yra dar ir žmogiškas draugystės motyvas, „Vaidinant auką“ kūrėjams ir nesisapnavęs. Gali būti įdomus ir špionažinis anglų 1965 metų trileris su dvigubais agentais -- „IPCRESS byla“ (LTV2, Senas geras kinas, 18.15 val.;kartojama antradienį, kovo 6 d., 17.15 val.) – dar nemačiau, nemeluosiu.

REKLAMA

Prie vesterno klasikos artėja, man regis, lietuvių dar irgi nerodytas 1985 metų Clinto Eastwoodo – aktoriaus ir režisieriaus -- „Raitelis ant širmo žirgo“ (TV1, 21.00 val.): iš aukso karštligės laikų, vienu herojumi pasirenkantis mįslingą pamokslininką (aišku, pats autorius), kuris smarkiai gaivina vesterno klišes, tapusias „Limonadinio Džo“ ironijos objektu. Taigi, neoficialus Eastwoodo festivaliukas, apie kokį, nieko nenumanydamas, užsiminiau praėjusią savaitę, tebesitęsia. Šiąją dar bus po du aktorių Isabelle Adjani ir Gary Oldmano filmus. Vienas pastarojo vaidmenų – kaip paprastai, blogiuko Linčo – jau šiandien, „Negyvoje žuvyje“ (BTV, 22.05 val.), kur Londono ūkai vienodai svetingai gaubia ir įsimylėjusius, ir išdavikus, ir žudikus. 

REKLAMA

Turbūt nebuvo rodytas ir britų kino metro Richardo Attenborrough dramatiškas 1999-ųjų pasakojimas apie 1930 metų Kanados traperius – „Pilkoji Pelėda“ (RenTV Baltic, 21.00 val.; kartojama ketvirtadienį, kovo 8 d., 9.30 val.). Tai paprasta, jokiais ten ieškojimais neišsiskirianti melodrama, bet kartais, tenka pripažinti, pasiilgsti ir tokių.

O štai kur kas modernesnio, meistriškai sukalto, bet neapsakomai neautentiško prancūzų režisieriaus Jeano-Jacqueso Annaud filmo apie Stalingrado mūšį – „Priešas už vartų“ (LTV, 21.00 val.), negaliu pakęsti, ir tiek. Per sunku įveikti save ir nejausti gerų vyriškų kvepalų, dvelkiančių nuo – sutinku – gero aktoriaus Jude‘o Law, kai jis vaidina rusų snaiperį Vasią Zaicevą. Jau atleiskit.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmadienis

„Raitelis ant širmo žirgo“ artėja prie klasikos, o Johno Sturgeso, legendinės „Šauniosios septyniukės“ statytojo „Džo Kidas“ (TangoTV, 23.30 val.), kuriame Eastwoodas dar tik vaidina – jau dabar – vesterno Aukso puodas. „Karas dėl ganyklų“ ekrane forsuojamas labai dinamiškai ir įdomiai.

BTV kanalas pagaliau pasiryžo įvesti savą rubriką „Pirmadienio premjera“. Šį kartą – tai visai naujas trileris „Edisonas“ (BTV, Pirmadienio premjera, 21.20 val.), neturįs, beje, nieko bendra su legendiniu amerikiečių išradėju, kurio vardas buvo Thomas Alva Edisonas, ir nebent kurio garbei buvo pavadintas tas miestelis, kuriame klostosi audringas veiksmas. Bet miestelio šlovė – ne itin... Dėl korumpuotų policininkų, dėl „nešvarių“ pinigų, už kuriuos čia vyksta priešrinkiminė mero kampanija, dar dėl daug ko aktualaus. Jeigu ne jaunas žydų laikraščio žurnalistas Džošas (pagrindinė paauglių JAV panelių meilė Justinas Timberlake‘as), jo bosas juodaodis Mozė („oskarinis“ Morganas Freemanas), kažin ar šis Edisonas nebūtų riedėjęs ir toliau.

REKLAMA

Kad „Edisonas“ būtų žiūrimas vienu ypu, kaip kokie „Infiltruoti“, teigti būtų nelengva. Ypač gaila Kevino Spacey nepanaudotų galimybių. Be to, tai tas mano jau ne kartą minėtas „prodiuserinis kinas“, kuriam svarbiausia – žvaigždės bei politinis korektiškumas. Užtat net neminiu režisieriaus – kam užgriozdoti smegenis?

