Jo knygos išverstos ne į vieną kalbą. Jo teatro pjesės pelnė ne vieną apdovanojimą. Be to, jis redagavo ir rašė į žurnalus. Dirbo televizijoje. Šoko populiariame televizijos projekte. Kūrė dokumentinius filmus. O jo antruoju ką tik sukurtu meniniu filmu buvo baigiama šių metų festivalio „Kino pavasaris“ programa. Jis – Marius Ivaškevičius.
Eseistas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas, redaktorius, žurnalistas...
Sakykime, plataus profilio rašytojas. (Šypsosi.)
Itin plataus profilio rašytojas, ką tik sukūręs jau antrą trumpametražį vaidybinį filmą?
Save laikau pirmiausia rašytoju, nes tai jau įvaldyta sritis, profesija... Aišku, kiekvieną kartą pradėdamas rašyti ką nors nauja pasijunti kaip naujokas. Tai yra būtina sąlyga: jei jau žinai viską apie savo darbą, yra blogai – bet kurioje profesinėje srityje. O kinas man labai patinka, tačiau nesijaučiu itin įgudęs šioje sferoje.
Kaip apskritai atsiradote kine?
Netyčia. Seniai seniai, prieš 10 metų, man pasiūlė sukurti kelis dokumentinius filmus – kad įgusčiau rašyti filmų scenarijus... Taip ir pradėjau. Ir pamačiau, kad galima kurti kiną ir neturint teorinių žinių – bent bandyti. Kiek leido sąlygos ir finansai, bandžiau.
Pirmasis meninis filmas, kurį sukūrėte 2007 metais, pavadintas „Mano tėvu“. Jame plėtojami tėvo ir sūnaus santykiai. O antrasis – „Tėve mūsų“?
Antrajame tėvo su dukra, sakykime, labai keistas santykis. Šiuo atveju pats pavadinimas – „Tėve mūsų“ – turi tarsi dvigubą reikšmę ir potekstę: tai maldos pradžia, o pagrindinis filmo herojus yra ne tik tėvas, tai žmogus, save padaręs pusdieviu šeimai, daliai šeimos. Sąmoningai pažaidžiau su antrojo filmo pavadinimu, kad jis atrodytų tam tikra pirmojo filmo tąsa.
Teatrui rašomos jūsų pjesės dažnai būna gerokai mistifikuotos. O filmas?
Ne, šįkart filmas bus plikas realizmas. Iškilęs į viešumą baisus Austrijos atvejis, kai Josefas Fritzlas laikė dukrą ir jos nuo jo pagimdytus vaikus užrakintus rūsyje 24 metus, mane užkabino: tame yra kažkas tokio visiškai nežmogiško, tačiau kartu ir žmogiško – juodąja prasme. Tai, kad šiais laikais civilizuotoje Europoje gimsta ir užauga žmonės, niekada nematę dienos šviesos, regėdami pasaulį tik per televizorių, yra tam tikra žmonijos grimasa. Bandyti atrasti to žmogaus motyvaciją tvirtinant, kad jis – ligonis, yra paprasta. Sudėtingiau yra į ją įsigilinti ir atskleisti. Tikiuosi, mums tai pavyko.
Tėvą vaidina aktorius Juozas Budraitis?
Permąstęs įmanomus variantus supratau: šį vaidmenį gali vaidinti arba Budraitis, arba Jackas Nickolsonas. Skambinu į Maskvą ir sakau: „Juozai, norėčiau pakviesti jus vaidinti.“ „Oi, Mariau, aš jau senas juk!“ – atsako. „Juozai, – sakau, – visai įdomi tema, ar jūs girdėjote austro Fritzlo istoriją? Man tą reikia suvaidinti.“ Tokį pasiūlymą Budraitis sutiko entuziastingai: „Man patinka vaidinti blogiukus, gal būtų ir nieko.“ Prasidėjo darbas. Juozas puikiai išstudijavo ne tik pačią istoriją, bet ir Fritzlo fizionomiką: pastebėjo nediduką vieno lūpų kampo paralyžių ir pasisiūlė ekrane jį atkartoti. Šiek tiek bijojau galimo falšo, tačiau jau filmuojant ir montuojant pastebėjau, kad kartais – ne visada, bet labai subtiliai – jis tai darė, ir momentais žiūrint filmą tampa baugu, nes ekrane pamatai ne Budraitį, o Fritzlą. Panašumas stulbina.
Džiaugiuosi kinui atradęs teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę, puikiai nedidelį vaidmenį sukūrė Gražina Balandytė. Jauniausią vaiką – organišką ir puikų – radome vaikų namuose. Jam tai buvo didelis įvykis, ir jis turbūt labiausiai laukia šios premjeros.
Ko gyvenime nesate daręs ir nedarysite?
Niekada nesakau „niekada“. Kadaise manęs paklausė, ar yra tema, apie kurią niekuomet nerašyčiau. Turėjau neatsargumo pasakyti, kad, ko gera, tokia tema yra – partizaninis karas Lietuvoje. Po kurio laiko apie tai pradėjau rašyti romaną...
Kokį klausimą žurnalistas Marius Ivaškevičius norėtų pateikti režisieriui Mariui Ivaškevičiui?
Jie, žinokite, tarpusavyje nebendrauja.
Niekada nesakyk „niekada“ – dar, žiūrėk, ims ir pradės...
Nežinau... Iš tikrųjų manyje nėra atskirų žmonių – žurnalistas, rašytojas, režisierius... Yra vienas žmogus, kartais užsiimantis skirtinga veikla. Šiuo metu žurnalistu nedirbu, taigi prašom dirbti savo darbą. (Patenkintas juokiasi.)
Gerai. Jeigu reikėtų pasirinkti, kuriuo iš jūsų sukurtų personažų norėtumėte tapti...
Pasirinkčiau turbūt vieną, apie kurį kol kas negaliu nieko sakyti. Iš netolimos ateities. Jis yra filosofas.
Nelabai toli nuo paties asmenybės...
Labai toli, visai kitoks žmogus... Seniai gyvenęs, man jis patinka. Kaip seniai? Nesakysiu. (Juokiasi) Tarkime, pastaruoju metu rašiau apie Adomą Mickevičių. (Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Mistras“, žr. p. 65 – aut. past.) Rašai ir galvoji: jei tą žmogų sutiktum, jei gyventume tuo pačiu metu – nežinau, ar norėčiau turėti tokį draugą ar pažįstamą... Man rodos, mes stipriai skirtumėmės temperamentu, humoro jausmu. Nemanau, kad būtume draugai. O su tuo x tikrai galėtume papietauti. Labai dažnai. Jei jis norėtų. Abejoju, ar jis norėtų... (Juokiasi.)
Rašytojas – režisierius. Koks pranašumas?
Tik tas, kad tu gali pailsėti nuo savęs kažkurio. Kai vien tik rašai, tavo socialinis gyvenimas labai susiaurėja. Ilgainiui pasiilgsti žmonių. O režisūra šiuo atžvilgiu – priešinga sritis.
Nuo savęs kažkurio? Ką tik sakėte, kad esate vienas, vientisas, vienintelis...
(Juokiasi).
Audra Maksvytienė
