REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viską matantis Kristus ir nieko nebijantys vagys

Brazilija - labai tolima, o iš kitos pusės, artima Lietuvai šalis. 1920-aisiais ir vėlesniais metais lietuviai, pasklidę po pasaulį, pasiekė ir Rio de Žaneirą, kitus šios šalies miestus, o didžiausia kolonija susikūrė San Paule. Nesenai Lietuvoje lankėsi Brazilijos užsienio reikalų ministras Celso Laferas. Svečias aplankė Širvintas, Želvą, nes, pasirodo, iš čia kilusi jo šeima. C. Lafero giminė, gyvenusi Želvos miestelyje, į Braziliją pradėjo emigruoti XIX amžiaus pabaigoje. Atvykęs ministras sutarė, kad jau artimiausiu metu Lietuvos piliečiai į Braziliją galės keliauti be vizų.

REKLAMA
REKLAMA

Vizitinė kortelė. Brazilija yra Pietų Amerikoje, prie Atlanto vandenyno. Joje gyvena 175 milijonai gyventojų. Vidutinė gyvenimo trukmė - 64 metai (moterų - 70, vyrų - 59). Oficiali kalba - portugalų, 88 procentai gyventojų katalikai. Įdomu tai, kad pernai Brazilijos prezidentu pirmą kartą tapo socialistas, buvęs šaltkalvis ir profsąjungų lyderis Luizas Inacio Lula da Silva. Brazilai jį vadina tiesiog Lula ir tiki, kad jis sugebės sustabdyti nedarbo augimą. Panašiai kaip kadaise V. Leninas, Lula sako norįs įrodyti, kad šaltkalvis gali geriau valdyti valstybę negu elitas, valdęs daugiau kaip 100 metų.

REKLAMA

Vaikiškas nerūpestingumas

Pagal idėją čia viskas turėtų būti priešingai. Kai pas mus žiema, Rio de Žaneire - vasara, kai pas mus diena, ten - ankstus rytas. Mes vaikštome apsirengę, jie - beveik nuogi. Pas mus miškuose daug grybų, pas juos - laukinių beždžionių. Tačiau iš tikrųjų tie skirtumai nėra tokie jau ryškūs. Tačiau kad tuo įsitikintum, Rio de Žaneirą turi pamatyti savo akimis.

Į Rio ruošiausi kruopščiai ir atsakingai, juk vykau į kitą pasaulio kraštą sutikti Naujųjų metų. Svarbiausia buvo nepamiršti baltų kelnių, mat kiek teko skaityti ir girdėti apie Rio de Žaneirą, ten visi vaikšto mūvėdami baltas kelnes.

REKLAMA
REKLAMA

Taigi kaip tik dėl tų baltų kelnių ir žlugo pirmasis mitas apie Rio. Tiesa ta, kad čia toli gražu ne visi baltomis kelnėmis. Čia beveik visi vaikšto išvis be kelnių. Ir be marškinių. Miestiečiai vilki mikroskopinius šortus ar bikinius ir nei solidus amžius, nei apvalios kūno formos tam netrukdo. Žmonės "atviri" saulei ir vėjui. Jei nuoga plaukuota kūrine užeisi į kavinę - viskas normalu, tačiau žmogus, vilkįs baltus marškinius, ryšintis kaklaraištį ir dar, neduok Dieve, užsivilkęs švarką, tikrai sukels masinę isteriją. Po to, kas pas juos vyksta per karnavalus, nenuostabu, kad visas miestas atmetė bereikalingą varžymąsi ir gėdą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi, atvykau į Rio sutikti Naujųjų. Kažkoks absurdas! Kokie gali būti Naujieji, kai lauke - trisdešimt laipsnių karščio, akinanti saulė, o Kopakabanos vilnimis slidinėja banglentininkai. Bet čia pat - ir aukščiausia pasaulyje Kalėdų eglė. 82 metrų aukščio medis prilygsta 27 aukštų pastatui. Jai papuošti sunaudota 2,8 milijono spalvotų lempučių.

Labai norisi pamatyti miestą iš viršaus, tad pirmiausia vykstu į Cukrinę galvą. Taip vadinasi uola, esanti nedidelėje salelėje beveik prieš patį miesto centrą. Kodėl "cukrinė" ir kodėl "galva", niekas man taip ir nepaaiškino. Į šią uolą vyksta visi turistai. Funikulieriumi.