Kažko ypatingo neverta laukti ir iš karinės melodramos „Anapus sienų“ (LTV2, 22.10 val.). Angelinos Jolie herojė staiga meta aprūpintą gyvennimą Londone, kad, gydytojo humanitaro (Clive‘as Owenas) vedama, įsisąmonintų pilietines savo pareigybes ir išvyktų kartu su mylimuoju į šiandien kine madingiausią Afrikos kontinentą (konkrečiai – Etiopiją). Ko gero, man artimesnė britų nuotykių komedija „Basteris“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 11.00 val.), sukurta pagal realiai egzistavusio plėšiko memuarus, išleistus 1963-aisiais pavadinimu „Didysis traukinio apiplėšimas“. Iš plėšikų – į kino herojus: nebloga karjera, ar ne? Juolab, kad pagrindinį moters vaidmenį kuria Julie Walters, kurią miniu jau kelintą savaitę, vildamasis: o gal įsidėmės?

REKLAMA

Bet šiandien teleekranuose yra ne tik Etiopija, o ir Lietuvos kampelis. Kinų ekranuose siaučia naujasis pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą sukurtas Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“, o Juozas Javaitis, mokantis kurti tokias laidas, siūlo mums geriau susipažinti su pagrindinio vaidmens atlikėja Rasa Samuolyte (LTV2, 17.25 val.). Be to, šiandien – ir simpatiško, nekvailo, daug mūsų sostinėje negirdėtų niuansų atskleidžiančio dokumentinio kūrinio „Czeslawo Miloszo Vilnius“ premjera (TV1, 20.00 val.). Mūsiškiai Vytautas Domaševičius ir Juozas Matonis buvo vieni paskutiniųjų, filmavusių Krokuvoje gyvenusį Nobelio premijos laureatą, bet jo minties (ir atminties) šviesumas – nepaprastas, įkvepiantis.

REKLAMA
REKLAMA

Dar tik pridursiu, kad šią savaitę vėl painiojasi dvi „Atgailos“. Šiandien – toji prancūziška kriminalinė melodrama (TV1000, 21.00 val.), mano minėta vasario mėnesį, kurioje Isabelle Adjani, pasirodysianti ir poryt, kuria keistą fatališką moterį.

Antradienis

O šiandienos „Atgaila“ (TV1000 Russkoje kino, 14.00 val. ir kitądien, 8.00 val.) – jau vėl kartojamas gruzinų menininko bei filosofo Tengizo Abuladzės antistalinistinis baisus groteskas.

Dar vienas Gary Oldmano vaidmuo – nesenas „Konkurentas“ (TV1000, 19.00 val.), kuriame puikus juodojo amplua aktorius (esu beveik įsitikinęs, kad gyvenime jis – simpatiškas, su didžiuliu humoro jausmu) nardo nebe po Londono ūkus, o po JAV vyriausybės aukščiausiuosius sluoksnius. Mirė viceprezidentas, į jo vietą siūloma moteris, ir Oldmano senatorius ponas Šeldonas padarys viską, kad tik kaip nors ją sukompromitavus, spjaudamas į bet kokias etines nuostatas, net pasinaudodamas oponentės žalios jaunystės įvykiais.

Kadangi diena tuštoka, tenka vėl pasišypsoti dėl „Žaviųjų kino žvaigždžių“ serialo (LTV2, 20.30 val.), iškeliant rizikingą nuomonę, kad Marthe Keller, sovietų laikais matyta „Fedoroje“, -- jokia ten „žavioji“, o tiesiog charakteringa vokiška žalga. Kad ne pačią prasmingiausią komediją „200 cigarečių“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.), kurtą 1999-aisiais, o nukeliančią į 1981-uosius, įmanoma pasižiūrėti dėl Niujorko bohemos atmosferos arba dėl meilės – jeigu tokia yra – Benui Affleckui ar retai kine vaidinančiai Courtney Love.

REKLAMA

Pagaliau, palyginti, kad nors ir kritikuotinas „Edisonas“ vis dėlto imponuoja tempu, realistinėmis detalėmis, o štai vokiečių naujas veiksmo filmas „Pašėlę partneriai“ (BTV, 21.20 val.), neišlįsdamas iš tos pačios policininkų aplinkos, atrodo išgalvotas nuo pirmo iki paskutinio kadro.

