"Jakutijos pelkių jurtoje tarp susigrūdusių šešiasdešimties miegančių mirtininkų žmogui buvo skirta 31 centimetro pločio guolis. Bet jeigu be duonos ilgai pagyvensi Stalino saulės švitinamas, lengvai išsiteksi", - ironizavo Mykolas Proškinas, su šeima patekęs į 1941 metų birželio 14-osios tremties ešeloną.
Gimėte 1931-ųjų gruodžio 17 dieną. Kur ir kaip prabėgo jūsų vaikystė?
Padegimės kaime netoli Barstyčių tėvai turėjo 40 hektarų žemės, augome šeši vaikai. Baigiau du Gegrėnų "akademijos" skyrius. Mama mus prižiūrėjo, kiaules šėrė, audė lino paklodes ir drabužius. Ir dabar iki paskutinio siūlo sunešioju liną, vilną ir medvilnę, o sintetikos nepripažįstu. Vasarą tėvai samdydavo panelę, kuri mamai padėdavo, ir jauną vyrą javams bei šienui vežti, pjauti. Per šienapjūtę samdydavo tris ar keturis vyrus. Tėvas pasistatė vėjo malūną, 1938 metais namuose jau buvo elektra. Visas kaimas ateidavo paklausyti mandraus tėvo radijo aparato "Philips".
Kaip gyvenimas pradėjo keistis?
Tėvas buvo Šaulių sąjungos vadas ir Lietuvos savanoris. Lietuvoje yra tik vienas kaimas - Naumiestis, iš kurio neištrėmė nė vieno žmogaus - nei vokiečiai, nei rusai, nes jie neskundė vienas kito. Kitur veikė pogrindininkai, Tarybų Sąjungos šnipai. Jie už išgautą informaciją gaudavo algą ir vaikščiodavo po kiemus apsimesdami elgetomis. Vieną jų vadino Šventu Juozapu - buvo gražus vyras garbanotais plaukais. Jį mama pavalgydino ir apnakvindino, nes žmonės tada nebijojo priimti svetimus, o jis "atsidėkojo" mus išduodamas.
Prisimenu, kaip 1940 metais su tėvu slėpėme jo užtarnautus ordinus, medalius ir ginklus. Pašviečiau jam liktarna, kai slėpė revolverį ir karišką karabiną. Tėvas turėjo ordinų už dalyvavimą mūšiuose su bermontininkais - visa Žemaitija ir Latvija buvo jų užimta. Barstyčių jauni vaikinai ir buvo pirmieji savanoriai, kariavę su bermontininkais, kurie baisiai siautėjo plėšdami mūsų ūkininkus. Atjodavo keliese su kardais ir karabinais, paršelius sumes į vežimą, atims kelis maišus grūdų ir miltų. Jeigu graži moteris patiks, išsiveždavo su savimi neva dirbti skalbykloje arba valgį gaminti. Kai kurios taip ir negrįžo.
Kaip pajutote Stalino saulės spindulius?
1941-ųjų birželio 14-ą, dar neprašvitus, mama buvo susiruošusi kepti duoną, nes buvo likęs tik vienas kepaliukas. Rusai kareiviai su durtuvais ir šautuvais apsupo namus, neleido mums nė pajudėti, nes kitaip nušaus. Jiems vadovavo lietuvis Limontas. Davė mamai pusvalandį susiruošti. Mažiausiajam broliukui buvo treji metukai - jis mirė Altajaus krašte, o mažiausia sesutė buvo dar krūtimi penima. Sugrūdo visus į sunkvežimį. Įsimetėme maišelin kumpį, dešros, uogienės puodynę. Gyvuliniais vagonais vežė pasakę: "Jūs - ne žmonės, ten, kur važiuojat, padarys iš jūsų žmones." Sesutė Elenutė dar pakeliui į tremtį užgeso - mama krūtyse nebeturėjo pieno.