REKLAMA

Naktį besilinksminant Rio de Žaneire labai lengva perlenkti lazdą. Rytą gailiesi, atgailauji, bet vakare ir vėl kartoji vakarykštes klaidas. Juk vakare, kai kažkur tyliai bumbsi būgnai, kai praeivių akys tampa drėgnos ir žibančios (juk artėja šventė!), kai merginos, pasipuošusios išeiginiais mini šortais, juokiasi atlošusios galvas, kai aplink užsidega girliandų šviesos bei reklamų, vitrinų iliuminacijos ir miestas tampa panašus į kruizinį laivą, iškart užsimiršta rytinės pagirios, visi draugiškai geria, valgo, šoka iki nukritimo, nė negalvodami apie miegą. Rio gyventojai vaikiškai nerūpestingi. Tokie patys tampa ir atvykusieji į Rio.

REKLAMA

Naujieji Rio de Žaneire turi dvigubą prasmę. 1502-ųjų sausio 1 dieną portugalų karavelė įplaukė į Guanakaro įlanką. Admirolas Koeljas ją pavadino Sausio mėnesio upe, tad Rio gyventojai Naujųjų metų dieną švenčia miesto vardines. Į miestą atvykęs Kalėdų Senelis meta savo kailinius ir skuba linksmintis. Linksminasi visi. O po to pagiringi anglai ir paniurę vokiečiai grūdasi į funikulierius ir kyla į Urkos kalvą.

Cukrinės galvos viršūnėje, 396 metrų virš jūros lygio aukštyje, yra nedidelė kavinukė. Iš krūmų turistus smalsiai apžiūrinėja beždžionėlės. Turistai geria kavą. Kava Rio de Žaneire geriama ištisą parą. Aš specialiai skaičiavau - išgėriau dešimt puodelių per dieną. Labai skanu, bet nelengva. Ne tik todėl, kad kava stipri, bet ir todėl, kad beprotiškai saldi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antrąją viršūnę, Kuprotąjį kalną, ant kurio stovi 38 metrų aukščio Kristaus Atpirkėjo statula, įveikiau per tris valandas. Kuprotasis kalnas aukštesnis už Cukrinę galvą. Jo aukštis - 710 metrų. Nuo jo viršūnės miestą gali apžiūrėti geriau nei žemėlapyje. Ir grožis toks, kad, rodos, širdis neatlaikiusi iššoks iš krūtinės. Kristus stovi išskėtęs rankas ir jo platus mostas reiškia visų nuodėmių atleidimą. Statula apraizgyta lempelių girlianda ir tamsiu paros metu Kristaus siluetas matomas iš visur (aišku, jei tik nėra rūko).

REKLAMA

Dugnas ir dangus - čia pat

Ar atleido Kristus, kaip visai žmonijai, ir Rio favelų gyventojams? Dievas žino. Greičiausiai jis domisi jais, bet palengvinti jiems gyvenimo neskuba. Favelos - tai miesto lūšnynai, žymusis Rio de Žaneiro dugnas. Favelų šiame mieste apie 600 ir gyvena juose milijonas žmonių (oficialiais duomenimis, o neoficialiais tokių žmonių yra daug daugiau). Favelose paprastai gyvena negrai ir mulatai. Brazilijoje, patys suprantate, natūralių blondinų surasti sunku, visi čia tamsiaveidžiai ir tamsiaplaukiai. Bet nors ir paradoksalu, visuomenė skaidosi pagal rasinius požymius! Geras darbas ir patogus gyvenimas pasiekiamas šviesiaodžiams, o kuo oda tamsesnė, tuo mažiau šansų gyvenime ką nors pasiekti. Na, nebent patektum į Brazilijos futbolo rinktinę. Dar favelose gyvena skurdžios daugiavaikės šeimos, jaunos porelės, pabėgusios iš po tėvų sparnelio, kūrybingos asmenybės, kurioms niekas nemoka honorarų, ir dar gausybė įvairiausių tipelių.

REKLAMA

Favelos - vietinė įžymybė, todėl čia turistai kviečiami į ekskursijas. Be gido vargu ar turistai ryžtųsi tokiam maršrutui, o jei ir ryžtųsi, tai kažin ar išeitų iš favelų sveiki ir nenukentėję. Jie glaudžiu būreliu praeina tarp lūšnų, fotografuoja kreivakojus šunėkus, nušašusius vaikus, banditus ir narkotikų prekeivius.