Trečiadienis

Fotokadrą iš prancūzų režisieriaus Andre Techine „Seserų Bronte“ (LTV, 23.10 val.; kitądien kartojama per LTV2, 22.10 val.) siūlau visai ne dėl nepaprastos pagarbos jau ne kartą susikompromitavusiam „Elito kinui“. Kodėl nepažiūrėti kadro: vis įdomiau už serialą „Žaviosios kino žvaigždės“. Dailios merginos – Marie-France Pisier, dabar visai pradingusi (šmėkščiojanti), kartais dar pasirodanti Isabelle Adjani ir (centre) brandos ir meistriškumo viršūnę pasiekusi Isabelle Huppert tada, 1979-aisiais, buvo bene vienodai „jaunos, žadančios“. Be to, -- jau tokios prancūziškos visais savo išoriniais ir vidiniais bruožais, kad kviesti jas suvaidinti XIX amžiaus anglų literates, kurių romanus tebeekranizuoja iki šiol, buvo kažkoks kone beprotiškas sumanymas.

Gražiai ir vangiai rutuliojasi veiksmas. Matosi, kaip autoriui pačiam nepaprastai nuobodu. Kažkas yra pasakęs, kad šio filmo jėga – jo tyloje, bet, pirma, tos tylos ne taip jau daug, o, antra, jai atėjus, apskritai atrodo, kad Techine tuoj pakels rankas ir pasiduos nebaigęs filmuoti. Svarbiausia, profesionalizmo čia yra – ir operatorius geras, ir kostiumai, pačios simpatiškos merginos, štai tik bėda su koncepcija. Kad moterims Viktorijos Anglijoje buvo sunku rodyti savo talentus? Ne toks jau atradimas... Po „Seserų Bronte“, pavyzdžiui, „Valandos“ ir net kiti žymiai prastesni filmai atrodo bajopiko žanro šedevrai. 

REKLAMA

O dabar – į kitą, rusiškąją erdvę, taigi, tie korespondentai, kurie vis dar neskiria geografijos ir menotyros, gali šias eilutes ir praleisti.

Matėte Ostapą Benderį – puikų Sergejų Jurskį, pernai – kuklesnį Olegą Menšikovą, matėt net kažkokį Arčilą Gomiašvilį (L.Gaidajaus „Dvylikoje kėdžių“), bet storo, trumpam populiaraus dainininko Sergejaus Krylovo šiame vaidmenyje greičiausiai neregėjot. Nors „Aukso veršio“ kino variantas, pavadintas „Idioto svajonėmis“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), sukurtas ne vakar, o dar 1993-aisiais, ir ne bet ko, o pasaulyje plačiai nuskambėjusios „Mažosios Veros“ gabaus autoriaus Vasilijaus Pičiulo, po to jo pavardė kažkaip pradingo.

 

Kodėl? Negi „Idioto svajonės“ – toks beviltiškas filmas, kad autoriui galima patikėti vien televizinius niekelius? Ne, jis konceptualus kūrinys, bet sava koncepcija nepataikaujantis žiūrovui. Pirmiausia, jis didžiai liūdnas: Pičiului maža padrąsinančio „retro“, jis lyg nujaučia ateinant kažką baisesnio. Autoriai dekonstruoja I.Ilfo ir J.Petrovo romaną panašiai kaip R.Kačianovas „Daun-hauze“ dekonstravo – tik dar pikčiau, kategoriškiau – F.Dostojevskio „Idiotą“ bei visas gausias jo ekranizacijas. Čia yra ir naivumo, ir sąmoningo kičo (atkreipkite dėmesį į kostiumus), ir naujai, talentingai „apverstų“ mylimų personažų: nuostabus Koreika, galiausiai pamėgstantis „saldų gyvenimą“ (režisierius ir aktorius Andrejus Smirnovas, atmintinas iš Ivano Bunino vaidmens „Jo žmonos dienoraštyje“), Alika Smechova (Zosia), negailestingai griaunanti merginos aktyvistės štampą, buvęs „Šuns širdies“ Šarikovas – Vladimiras Tolokonikovas, čia persikūnijęs į Kozlevičių geltona berete.

REKLAMA

Romane apie sovietinį absurdą papasakota inteligentų kalba. Čia – lyg ir pačių „sovokų“. Kam tas Rio de Žaneiro, jeigu pilna savų jo atitikmenų – švarus, dar nesprogstantis nuo prakaituotų minių Maskvos metro, sovietinio „didžiojo stiliaus“ Sąjunginė liaudies ūkio pasiekimų paroda, dar netapusi Gariūnais.

Visos tos sovietinės grožybės (o dar plėšiniai, pirmieji kosmonautai etc.) surinktos į visai naują komediją „Tarybinio periodo parkas“ (1 Baltijos kanalas, 17.40 val.). Ekrane – toksai Grūto parkas, tik tiek, kad kompiuterizuotas. Bet režisierius Julijus Gusmanas, iki tol žinotas tik verslininku, niekaip neapsisprendžia, už ką jis. Norisi paspekuliuoti ryškia prisiminimų šviesa: juk net vienas populiarus dabarties rusų TV kanalas vadinasi „Nostalgija“. Kita vertus, jeigu jis per daug plaks kapitalizmą, pinigų naujam filmui nebegaus.

Rimtesnės naujojo „Aukso veršio“ intencijos. Visiškai kitoks finalas... Gal iš to, ką čia perskaitėte, ir juntat, kad nepatiks. Betgi gretinimo galimybė, menų variacijos, vis kitokios skirtingomis epochomis, -- argi tai nėra iš tų dalykų, dėl kurių mes čia ir susitinkame?     

REKLAMA

Ketvirtadienis

Kai „Monstrų puota“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.) 2001-aisiais dar tik pasirodė ekranuose, ją, nepaisant „siaubiaką“ žadančio pavadinimo, apšaukė viena stipriausių pastarojo dešimtmečio psichologinių dramų. Mat Amerikoje „monstro puota“ vadinama paskutinioji nuteisto myriop para prieš nuosprendžio įvykdymą – jis gali užsisakyti net mėgiamų patiekalų.

 

Vokiečių kilmės režisieriaus Marko Forsterio (jis dar pastatė „Niekados šalies beieškant“) kūrinio centre – ne JAV kalėjimų sistema, ne patys nusikaltimai ar nusikaltėliai, o lenkiškos Grotovskių pavardės šeima, tikra dinastija tų, kurie nuo seno dirba kalėjimų prižiūrėtojais, neretai ir bausmę įvykdo. Gal todėl jų gyvenimas – isteriškai įtemptas, jų žmonos, o kartais ir sūnūs, psichologiškai neišlaikę, žudosi.

Įvairių kartų vyrai – niurzglys senelis (Peteris Boyle‘as, kurio nebegaliu pamiršti po jo nuostabaus Monstro parodijoje „Jaunasis Frankenšteinas“), vidutinysis Henkas Grotovskis, kurį taupiomis priemonėmis, suveržtos spyruoklės principu piešia vienas, mano manymu, apskritai šiandien įdomiausių amerikinių aktorių, į tragizmą linkęs Billy Bobas Thorntonas, ir silpnas jo sūnus (Heathas Ledgeris) – nepamirštamas trio. Rasizmas, depresyvus požiūris į tikrovę, jausmas, kad „niekas nepasikeis“, labai nekelia nuotaikos, bet nevaro mūsų į hipochondriją, o budina pagarbą blaiviai nusiteikusiems autoriams.

REKLAMA

Galima ginčytis iki užkimimo tik dėl „gelbėjimo rato“, scenaristų mesto Henkui meilės žaviai mulatei Leticijai (Halle Berry) pavidalu. Mat, Henkas kaip tik buvo jos vyro egzekucijos dalyvis, ir ši aplinkybė pakvimpa pačia tikriausia melodrama. Kaip režisierius bei aktorių pora kapstosi iš neįtikėtinos situacijos, ar apskritai išsikapsto – jau kitas klausimas. „Oskarų“ teikėjams jis nekilo, galbūt nekils ir jums.

Visai priešingos – elegantiškos, ne tiek satyrinės, kiek epigraminės – intonacijos kitas gana naujas (2004) šios dienos filmas. „Gera moteris“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) rodo nepraeinant XIX amžiaus fenomeno Oskaro Wilde‘o ekranizacijų madai. Šįkart jo „Ledi Vindermyr vėduoklės“ personažai, jų gyvenimo būdas, intrigos perkeltos į praėjusio amžiaus 4-ąjį dešimtmetį, o pačią Megę Vindermyr vaidina Scarlett Johansson, ir pagal vaidmenį, ir aktorystės prasme gražiai konkuruojanti su pačia Helen Hunt. Bet bene pati originaliausia – Balkanų šaknų Milena Vukotič, dar menanti italų kino didžiųjų meistrų epochą, dirbusi su Fellini, Bunueliu, Scola, Monicelli, japonu Nagisa Oshima, rusu Andrejum Tarkovskiu, o čia sukūrusi grafienės Lučino paveikslą.

REKLAMA

Penktadienis

Įvairūs kanalai nepamiršta Clinto Eastwoodo, paskutiniuoju metu, nepaisant jo jau solidaus amžiaus, nepaprastai išgarsėjusio. Tiesa, jo režisuota ir suvaidinta „Kraujo grupė“ (LNK, 21.00 val.), kad ir vos penkių metų senumo, nėra iš tų „pačių pačių“. Man regis, tikroviškam veiksmo filmui čia pakišo koją šiek tiek melodrama kvepiantis scenarijus. O melodramai juk būdingi mažai realūs atsitiktinumai: kas gi patikės, kad FTB agentas Teris nešioja jam persodintą nužudyto žmogaus sveiką širdį, ir vien todėl negali visas neatsiduoti tai nužudymo bylai? 

Tiesa, kita ir režisuojanti, ir vaidinanti žvaigždė – Melas Gibsonas – dar sentimentalesnė. Jo 1993-aisiais kurtas „Žmogus be veido“ (TV1, 16.15 val.) pasakoja apie ugnies sužaloto dėstytojo ir mažo moksleivio, aišku, alkoholiko ir puspročio sūnaus, tyrą tyrą draugystę. Bet labiausiai šiame filme, buvusiame Gibsono režisūriniu debiutu, mane jaudina net ne gerai suvaidinto berniuko kančios, o tai, kad žvaigždė ryžosi pati demonstruoti liepsnų nulaižytą veidą. Matyt, logika buvo tokia: po šio vaidmens publika dar labiau įvertins mano vyrišką grožį.

Realesnė karinė meilės drama sukurta gabaus prancūzų imigranto Elie Chouraqui. Ji vadinasi „Harisono gėlės“ (TV3, 22.15 val.), pasakoja apie fotoreporterį Harisoną (Davidas Srathaimas), neva žuvusį 1991 metų karinėje Bosnijoje. Bet žmona Sara (Andie MacDowell) negali tuo patikėti ir išsiruošia pavojingais vyro keliais. Ir dvasinis, ir fizinis vyro ir moters kontaktas, kaip visada, yra svarbus jau „grynai“ prancūzų režisierei Claire Dennis, rodančiai naują dramą „Penktadienio vakaras“ (TV1000, 13.00 val. – beje, minimam kanalui niekada nėra svarbūs Lietuvoje priimti žiūrovų amžiaus apribojimai). Besirutuliojanti per transportininkų streiką, ši juosta savaip perteikia poetinę Paryžiaus aurą.

Visa tai, apie ką šiandien rašau, -- neblogi filmai. Bet du kanalai džiugina ir pačia tikriausia visai skirtingų spalvų klasika. Vėl – Milošo Formano „Valmonas“ (TV1000, 17.00 val.): XVIII amžiaus meilės intrigos, tokios artimos nūdienėms, – „pavojingi ryšiai“ (juk tai – Ch.de Laclos ekranizacija) – moterų naivumas bei fantastiškas rafinuotumas. Ir Stanley Kubricko „Švytėjimas“ (LNK, 1.25 val.): „sutaurintas“ Stevenas Kingas – klaidžiojimas labirinte – Jacko Nicholsono beprotybės kupinas žvilgsnis, gal baisiausias per kino istoriją, -- ekrane realizuotas literatūrinis pasakymas „kraujo jūra“.

Čia specialiai pasirinkau nuotrupų stilių, kad tik atgaivintų anuos pirmuosius įspūdžius, kad vėl sukeltų norą žiūrėti. Juk, nuodugniau aprašius tuos šiuolaikinės kino klasikos pavyzdžius, galite dar įsižeisti: žinom, žinom, ne maži.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų