REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Laukiu kol užsidegs žalia šviesoforo šviesa, nerūpestingai braukdama ranka per plaukus pasuku galvą į dešinę. Bach!

REKLAMA
REKLAMA

Į mane žiūri taip pažįstamos akys, besišypsančios akys. Šypteliu jam atgal, nors pati jaučiu kaip nuraustu. Jis duoda ženklą sekti paskui, aš visų pykčiui, palydima signalų rikiuojuosi į kitą juostą. Važiuojam ilgai, stengiuosi nepamesti Jo iš akių. Įsukam į Maximos aikštelę. „Originalu“,- šmėsteli mintis.

REKLAMA

Neskubu lipti iš automobilio. Mintyse bandau regzti sakinius, rankos virpa. „Ką išlipus sakyti? Kaip pasisveikinti?“.

Išlipu. Jo akys vis dar šypsosi.

- Labas.- ištariu, o gerklėje lyg koks gumulas užstringa. „Kas man yra po velnių?“ Ko čia dabar „parinuosi“?

- Sveika gražuole, 100 metų! - ištiesia ranką. Apgaulingas judesys. Vos pajutęs mano ranką savojoje jis pristraukia mane taip arti, kad jaučiu jo kvėpavimą.

REKLAMA
REKLAMA

- Jau pamiršau kaip kvepia tavo plaukai...- sušnabžda įsikniaubdamas man kaklą. Mano rankos svyro nežinodamos ką daryti. Ar apkabinti jį, ar atstumti.

Atšliju. Įjungiu panelės Abejingosios pozą. Pradedam plepėti apie šį bei tą, apie darbus, apie jo šeimą, paskui apie manąją. Kažkodėl nenoriu žinoti kaip jam sekasi, nenoriu vėl įsitraukti į asmeniškumus, nenoriu, kad mus vėl kas nors sietų. Jam įdomu ar aš laiminga, ar mylima. Viską paverčiu juokeliais.

Jis užsirūko. Aš taipogi. Stovim vienas prieš kitą. Jis toliau nuo manęs, aš atsirėmusi į automobilį. Abu nutylam. Jaučiuosi kažkodėl nejaukiai, gal dėlto, kad jaučiu, jog savo žvilgsniu glosto man širdį. Nenoriu tokių pojūčių. Jaučiuosi tokia bejėgė, tarytum nuoga stovėčiau prieš jį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skambutis. Aš vėluoju. Gal ir gerai. Nemėgstu tokios savo būsenos. Nemėgstu kai mane užtinka nepasiruošusią.

Jis mato mano nervingumą. Ko gero mato, nes akys šypsosi.

- Aš vėluoju.- ištariu, ir pati girdžiu savo balse palengvėjimą.

Ištiesiu ranką atsisveikinimui, o mintys sukasi pašėlusiu greičiu. Nejaugi jis manę nepabučiuos? Ir bijau, bet noriu labiau nei bijau.

- Na kagi, ne „sudba“. - šypteli jis priartėjęs prie manęs per pavojingą atstumą. Jis delsia. Aš taipogi, lyg laukdama, lyg duodama jam paskutinės sekundės šansą mane pabučiuoti.

REKLAMA

Nežinau kiek truko bučinys. Man tikriausiai visą amžinybę. Neegzistavo niekas aplinkui, nei žmonės skubantys į parduotuvę, nei aplinkui besisukiojantys automobiliai. Niekas nebuvo svarbu.

- Nereikėjo to daryti,- nieko kvailesnio negalėjau pasakyti, bet pasakiau. Raustu, rankos virpa, rausiuosi rankinėje ieškodama raktų, sėdu į automobilį. Jis lieka stovėti. Negaliu taip išvažiuoti. Taip nesąžininga. Pradarau langą.

- Sėkmės!- sumurmu.

- Palik savo telefono numerį, gal kai kada draugiškai kavos pakviesiu. - bando juokauti jis.

- Nepyk, bet nereikia,- neužtikrintai sakau aš, ir išvažiuoju, bijodama, kad dar po kelių minučių pokalbio galiu neatsilaikyti. Matau, kad jis stovi palydėdamas mane akimis.

REKLAMA

Į susitikimą pavėlavau. O atrodė tik kelios minutės....:)

Priešistorė. Susipažinome prieš 6 metus. Aš buvau studentė, jis jau sėkmingas advokatas, turintis šeimą. Pažintis buvo keista, parduotuvėje. Paklausė manęs, koks šampūnas vyrams yra geresnis.:) Kvaila ar ne? Po poros mėnesių pažinties, jis man prisipažino turįs šeimą. Kaip dažniausiai būna tokiose istorijose šeimos jis nepaliks, bet manęs taipogi nenori išsižadėti. Taigi turėjau rinktis aš. Rinktis tarp laisvės, ir tarp gero sekso. Dabar drąsiai galiu teigti, kad tuomet nebuvo meilės. Tai buvo tik nerealus seksas, tai kas laikė jį prie manęs, ir mane prie jo. Nesakau, buvo daug puikių akimirkų, gerai praleisdavome laiką. Tačiau tik tiek. Kažkuriuo momentu mes abu tikėjome jog tai meilė...bet tai buvo tik jos atspindžiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išsiskyrėme. Nesakysiu, kad buvo lengva. Praėjo porą metų, sukūriau šeimą ir aš. Vieną dieną netyčia gavau ilgą laišką nuo Jo, kuriame Jis apgailestavo, kad tada nesugebėjo manęs išlaikyti, kad paleido mane. Rašė, kad išsigando tų jausmų, kurie Jį aplankė, bijojo tiek sau, tiek man apie tai prisipažinti. Bijojo viską pradėti iš pradžių. Bijojo meilės.

Neatsakiau į laišką. Nenorėjau suteikti netikros vilties. Nei jam, nei sau pačiai. Tačiau kodėl mano kūnas taip sureagavo į Jį? Hormonų audros? Geidulys?

Rūta

Turi pikantišką istoriją – parašyk ją ir laimėk nuostabią fotosesiją, kurią tau dovanoja Vanile.lt.Profesionalūs Vanile.lt fotografai padovanos tau nuostabių akimirkų! Į fotosesiją galėsi pasikviesti draugus, galbūt, norėsi nusifotografuoti su savo vaikučiu arba mylimuoju, o gal visada svajojai apie profesionalią erotinę fotosesiją...?

Vanile.lt kartu su „Balsas.lt/S“ padės įgyvendinti savo svajones ir įsiamžinti nuostabiam fotoalbumui!

Istorijas siųsk el. paštu [email protected] iki liepos 24 dienos. Visos istorijos bus publikuojamos!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų