REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip „suvereni demokratija“ ir „valdžios vertikalė“ – tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę). Autoritarinės valdymo formos netoleruoja kitos nuomonės – kitaip sakant, netoleruoja opoziciškumo. Šiandieninės Rusijos atveju galima konstatuoti, kad esamos opozicinės jėgos yra arba persekiojamos, arba prijaukintos (taigi ir realios opozicinės funkcijos neatlieka).

REKLAMA
REKLAMA

Žaidimas opoziciją reikalingas Maskvai tiek, kiek ir žaidimas demokratiją. Rusija yra didelė šalis su didelėmis ambicijomis. Nors vidinė šalies propaganda neretai naudoja priešiškumo Vakarams kortą, realiai Kremlius nenorėtų atsidurti globalios politikos užribyje ar atsiriboti nuo demokratinio pasaulio kokia nors nauja „geležine uždanga“. Maskvai taip pat patinka dalyvavimas didžiausiuose tarptautiniuose „klubuose“ – tokiuose kaip G8 ir G20. Galima prisiminti, kad Rusija prisijungė prie „didžiojo septyneto“ ir pavertė jį „didžiuoju aštuonetu“ dar Boriso Jelcino laikais. Šis prisijungimas savotiškai vyko avansu – Vakarai siekė paskatinti jauną šalies demokratiją. Išlikdama klubo nare Rusija, nors ir akivaizdžiai atsisakiusi demokratinio raidos modelio, negali leisti sau galutinai marginalizuotis, tad jai tenka palaikyti tam tikrą demokratinių procedūrų regimybę. Todėl, nors yra rimtų spaudos ir žodžio laisvės suvaržymų, šalyje vis dar egzistuoja žiniasklaidos priemonės, kurios gali būti laikomos opozicinėmis (tačiau jas galima suskaičiuoti ant pirštų). Panašioje situacijoje yra ir vadinamosios opozicinės jėgosю

REKLAMA

Rusijos opoziciją galima suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji iš jų – vadinamojisisteminė opozicija. Tai partijos, įrašytos į bendrą valdžios vertikalės sistemą ir atliekančios tiksliai numatytą funkciją. Šios partijos yra Rusijos politinės arenos senbuvės, pirmiausia tai Rusijos Federacijos komunistų partija (RFKP) ir Vladimiro Žirinovskio Rusijos liberalų demokratų partija (RLDP), turinti mažai ką bendro ir su liberalizmu, ir su demokratija. Po Sovietų Sąjungos žlugimo praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tai buvo realios politinės jėgos, tačiau šiandien šios partijos, pasiekusios susitarimą su valdančiuoju režimu, dažniau atlieka širmos vaidmenį. Susitarimo esmė gana paprasta – už sukalbamumą šių partijų atstovai „praleidžiami“ į parlamentą, kur jie ir sudaro oficialiąją – sisteminę – opoziciją. RFKP ir RLDP leidžiama kritikuoti valdančiąją partiją „Vieningoji Rusija“ („Jedinaja Rossija“), tačiau ši kritika turi apibrėžtas ribas, kurių stengiamasi neperžengti. Svarbu ir tai, kad minėtų partijų atstovų opoziciškumas dažniausiai neturi įtakos balsavimui. Ir Komunistų partijos, ir V. Žirinovskio Liberalų demokratų partijos atstovai paklusniai balsuoja už visus valdančiajam režimui reikalingus įstatymus.

REKLAMA
REKLAMA

Dar viena partija, kuri Rusijos parlamente dabar tradiciškai kartu su RFKP ir RLDP sudaro opozicinį trikampį, yra „Teisingoji Rusija“ („Spravedlivaja Rossija“) . Tiesa, jos opozicinis vaidmuo dar menkesnis negu komunistų ar liberalų demokratų. „Teisingoji Rusija“ neretai vadinama valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ klonu, sukurtu dėl viso pikto. Nors partija oficialiai užima opozicinę padėtį, tai pasireiškia minimaliai.

Prieš keletą metų Rusijos Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas pasakė sparnuotą frazę, kad „Parlamentas – ne vieta diskusijoms“. Visos sisteminės opozicijos partijos yra gerai įsisavinusios šį modernaus rusiško parlamentarizmo ypatumą, o apie kokias nors rimtesnes diskusijas Dūmoje tikrai jau seniai nebeteko girdėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitą opozicinių jėgų kategoriją sudaro vadinamoji nesisteminė opozicija. Tai labai margas darinys, čia dalyvauja platus nepatenkintų esama situacija jėgų spektras – nuo kraštutinių kairiųjų (Eduardo Limonovo nacionalbolševikai) iki tikrų liberalų ir žmogaus teisių gynėjų (tokių kaip Garis Kasparovas, Michailas Kasjanovas, Liudmila Aleksejeva ir pan.). Šios opozicinės jėgos nėra pripažįstamos valdžios, jas stengiamasi kiek įmanoma sukompromituoti ir marginalizuoti, sumenkinti jų vaidmenį. Negalima kalbėti nė apie nesisteminės opozicijos vieningumą, nors tam tikrų bandymų suvienyti savo pastangas skirtingos šio opozicinio segmento jėgos darė. Nesisteminę opoziciją pirmiausia vienija nepasitenkinimas Vladimiro Putino sukurtu autoritariniu šalies valdymo režimu. Šių opozicinių jėgų atstovai pasisako už plataus masto spaudos ir žodžio laisvę, taip pat už  laisvus ir demokratiškus rinkimus, kurie grąžintų į šalies gyvenimą realią politinę konkurenciją.

REKLAMA

Žinoma, tarp politinių jėgų nesisteminėje opozicijoje egzistuoja ir gilių nesutarimų, pradedant ideologine platforma (vargu ar nacionalbolševikai atrastų bendrą kalbą su liberalais) ir baigiant požiūriu į politinės kovos metodus (E. Limonovas ne kartą yra kaltinęs liberalus bailumu ir inertiškumu). Tačiau kol visos šios jėgos negali išbandyti savo galimybių laisvoje rinkiminėje kovoje, šie nesutarimai nėra esminiai. Šiandien skirtingų nesisteminės opozicijos jėgų atstovus galima pamatyti įvairiose bendrose protesto akcijose (pavyzdžiui, tęstinėje protesto akcijoje, vykdomoje kiekvieno mėnesio, turinčio 31 dieną, paskutinę dieną ir skirtoje apginti 31-ąjį Rusijos Federacijos Konstitucijos straipsnį, laiduojantį piliečiams susirinkimų laisvę).

REKLAMA

Atrodytų, oficialioji valdžia nesisteminėje opozicijoje sau rimtų konkurentų nemato, tačiau tai, kaip nirčiai jėgos struktūros vaiko šių opozicinių jėgų organizuojamų protesto akcijų dalyvius, byloja, kad Kremlius dėl nesisteminės opozicijos veiklos vis dėlto šiek tiek nerimauja. Šio nerimo priežastį galima tik numanyti. Istorinė patirtis rodo, kad nors autoritariniai režimai atrodo stiprūs, iš tiesų jie būna gana nepatvarūs. Galbūt valdantysis Rusijos režimas mano, kad nesisteminės opozicijos veiksmai iš tikrųjų kelia jam pavojų. Šių metų sausio mėnesį Kaliningrado srityje į bendrą visų opozicinių jėgų, atstovaujančių ir sisteminei, ir nesisteminei opozicijai, mitingą susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Tai parodė, kad protesto nuotaikos Rusijos visuomenėje yra kur kas stipresnės, nei buvo manoma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Yra ir trečioji, gana negausi, opozicinių jėgų kategorija. Tai dešiniosios pakraipos partijos, susiformavusios po Sovietų Sąjungos žlugimo ar kiek vėliau, aktyviai dalyvavusios politiniame gyvenime paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir V. Putino valdymo pradžioje, tačiau dabar išmestos iš aktyvaus politinio proceso (tokios kaip „Jabloko“, Dešiniųjų jėgų sąjunga („Sojuz pravych sil“) ir pan.). Šios politinės jėgos faktiškai neatrado savo vietos nei sisteminės, nei nesisteminės opozicijos modelyje. Prie nesisteminės opozicijos jos neplanuoja dėtis, nes šios jėgos jų yra vertinamos kaip pernelyg marginalios, neaiškios ir (kai kurios) ideologiškai nepriimtinos. Ko gero, trečiosios kategorijos partijos būtų labiau linkusios įsitraukti į sisteminės opozicijos veiklą (tokiomis pat sąlygomis kaip komunistai ir liberalai demokratai), bet Kremlius jų į šią sistemą nekviečia. Tai neįeina į jo planus, nes su šiomis partijomis asocijuojasi „demokratinis dešimto dešimtmečio chaosas“, kurį mėgsta visuomenei priminti dabartinė Rusijos propaganda, stengdamasi pateikti „autoritarinio stabilumo“ pranašumą prieš „nenuspėjamą demokratiją“.

REKLAMA

Apskritai Rusijos opozicinės jėgos atrodo gana bejėgiškai, tačiau jų bejėgiškumas gali būti ir apgaulingas. Net sisteminė opozicija kartais leidžia sau tam tikrus demaršus. Pavyzdžiui, 2009 metų spalio mėnesį opozicinės frakcijos demonstratyviai paliko Dūmos posėdį, taip protestuodamos prieš pernelyg akivaizdžius municipalinių rinkimų rezultatų klastojimus. Tiesa, incidentas buvo gana greitai užglaistytas ir komunistai, liberalai demokratai bei „Teisingosios Rusijos“ atstovai grįžo į parlamentinius posėdžius.

Ko gero, ir pačios opozicinės jėgos netiki, kad artimiausiu metu Rusijoje kas nors galėtų pasikeisti. Svarbiausias klausimas būtų toks: ar šalyje yra nors viena rimta politinė jėga, kuri, reikalui esant, galėtų perimti valdžią į savo rankas ir suvaldyti situaciją? Kremlius pasistengė, kad tokios jėgos nebūtų, nes tai kaip tik ir reikštų realią opoziciją – realų pavojų režimui. Visa kita – tik pasekmės. Sisteminės opozicijos dalyviai nemato reikalo stengtis kurti rimtas politines programas ar pokyčių strategijas, nes supranta, kad esamoje situacijoje per rinkimus jie gaus tiek balsų, kiek nuspręs Kremlius (liberalams demokratams „standartas“ yra 8–10 proc., komunistams 15–20 proc. balsų). Nesisteminė opozicija faktiškai neturi dalyvavimo realiame politiniame gyvenime patirties, jos Rusijoje bandoma neprileisti net prie kontroliuojamų rinkimų. Be to, šių opozicinių jėgų veikla menkai žinoma plačiajai visuomenei – apie jų akcijas ir iniciatyvas nepraneša valdžios kontroliuojama žiniasklaida, kuri (ypač televizijos kanalai) yra pagrindinis informacijos šaltinis daugumai šalies gyventojų.

REKLAMA

Rusijos politikos apžvalgininkai (tarp jų ir iš nesisteminės opozicijos stovyklos), kalbėdami apie opozicijos jėgų potencialą, mano, kad esamoje situacijoje, žlugus Putino–Medvedevo režimui, vienintelė reali opozicinė politinė jėga, galinti pelnyti pakankamai didelį visuomenės pasitikėjimą, būtų tie patys komunistai iš dabartinės sisteminės opozicijos gretų. Savo šansų greičiausiai nepraleistų ir V. Žirinovskio liberalai demokratai. Pagal apklausos rezultatus, šios dvi politinės jėgos daugumai Rusijos gyventojų simbolizuoja „tikrą opoziciškumą“, o tai reiškia – tikrą alternatyvą esamai ideologinei sistemai. Iš esmės tai nelabai džiugi žinia tiems, kas mano, kad geriausias kelias Rusijai vis dėlto būtų vakarietiškas liberaliosios demokratijos modelis.

Viktor Denisenko

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų