Savaitės žmonės - Lietuvos švietimo ir mokslo reformos kūrėjai. Reformą patys teoretikai giria. Tačiau nuo jos jaunimas bėga toli toli. Kas šeštas Lietuvos abiturientas šiemet planuoja mokytis užsienyje. Štai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys šia statistika netiki. Sako, reikia tiksliai suskaičiuoti.
Už Lietuvos mokslo bei švietimo ilgalaikę strategiją atsakingi įstatymų leidėjai. Tai yra Seimo nariai. Ko verta strategija, jei gabiausi mūsų abiturientai išsibėgioja į užsienius? – „Respublika“ klausė V.Stundžio.
Tai lemia pasaulis be sienų. Renkasi ten, kur mato kokybę. Arba tik įsivaizduoja, kad ten, užsienyje, kitokia kokybė. O šiemet Lietuvos pirmakursiams valstybė skyrė 19 tūkstančių krepšelių su valstybės finansavimu. Toks valstybės poreikis. Kiti studentai turės už mokslą mokėti patys.
Vadinasi, dalis valstybės, o tiksliau - mokesčių mokėtojų, pinigais finansuojamų krepšelių jau dabar galima atsisakyti? Nes mokesčių mokėtojų pinigai bus išmesti į balą?
Taip, į balą. Bet Švietimo ir mokslo ministerija elgiasi labai lanksčiai. Finansavimas ne pagal šešias, bet pagal vienuolika studijų krypčių. Kai kur pereinama prie tikslinio studijų finansavimo. Taip finansuojamos menų studijos. Bet lemia ir paties stojančiojo apsisprendimas.
Tad vėl prirengsime bedarbių humanitarų? Tratindami mokesčių mokėtojų pinigus?
Tos proporcijos pasikeis. Jei galvosime keleriais metais į priekį. Nes techniškosios studijos turi perspektyvą. Mokslo studijų ir verslo slėnyje bus per du milijardus litų investuota. Kad mokslas ir studijos labiau susipintų. Tai užtikrins aukštąsias technologijas.
Išleidus į užsienį pačius gabiausius abiturientus? Juk studijuoti į užsienį išvyksta kas šeštas abiturientas.
Visada gabesni turi didesnę motyvaciją, didesnių ambicijų. Ta ambicija verčia studijas užsienyje pratęsti. Dalis jų grįžta įgiję visiškai kitokį išsilavinimą.
Vadinasi, ir jūs sutinkate, jog užsienyje mūsų jaunuoliai labiau išsilavina. Mokslas visiškai kitoks. Kita vertus, ar tikrai jie sugrįš?
Statistikos neturiu. Kiek susidūriau savo aplinkoje - taip. Dalis grįžta. O dalis įsitvirtins užsienyje.
Ar negaila? O man gaila. Todėl kartojuosi.
Aš tai suprantu, bet prestižinės mūsų mokyklos, matyt, juos motyvuoja taip pasirinkti. Tos elitinės mokyklos stiprina didesnes ambicijas. Tam tikrą kritiškumą mūsų aukštųjų mokyklų atžvilgiu. Bet kalbame tik apie tam tikras prielaidas. Reikia aiškios statistikos - kiek abiturientų išvyksta. Švietimo ir mokslo ministerija jau rengia sisteminį registrą.
Na ir kas, jei registruos? Bus dar baisiau.
Jei vyksta į užsienį, vadinasi, nori gyventi pasaulyje, apie kurį svajojo. Su tuo turime susitaikyti. Juk buvo laikas, kai visi gyvenome už geležinės sienos. Dabar kitoks laikas.
Kita vertus, ar normalu, kad Lietuvoje, neturinčioje nė 4 milijonų gyventojų, veikia per 20 universitetų? Neskaitant kolegijų...
Mokslo ir studijų įstatymas tai jau išjudino, paskatino. Kai kurios kolegijos jau prakalbo apie jungimąsi. Seimas jau patvirtino Sveikatos universiteto statusą, nes Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija jungiasi. Tarp senojo Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto taip pat sudaromos tam tikros sutartys. Suvokiant, jog šitoje mažoje Lietuvos rinkoje tokiam skaičiui aukštųjų mokyklų išsilaikyti bus sudėtinga. Palaukime dar trejus metus. Pamatysime, kiek aukštųjų mokyklų liks.
Turbūt anksčiau neliks batsiuvių ar dailidžių. Nes visi Lietuvos piliečiai turės po kelis aukštojo mokslo diplomus.
Taip, bet tam tikri pokyčiai jau vyksta. Mūsų švietimo ir mokslo sistema šiek tiek deformuota. Aukštosiose mokyklose mokosi du šimtai tūkstančių jaunuolių, o profesinio mokymo mokyklose, kurių mes turime per septyniasdešimt, mokosi tik keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai didžiulė disproporcija. Darbo rinkai reikia profesijų. Bet pokyčiai jau vyksta. Jau daugėja jaunuolių, siekiančių profesinio išsilavinimo.
Ar neatsitiks taip, jog artimoje ateityje diplomuoti socialinių mokslų magistrai ir bakalaurai bus perkvalifikuojami į santechnikus? Profesinėse mokyklose. Nes šių profesijų Lietuva pritrūks. O socialinių mokslų specialistais Lietuva jau verste užversta. Įskaitant socialinių mokslų specialistus bedarbius.
Gali tekti pertvarkyti socialinių mokslų specialistus rengiančias aukštąsias mokyklas. Jau griežtesnė atranka į pedagoginius universitetus. Ir, aišku, mažinamas čia įstojančiųjų skaičius. Žinote, Švietimo ir mokslo ministerija tai puikiai suvokia ir, kiek įmanoma, tų veiksmų imasi. Vis dėlto drastiški veiksmai sukeltų nepasitenkinimą. Bet vietoj planinio studijų vietų paskirstymo jau taikomas kitas principas. Valstybė nustato maksimalius studijų vietų barjerus. O anksčiau aukštųjų mokyklų rektoriai patys pasidalydavo vietų skaičių. Įvedus krepšelio principą, studijų finansavimas padvigubėjo. Visų studijų. Anksčiau valstybė padengdavo tik 40 proc. studijų, o dabar aukštosios mokyklos, gaudamos didesnį finansavimą, galės daugiau laiko skirti mokslo ir studijų kokybei gerinti.
Bet “genijukai" vis vien nelaukia to gerinimo. Tarkime, docento Bronislovo Burgio vadovaujamos Kauno technologijos universiteto gimnazijos auklėtiniai masiškai renkasi studijas užsienyje. O juk tai patys gabiausi abiturientai. Būsimi fizikai, matematikai ir kitų tiksliųjų mokslų atstovai. Nejaugi negaila jų netekti? Juk būtent tokie žmonės užtikrintų mūsų mokslo pažangą ir aukštąsias technologijas.
O ko jiems išvažiuoti? Tokios elitinės gimnazijos vaikas be jokio vargo čia įstos. Jam nereikės už mokslą mokėti. Bet renkasi užsienį dėl kelių aplinkybių. Dėl kitų motyvų.
Kokių?
Prestižas veja kitą prestižą. Elitinė gimnazija, o vėliau prestižinis universitetas. Bet galėčiau tik tokias versijas kelti.
Tai Lietuvoje gyventi ir mokytis jau neprestižiška? 20 metų tiek stengiamės ir še tau - kur nusiritome. Tobuliname, pertvarkome, reformuojame švietimo ir mokslo sistemą, o gabiausi vaikai bėga nuo tos sistemos į užsienį?
Bet vis vien galime pasidžiaugti. Šiemet šiek tiek geriau išlaikė egzaminus. Skirtumai tarp periferijos ir centro kiek pasikeitė. Vadinasi, periferijoje esančios mūsų mokyklos bei gimnazijos irgi gerai parengia vaikus. Į aukštąsias mokyklas jiems kelias atviras, jei baigia gerai. Šansai įstoti puikūs.
Bet šansai pabaigus aukštuosius mokslus nėra tokie puikūs.
Jei studentų atstovybės kalba, jog Lietuvoje nėra kas veikti, čia kažkas ne taip. Jei visi taip galvosime, tuščią Lietuvą paliksime. Tik vasaroti čia sugrįšime. Juk ir čia yra kas veikti. Ir dirbančių, ir veikiančių čia yra.
Ir bedarbių per 300 tūkstančių jau yra. Jiems nėra kas veikti. Gal jaunimas tiesiog nenori čia tapti bedarbiais?
Kas būtų, jei visi taip galvotume?
Kalbino Olava STRIKULIENĖ
