Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) direktorius Edmundas Vaitiekūnas nesuka galvos dėl to, kad jo įstaiga nėra populiari.
Prižiūrimi KGB
- Dirbate sistemoje, ginančioje autorių teises dar nuo sovietmečio. Galbūt galite apibūdinti skirtumus?
- Pasikeitė labai daug kas. Pirmiausia, anuomet viską kontroliavo valstybė – Sovietų Sąjunga. Ji pati nustatinėjo tarifus, kriterijus bei principus, pati rašydavo taisykles ir jas reikėdavo vykdyti. Kitas dalykas, kad daugelyje sričių, kur buvo naudojami autorių kūriniai, nebuvo renkami autoriniai atlyginimai (televizijoje, radijuje ir kitur). Taigi nebuvo mokami ir honorarai. Autoriai gaudavo sąlyginai labai mažus pinigus.
- Ar tiesa, kad struktūra, kurioje dirbote, buvo visiškai kontroliuojama sovietinio saugumo?
– Nelabai teko su tuo susidurti, nes buvau pavaduotojas... Gal viršininkui teko daugiau. Žinojau, kad taip yra. Girdėjau, kad Maskvoje ir valdžios atstovai buvo tų struktūrų darbuotojai, bet tiesiogiai nebuvau susidūręs. Tikrai žinojau, kad taip yra, mes atvykdavo iš Maskvos vertėjai, kurie patys sakydavo, kad tose struktūrose dirba.
– Gal dėl to, kad dirbate dar nuo anų laikų, jaučiate simpatiją Sovietų Sąjungai ir autoriams, kurie sukūrė Grūto parke eksponuojamas sovietinių vadų skulptūras? Ar autoriai nėra jau gavę atlyginimo už šiuos darbus?
- Neteko niekaip susidurti su KGB struktūromis, nes dirbau ir mokyklos direktoriumi ir pan... Bet kuo čia dėtos tos struktūros? Ir šiandien pagal dabartinius teisės aktus yra du atlyginimai. Už kūrinio sukūrimą autoriui mokamas honoraras, o už kūrinio naudojimą, jei tas kūrinys vėliau viešai naudojamas, nuo tų pajamų jam turi nuolat plaukti pinigai. Ir visai nesvarbu, ar jam kažkada kas nors sumokėjo už kūrinį. Ir čia (Grūto parko atveju, - red.past.) yra tas pats. Mes turime sutartis ir autoriai turi sutartis, pagal kurias tuometinė Kultūros ministerija sumokėjo honorarą už kūrinių sukūrimą ir į tas sutartis įtraukė nuostatą, jog toliau autoriui bus atlyginama, pagal autorinių teisių apsaugos įstatymą. Tuomet jis buvo kitoks, nei yra dabar, bet mes vadovaujamės dabar galiojančiais teisės aktais. Jeigu savininkas gauna pajamas už kūrinio demonstravimą, kurios yra ganėtinai didelės, jis turi mokėti. Pats buvau į Grūto parką nuvykęs, mačiau, kad bilietai ganėtinai brangūs, mokėti reikia net vaikams. Mokėti už fotografavimą reikia atskirai, jei nori nufilmuoti – dar didesnis mokestis. Tai ir prašome tų kelių procentų nuo tų pajamų, kurias gauna savininkas.
- Bet atkertama, kad tos skulptūros ir kiti kūriniai gulėjo, kaip niekam nereikalingi ir puvo?
- Taip. Taip tiesa. Reikalas tas, kad autorius juk nėra ir niekada nebus savo kūrinių savininkas. Juk jis kuria tą kūrinį ne tam, kad pasidėtų į stalčių. Tuo metu, kai jis sukūrė ir atidavė kūrinį, savininku tapo valstybė. Kai sugriuvo visa ta sistema, savininkas paėmė juos ir išmetė. Na, sakykim kažkur sandėliavo. Aišku, kad autoriui buvo labai skaudu einant pro tvorą matyti, kaip be galvos ar be piršto guli jo kūrinys. Jis nieko negalėjo padaryti net ir norėdamas. Bet, jei atsirado toks žmogus, ir labai jam ačiū, kuris viską restauravo, patvarkė, pataisė, tai savininkas (valstybė) pasakė – imk, vežkis ir eksponuok. Bet autorinės teisės dėl to niekur nedingo…
- Kokia dabar situacija su Grūto parku? Ar tikrinate kada ten tos skulptūros būna uždengtos, o kada ne?
- Nei važiuojame, nei ką. Kažkas dabar, kiek žinau, yra atiduota nagrinėti Konstituciniam Teismui. O šiaip – yra teismo sprendimas, kurį turi vykdyti antstolis. Yra draudžiama tuos kūrinius rodyti ir tiek. Yra procesas, kuris turi vykti, o aš nei prokuroras, nei policija.
Mokesčiai už laikmenas
- Pakomentuokite sumanymą apmokestinti tuščias informacijos laikmenas – kompaktinius diskus ir kt. įrašymo įrangą. Kuo grindžiate tokį sumanymą?
- Pirmiausia, mes esame tik įstatymų vykdytojai, o ne patys sugalvojame kokius nors mokesčius. Įstatymas numato, kad asmenys turi teisę, neatsiklausdami autoriaus ir jam nemokėdami, atgaminti vieną jo kūrinio egzempliorių savo reikmėms. Valstybė leidžia, bet autoriui reikia kompensuoti tą praradimą – nustatyti kažkokį mechanizmą.
- Dauguma žmonių nesupranta – kaip bus nustatyta kuriam autoriui turi atitekti kokia dalis pinigų, surinktų už tuščias laikmenas? Kas gali žinoti, kokie kūriniai bus ar nebus atgaminti?
- Pirmiausia, sutarkime, kad tai ne Lietuvos išradimas. Kultūros ministerija yra surinkusi informaciją apie tai, kaip tą klausimą reguliuoja Europos valstybės. Absoliučioje daugumoje šalių apmokestinami kompaktiniai diskai ir kitos laikmenos bei įrašymo įranga. Kai kas įskaito į apmokestintinos įrangos sąrašą kompiuterių kietuosius diskus, o kai kas ne – tvarkos šiek tiek skiriasi. Pas mus, pagal vyriausybės tvarką, apmokestinamos tik tuščios laikmenos, kaip video ar audio kasetės, kurias išvis galima rasti tik muziejuje. Autoriai pagrįstai sako, kad tai jau darosi juokinga. Žinoma, galime, kaip Airija ar Liuksemburgas, išbraukti nuostatą dėl to, kad leidžiama sau atsigaminti vieną kopiją, bet kas sukontroliuos? Į namus niekas neįeis patikrinti. Todėl ir reikalingas kompensacinis mechanizmas. Jis įvairiose šalyse taikomas skirtingu mastu, bet nekaip juokingai, kaip Lietuvoje.
Vyriausybės tvarkoje parašyta, kad asociacija, kuri surenka mokestį, kasmet turi padaryti gyventojų apklausą. Taip ir darome – mokame didžiulius pinigus. Ten surašoma, ką gyventojai daugiausiai įsirašo į laikmenas – kokio tipo muziką ir pan. Tyrimas išsamus, įvertinantis informaciją įvairiais kampais. Pagal apklausos rezultatus ir nustatomas surinktų lėšų paskirstymo mechanizmas.
- O konkretus autorius kiek ir už ką gauna, kai tie pinigai už laikmenas surenkami?
- Dalis tenka atlikėjams (jais rūpinasi agentūra AGATA), prodiuseriams, gamintojams. Pagal dabar galiojančią tvarką dalis dar tenka Kultūros ministerijos Kino rėmimo fondui, yra dar kitų atskaitymų. LATGA-A likusios ir autoriams priklausančios lėšos pasiskirsto pagal sritis, remiantis minėta apklausa. Tose srityse, pagal radijo ir televizijos transliacijų duomenis, išleistus CD ir DVD įrašus, paskirstoma proporcingai konkretiems autoriams, pagal tvarką, kurią LATGA-A konferencija (aukščiausias valdymo organas) nustato pati.
Tas pats galioja ir užsienio autoriams. LATGA-A renka visą informaciją, kas, kur buvo transliuojama ir kiek ilgai, kiek autorinių teisių į tą ar kitą kūrinį. Dažnai klausiama – iš kur mes žinome, kas grojama restoranuose ir baruose. Čia jų pasirinkimas – jie gali informacijos neteikti. Beveik ir neteikia, nes nenori išlaidų. Tada viskas apskaičiuojama pagal televizijos ir radijo stočių „playlistus“, nes visame pasaulyje manoma, kad privačiai daugiausiai grojama tas pats, ką transliuoja komercinės radijo stotys.
Negavo apdovanojimo
– Kodėl milijoninėmis sumomis skiriasi surinktos ir kaip honorarai autoriams sumokėtos sumos?
- Žmonės tiesiog nepasižiūri. Už 2009 metus surinkome maždaug 14 mln. litų, sąnaudoms skirta apie 20 mln., o autoriams išmokėjome, berods, 7 milijonus. Bet taip yra todėl, kad mūsų gauti pinigai yra popieriniai: išrašai sąskaitą faktūrą – ir jau pajamos, o pinigai suplaukia nežinia kada, yra skolininkų ir panašiai. Realiai tie pinigai ateina daug vėliau, nors mes, išrašę sąskaitą, jau sumokama PVM. Noriu pabrėžti, kad mes nesame koks UAB-as, kuriame galima būtų susėsti ir pasidalinti pelną.
Pati LATGA-A kasmet sudaro ir su ministerija pasitvirtina savo sąmatą ateinantiems metams. Ji negauna daugiau komisinių, nei joje numatyta, nepriklausomai nuo to, ar surinks kiek numatyta, ar dvigubai daugiau.
– LATGA-A yra nepopuliari, o jos veiklą tam tikromis bangomis lydi įtampa. Pasiūlymai atsistatydinti ir nekompromituoti institucijos nuskambėjo ir po to, kai teisėsauga suėmė jūsų sūnų, dirbantį prokuroru, dėl korupcijos. Kodėl kyla tokios bangos?
- Sūnus čia nesiskaito, manau... čia mano nelaimė, kad taip įvyko, jo turbūt irgi... Svarbiausia yra visuomenės nuomonė. Esame beveik įpratę, kad kur tik sukasi didesni pinigai, ten kas nors kažką pavogė... Nežinau, ar gali būti populiari ir mėgstama bet kokia įstaiga, renkanti pinigus. Ar tai bus elektros ar šilumos tinklai, nekalbant apie mokesčių inspekciją. Skandinavijoje, kur autorinių teisių bendrijos jau egzistuoja daugiau, kaip šimtą metų, tokie klausimai nekyla. Kaip ir Amerikoje, kur surenkamos milijardinės sumos. Sovietų laikais „menas priklausė liaudžiai“ ir buvo galima niekam už nieką nemokėti, elgtis, kaip nori. Todėl žmonės, kurie priima tai, kaip eilinį mokestį, girdi apie kažkokią jiems neaiškią agentūrą, ir pyksta.
Taip, ne paslaptis, kad mums ir padangas pjaustė, ir plytą ant galvos siūlė numesti. Esame tik vykdytojai, nors kartais atrodo, lyg iš manęs darytų atpirkimo ožį. Ministras Jonas Jučas buvo pareikalavęs, kad pasitraukčiau iš pareigų, nes esą mūsų veikla pažeidžia teisingumo ir protingumo principus.... Išeina, kad protinga ir teisinga yra autoriams nemokėti? Kai pradėjome veiklą, prieš kelioliką metų – supratimo buvo dar mažiau - net ir prokuratūra buvo iškėlusi bylą. Prisimenu, kaip tuo metu vykdavo poėmiai – bijojau, kad neišsivežtų visų iki vieno dokumentų ir nesustotų veikla. Viską prokurorams rodžiau ir aiškinau pats – jokių pretenzijų galiausiai neliko. Noriu pabrėžti, kad laimime praktiškai visus teismus, kurių būna, nes vadovaujamės teisės aktais ir visa mūsų veikla pagrįsta dokumentais.
Keturi ministrai siūlė mane kaip pretendentą į valstybės apdovanojimus, bet prezidentai nedrįso jų suteikti.
- Nedrįso kodėl? Manote, kad patyrė kokį nors spaudimą?
- Na, šito aš nežinau. Galiu tik pasakyti, kad stojant į Europos Sąjungą, buvo labai griežtas reikalavimas, kad Lietuvoje veiktų autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija. Tad gal ir gerai, kad esame.
