Graikija gavo pirmąją beveik 120 mlrd. eurų finansinės pagalbos dalį. Euro zonos politikai džiūgauja, kad nors ir pavėluotai, jiems pavyks išgelbėti ne tik Graikiją, bet ir patį eurą. Ekonomistai netrykšta tokiu optimizmu ir perspėja, kad švaistymąsis paskolomis gali baigtis ne išsigelbėjimu, o visos Europos ekonominiu košmaru.
Praėjusią savaitę vykusiame Pasauliniame ekonomikos forume Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Baroso iškilmingai pareiškė, „padarysime bet ką, kad tik išgelbėtume eurą“. Iš tiesų, šiame forume priimtas pagalbos Graikijai planas čia pat peraugo į paties euro gelbėjimą. 16-os valstybių naudojamam eurui stabilizuoti bus skirta beprecedentinė suma – beveik trilijonas eurų.
Graikija jau gavo pirmąją pagalbos paketo dalį, todėl gali pasirodyti, kad europiečiai veikia itin greitai ir ryžtingai. Tačiau pikti ekonomistų liežuviai plaka, kad šių veiksmų reikėjo imtis dar vasario mėnesį, kuomet pagalbos paketas galėjo būti kur kas mažesnis, o Graikija būtų galėjusi skolintis už mažesnes palūkanas. Tai pripažino ir kai kurie politikai. Belgijos premjeras Yves Leterme klausė „kur buvo ES institucijos, kai pastaraisiais metais situacija Graikijoje ėmė blogėti“ Kai turi bendrą valiutą, reikia ir bendros monetarinės politikos“.
O tokios politikos euro zonoje nebuvo. Tiesą sakant jos nėra ir šiandien. J.M.Baroso pripažino, kad euro stabilizavimui skirti 720 mlrd. EUR taip pat yra skirti ir patenkinti poreikius tų valstybių, kurios „gyveno ne pagal išteklius“.
Jei kalbėti tiesiai – šviesiai, Graikijos pavyzdys yra neįtikėtinai pavojingas. Šios šalies vyriausybė ilgą laiką švaistė pinigus, nuolat atidėliodama būtinas taupymo programas ir ekonomikos reformas. Neatsakingos politikos rezultatas – 115 proc. BVP vyriausybės skola ir visiškas bejėgiškumas, stovint ant bankroto slenksčio. O tai, ką Graikija pati prisivirė, turės srėbti visos euro zonos valstybės. Nes kitos išeities tiesiog nebuvo: arba visi „susimeta“ padėti graikams, arba pasako eurui „viso gero“.
Tik ar dabartinis pagalbos planas iš tiesų gali išgelbėti Graikiją ir eurą? Žymus ekonomistas Nourielis Roubini vokiečių žurnalui „Spiegel“ pareiškė tuo abejojantis: „Graikija yra ne tiek nemoki, kiek nepajėgi spręsti savo problemas. Kuo tokiai šaliai gali padėti paskola? Šioje situacijoje būtinas atsarginis planas, o tokio plano kol kas nėra“. Šiai nuomonei antrino „New York Post“, cituodamas „Rogers Holding“ vadovą Jimą Rogersą: „negalima išspręsti per didelių skolų ir per didelių išlaidų problemos dar didesnėmis paskolomis ir išlaidomis. Tai prieštarauja sveikam protui. Graikija išsilaikys metus – kitus vien dėl to, kokia didžiulė pinigų suma jiems įteikiama, bet po 5 metų ji greičiausiai vis vien patirs defoltą“.
Taigi, Graikija elgėsi neatsakingai ir dabar už jos klaidas turi mokėti kiti. Bet ar tai vien Graikijos kaltė? Kiek dar euro zonos valstybių melavo apie savo finansinę padėtį? O svarbiausia, kur buvo institucijos, turėjusios prižiūrėti, kaip pavienės valstybės laikosi Mastrichto kriterijų? Atsakymas paprastas jokio realiai veikiančio kontrolės mechanizmo Europa išvis neturi. Tik praėjusią savaitę imta dalinti pažadus, kad nacionaliniai biudžetai bus „atidžiau stebimi“, keičiant dabartinę tvarką, kai jie pateikiami vien kaip „fait accompli" - įvykęs faktas.
Graikijos krizė atskleidė mirtinai pavojingą euro zonos ydą – bet kuri iš 16 eurą įsivedusių valstybių gali neatsakingais veiksmais paleisti šią valiutą į dugną, nes kaip paaiškėjo, niekas rimtai nežiūri nei į Mastrichto kriterijus, nei į ES susitarimus. Iš principo, jie pažeisti netgi sprendimu suteikti pagalbą Graikijai. Tokie gelbėjimo planai tiesiogiai prieštarauja Mastrichto susitarimams.
Buvęs JAV iždo sekretorius Johnas Snow apie euro ateitį kalbėjo neitin optimistiškai: „kad euras išgyventų ilgesnį laiką, reikalinga tam tikra fiskalinė konsolidacija, fiskalinės politikos konsolidacija, mokesčių politikos konsolidacija, bet ir to nepakaks... Iš tiesų reikia vienos darbo rinkos, vienos kapitalo rinkos“. Žodžiu, reikia viso to, ko euro zonoje nėra.
N.Roubini perspėjo, kad „Graikijos krizė – tik ledkalnio viršūnė“. Jis, kaip ir daugelis ekonomikos ekspertų kalba ne vien apie tai, kad Graikijos scenarijus gali pasikartoti Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje, ar kurioje kitoje euro zonos valstybėje. Esmė tame, kad Europa neturi panašių krizių sprendimo mechanizmų. Dabar žadama tokių mechanizmų imtis, bet kiek prireiks laiko, kad jie iš tiesų įsigaliotų? Juos turi pripažinti ne tik bendraeuropinės institucijos, bet ir nacionaliniai parlamentai, daugelis kurių neskubės pasiduoti „Briuselio kontrolei“.
Milžiniškos paskolos galbūt efektyvios trumpalaikėje perspektyvoje, bet tokių paskolų neįmanoma suteikti visoms „prisidirbusioms“ vyriausybėms. Ekspertai perspėja, kad netgi dabartinis trilijoninis euro gelbėjimo planas gali baigtis infliacijos protrūkiu. Tokio scenarijaus tikimybę gerokai didina ir Europos centrinio banko įtraukimas į nacionalinių vyriausybių likvidumo užtikrinimo reikalus. ECB nuo šiol turės supirkinėti įvairių „bėdžių“ vyriausybines obligacijas, kad tik pastarieji nebankrutuotų. O jei tokių „bėdžių“ bus daug, ECB norom – nenorom teks įjungti pinigų spausdinimo mašinėlę. Juk tai bus daroma vardan euro!
Visgi istorija moko, kad neįmanoma turėti bendros valiutos, neturint bendro iždo ir bendro išlaidų bei mokesčių kontrolės mechanizmo. Būtinas ir baudų mechanizmas pernelyg išlaidaujančioms šalims. Kaip būtina ir dar viena sąlyga – jokių „gelbėjimo paskolų“. Patvirtinusios dabartines priemones, euro zonos valstybės nusižengė visiems šiems principams. Galiausiai, galbūt iš tiesų reikia įsiklausyti į kai kurių Vokietijos politikų siūlymą sukurti dar vieną, „galutinį“ mechanizmą, kuris numatytų bendros valiutos kriterijų nesilaikančios valstybės pašalinimo iš euro zonos procedūrą? Kitu atveju, visai Europai ir toliau reikės mokėti už nemąstančių vyriausybių klaidas.