Daugelis favelų įsikūrę šiek tiek tolėliau nuo padorių rajonų, ant kalvų, bet kartu ir miesto centre. Dauguma lūšnynų gyventojų gyvena absoliučiai nerūpestingą gyvenimą. Jie per dienų dienas nieko neveikia, tik plepa vieni su kitais, bara vaikus ir geria kavą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Greta šio nuostabaus miesto (jei žiūrėtum žemėlapy, išeitų, jog pačiame miesto vidury) yra didžiulis ir, galima sakyti, laukinis miškas. Ten slankioja visokios neaiškios žmogystos ir laukiniai žvėrys. Tame miške gražu, baisu ir linksma. O pačiu prestižiškiausiu Rio rajonu laikoma Kopakabana ir namai pakrante į vakarus. Kuo arčiau paplūdimių, tuo brangiau ir ištaigingiau. Čia niekas nesikuklina: jei yra pinigų, juos reikia demonstruoti. Todėl turtingos šeimos namas atrodo it pilis su marmuriniais laiptais, fontanu ir baseinu kieme.

REKLAMA

Bet nemanykite, kad demonstruoti pinigus verta ir kasdieniame gyvenime, gatvėje. Jokiu būdu! Čia išvis geriau neparodyti, jog esi užsienietis, todėl kad aplink knibždėte knibžda vagių ir sukčių. Jie žvilgčioja pro automobilių langus, kai šie sustoja prie šviesoforo, ir reikalauja "kešo". Jie gali ištraukti pinigus iš bet kur, nors ir kaip giliai juos paslėptum. Tad kur kas geriau apsimesti tikra brazile, vaikščioti apsimovus trumpučius šortus ir... dėtis kurčnebyle.

Laimingi žmonės

Naujametė naktis miestui prasidėjo iš karto po pusryčių. Jau nuo ankstaus ryto minios žmonių neskubėdamos ėmė plūsti į Kopakabaną. Liaudies rinkosi vis daugiau ir daugiau. Automobilių eilės nusidriekė net penkis kilometrus. Aplink šmirinėjo vagišiai. Žmonės sėdėjo kavinėse, stoviniavo, vaikščiojo. Jie garsiai kalbėjosi, juokėsi, gėrė, bučiavosi, dovanojo vieni kitiems dovanas. Gatvių muzikantai grojo negailėdami savęs. Susijaudinimas augo kiekvieną minutę. 23 valandą 50 minučių išgirsti stovintįjį greta buvo neįmanoma, net jei jis šauktų tau tiesiai į ausį. Švilpimas ir būgnų garsai užgožė viską. O lygiai vidurnaktį virš Atlanto vandenyno ir galvų jūros sužibo pats gražiausias, nuostabiausias, ilgiausiai trunkantis ir iškilmingiausias (kokius tik man teko matyti) fejerverkas. Atrodė, jog jis nušvietė visą pietų pusrutulį ir vos nepadegė vandenyno. Žmonės aplink mane staiga tapo vaikais ir žiūrėjo į dangų net prasižioję. Pajutau, jog visi čia tiki, kad visos svajonės išsipildys, ir rytoj, gal net šiandien, vos tik nurimus šventiniams saliutams, prasidės nauja laimė. Ir vos tik fejerverkai nurimo, vos būgnai švilpynės ir barškučiai lyg susitarę užgrojo sambą, visi žmonės pasinėrė į šokio sūkurį, uždegė bengališkąsias ugneles, pažiro įvairiaspalviai konfeti ir serpantinai.

REKLAMA

Tokiu metu ir tokioje vietoje tiesiog neįmanoma nepasijusti laimingam.

Rio de Žaneiras. Jau pats šis žodis skamba kažkaip šventiškai, linksmai, džiaugsmingai. Tarsi narkotikas traukte traukia į save. Brazilija - tolima, pusiau laukinė egzotiška šalis su neįprastomis tradicijomis, karnavalas, sambos ritmas, keistoka kalba, nuostabia gamta ir pietietiškais kvapais persisunkusiu oru. Linksmybėms ir šventėms nėra galo. Laimingi žmonės! Gal todėl Brazilija jau 150 metų su niekuo nekariauja.

Tačiau Brazilija - tai ne vien tik karnavalais garsus Rio de Žaneiras.

Sostinė Brazilija

Įdomūs tie brazilai! Sugalvojo, ėmė ir pastatė naują sostinę. O buvo taip... Paėmė kartą į rankas žemėlapį ir išmatavo, kurioje vietoje yra jų šalies geografinis centras. Paaiškėjo, jog jis buvo vidury laukinės savanos, toli nuo žmonių gyvenamų vietų. Štai kaip tik toje vietoje ir buvo pastatytas naujas miestas. Jis ir suprojektuotas buvo taip, kaip dera sostinei. Taip, kad visiems joje būtų patogu dirbti ir gyventi. Valstybės administracijos centro perkėlimas į krašto vidurį turėjo sustiprinti Brazilijos vientisumą, palengvinti valdymą. Dėl panašių priežasčių 1923-iaisiais Turkijos prezidentas perkėlė šalies sostinę iš Stambulo į Ankaros miestuką. (JAV vyriausybė perkėlė sostinę iš Filadelfijos į Vašingtoną). Tačiau Brazilijos sostinės statyba ir užmojai pralenkė visus kitus. Pirmieji statybininkai į parinktą teritoriją buvo nuleisti parašiutais iš lėktuvo. Pirmasis buldozeris irgi atkeliavo oru. Dabar miestas, žvelgiant iš viršaus - lyg paukštis arba lėktuvas.

REKLAMA
REKLAMA

Jo sparnai - tai gyvenamieji (šiaurėje) ir prekybos (pietuose) kvartalai, bankai ir parduotuvės. O fiuzeliažas - įvairiausios biurokratinės kontoros. Labai plačios gatvės ir namai, pastatyti prie jų, pakankamai dideliu atstumu vienas nuo kito. Labai ilgai, gal kelias dešimtis metų, čia neturėtų būti automobilių kamščių, susigrūdimų ir visokių kitokių sostinėms būdingų nemalonių dalykų. Štai ministerijos. Visos jos pastatytos viena šalia kitos, tad valdininkams patogu, esant reikalui, bėgioti iš vienos įstaigos į kitą. Biurokratų komfortu čia, beje, pasirūpinta rimtai: po kiekvienos ministerijos pastatu - požeminis restoranas. Važiuoju ir staiga matau keistą iškabą: "Ministeria da fazenda". Tai bent! Bet tai visai ne vilų ar vasarnamių ministerija ir net ne žemės ūkio, o ekonomikos ministerija.

Liūdna, tiksliau, nuobodu, kai sostinė įkurta ne prie jūros. Mieste nėra net jokio upelio. Tačiau ši klaida buvo ištaisyta. Pačioje Brazilijos pašonėje įrengtas dirbtinis ežeras. Ir labai gražus! Jo pakrantėje - prabangus viešbutis, kuriame apsistoja atvykę verslininkai. Išeiginėmis dienomis juos pakeičia turistai, mielai "skraidantys" po ežerą greitaeigiais kateriais arba leidžiantys vakarus valčių prieplaukoje. Čia jie gurkšnoja alkoholinius gėrimus, gėrisi saulėlydžiu, kuris išties įspūdingas: mėlynai raudonas dangus su netvarkingai po jį išsibarsčiusiais debesėliais.

REKLAMA

Provincijoje merginos nepasiekiamos

Floripa - tai vilos, švarūs daugiaaukščiai namai, giedras dangus, melsvi, kiek apsiblausę kalnai. Aplink - ramybė ir jūra. Jokio smogo, jokio streso ir, kaip tikina vietiniai, jokio nusikalstamumo.

- Štai San Paule vieni sukčiai, karjeristai, banditai, dūmai ir jokio paplūdimio! O pas mus - tikras rojus... - pelnytai giriasi vietiniai provincialai.

Ir iš tiesų skrisdamas virš San Paulo mačiau: virš miesto tvyro smogas ir kone ant kas antro dangoraižio - sraigtasparnių aikštelės. Ką gi, didmiestis. O čia, Floripoje, visai kas kita. Akinamai vaiskus dangus ir ramybė. Ne veltui šį kampelį pamėgo milijonieriai. Kai kurie, pasistatę namus, čia perkelia ir savo verslą arba kuria nedideles naujas firmas, kad galėtų ramiai praleisti likusią gyvenimo dalį. Juk iki San Paulo - tik valanda kelio lėktuvu. Jei ko prireikia ar reikia tvarkyti verslo reikalus - sėdai lėktuvan ir nuskridai.

Gamtovaizdis įspūdingas. Pakrantė, jūra. Paskui vandenį užstoja kalva, kažkur išnyksta žaluma ir balti namukai aplink primena Kiprą ar Graikiją. Tolėliau vykstančios statybos, dieną ir naktį kuriamas pelningas nekilnojamasis turtas, primena Turkiją. Paskui priartėja kalnai, vis daugėja žalumos, iš kažkur išnyra alyvmedžių giraitės. Tai jau panašu į Italiją... Nors... Štai ir akacijos, ir palmės - tarsi Afrikoje. Nuostabu. Nuostabu, kai visa tai gali apžvelgti per 15- 20 minučių. Dar toliau - keletas žvejų kaimelių su spalvingomis valtimis pakrantėje ir kurortas Duš Ganduš. Išvertus tai reiškia "du kabliukai". Čia dvi įlankėlės ir kiekvienoje - po salelę. Štai tau ir kabliukai.

REKLAMA

Ramios tos įlankėlės, restoranėlis pakrantėje. Pakyli laipteliais į viršų, į mišką, - prieš akis iškyla viešbutis. Šiaudais dengti bungalai (lengvi užmiesčio pastatai su verandomis) tokie kaip visur. Bet kad numeryje būtų nedidukė dvivietė sauna, atvira terasa su vaizdu į jūrą ir salą, kad būtų personalinė jakuzi vonia... Tokius apartamentus toli gražu ne kasdien išvysi. Visi tie malonumai, beje, atsieina 600 rialų (arba 150 dolerių parai). Į šią sumą įskaičiuotas ir maitinimas tris kartus per dieną. Tai štai išeini iš saunos, patogiai įsitaisai jakuzi vonioje, žvelgi į sūrų jūros artumą, gurkšnoji vietinį "kaiperinjo". Kaip visada, kai atsipalaiduoji kokiame nors rojaus kampelyje, į galvą ima lįsti įvairiausios paikos mintys: rodos, mestum viską ir atvažiuotum štai čia, į tą palaimingą Žemės kampelį gyventi... Brazilija šilta, žmonės linksmi, šalis sparčiai vystosi, galima padaryti karjerą ir užsidirbti pinigų...

Na, paplaukiojau baseine. Ir jūroje. Pasėdėjau saunoje ir jakuzi vonioje, pasivaikščiojau po viešbutį supantį mišką. Miškas čia mišrus - pušys ir bambukai. Bambukai šlama savo aštriais lyg viksvos lapais.

REKLAMA

Galima paplaukioti valtimi. Vanduo skaidrus skaidrus. Dugną gali matyti net 80 metrų gylyje. Viešbutis turi savo greitaeigį katerį, kuriuo per pusvalandį galima nukakti į nedidukę salą, o joje - laukinė jūros gamta: jūriniai vėžliai, delfinai, o apie žuvų gausybę, įvairovę bei grožį net kalbėti neverta. Gali panirti po vandeniu ir stebėti.

Nusprendžiau nueiti į turgavietę. Ne apsipirkti, o pasėdėti turgavietės kavinukėje, pačioje jaukiausioje visame mieste. Ji vadinasi "BOX 32". Taip numeruojami konteineriai urminėse turgavietėse.

Sėdėdama ant aukštos baro kėdės užsisakau krabų su mangais ir vietinio raudonojo "Dal Pizzol" vyno. Juk reikia visko paragauti. Vynas neblogas, bet mano skoniui per rūgštus. Greta sėdintieji gurkšnoja kokteilį, paruoštą iš vietinės cukranendrių degtinės, sumaišytos su laimo sultimis ir cukrumi. Į kokteilį dedami didžiuliai ledo gabalai. Tai ir yra žymusis jau anksčiau minėtas "kaiperinjo". Tai pavojingas gėrimas, mat jo skonis nepakartojamai lengvas, gaivinantis, o taip visai nesunku ir padauginti.

Vakarieniavau viešbučio restorane. Žiūrėjau į jūrą, į salą, kurioje tą vakarą viešbučio šeimininkas paruošė intymią vakarienę jaunavedžių brazilų porai. Padavėjas briste perbrido šį trisdešimties metrų atstumą nuo kranto iki salos su padėklu ir degančiu fakelu rankose. Gražu! Net keista galvojant, kad ir šioje šalyje dar kažkas tuokiasi: čia juk karnavalai, linksmas gyvenimas, minios žavių kreolių ir ne mažiau žavių juodbruvų vyrukų, šventės! Norom nenorom peršasi mintis apie ne patį geriausią brazilų moralinį veidą. Tačiau kai bendravau su viešbučio šeimininku, šis puolė ginti savo tautiečių moralę. Girdi, ne taip lengva merginą įsitempti į lovą. O dėl karnavalų - tai jau kita kalba. Tuomet visi daug geria, svaigsta nuo linksmybių, atsipalaiduoja, o tada, aišku, kur kas lengviau merginą įkalbėti.

Gal jis ir teisus. Netgi merginos, vakarais vaikštinėjančios gatvėmis ar krantine, vilkėdamos iššaukiančiais (mūsų vertinimu) rūbeliais, neatrodo lengvai pasiekiamos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų