REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Turgūs - neatsiejama smulkiojo verslo, nacionalinio paveldo dalis, bet dėl juose vyraujančio šešėlio turgūs prilyginami šalies ekonomikai žalingam reiškiniui bei pasigendama valstybės remiamos politikos turgaus prekeivių atžvilgiu.

REKLAMA
REKLAMA

Pasak etnologo Liberto Klimkos, turgaus fenomenas krašto ekonomikos raidai yra labai reikšmingas. Nuo pačių seniausių laikų turgūs pagimdė miestų plėtrą, augimą ir susiformavimą.

REKLAMA

"Papilyje gyvendavo vienas kitas amatininkas, jis padarydavo gaminių ne tik savo ponui, kunigaikščiui, bet pagamindavo ir prekybai. Tada atsirado verslas, pirkliai, kurie tuos gaminius išplatino, vežiojo, augo miesto infrastruktūra - amatininkai plėtė savo dirbtuves, pirkliai kūrė savo atstovybes ir susiklostė net teisinė sistema, kuri reguliavo šitą dalyką", - antradienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje "Turgūs Lietuvoje: saugotinas nacionalinio verslo paveldas ar ekonomikai žalingas reiškinys?" turgų kilmę aiškino etnologas.

REKLAMA
REKLAMA

Jis priminė, kad Vilniuje turgaus tradicija siekia 1604-uosius metus, kai įvyko pirmoji Kaziuko mugė. Tuo metu būdavo įvairiausių turgų pagal teisinę reglamentaciją - nuo kermošiaus, mugės iki jomarko. Į sostinės turgus atvažiuodavo žmonės iš viso Vilniaus arealo. Jau tada prekiavimas turguje duodavo pajamų negalintiems išgyventi iš žemės ūkio. Turguose buvo galima įsigyti maisto, namudinių audinių, vaikų žaislų, namų apyvokos reikmenų, žolelių, skambėjo dainos ir muzika.

"Mūsų etninė kultūra per šituos kermošius, turgus ir jomarkus ir ateidavo į miestą. Žiūrint į ateitį, turime visas prielaidas, kad tokia tradicija galėtų būtų mūsų ateities verslo ir tarptautinio turizmo vienas iš atraktyvių objektų. Visos tos prielaidos, manau, yra, tik reikia mums užsiimti vadyba", - teigė L. Klimka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pratęsdamas turgaus tradicijų tąsą Lietuvoje, žalgirietis Gediminas Jakavonis sakė, jog sovietmečiu žmogui, prekiaujančiam turguje, buvo lipdyta spekulianto etiketė. Nepriklausomoje Lietuvoje, rinką pradėjus valdyti prekybos centrams monopolininkams, įsivyravo nuomonė esą turgūs yra blogai, juose klesti kontrabanda, menkintas turgaus įvaizdis, nors ten prekiaujantys asmenys buvo savo darbo profesionalai.

Nepriklausomybės akto signataras žalgirietis Rolandas Paulauskas pabrėžė, kad turgūs Lietuvoje nėra kažkas unikalaus, tai kiekvienos valstybės kultūros dalis. Jis bandė aiškinti, jog šiais laikas neigiamas požiūris į turgų atsirado, nes visa prekyba duoda "pelno pyragą", o valstybė remia monopolininkus, nesistengia puoselėti turgų.

REKLAMA

"Ir kaip tą pelno pyragą dalinsis iš prekybos - čia ir kyla pagrindinis klausimas. Šiandien prasidėjo varžytuvės dėl šito pelno ir, kadangi didieji prekybos centrai, be abejo, turi didesnes galimybes, o, mažėjant vartojimui, kai tas pelno pyragas traukiasi, dar didesnis jų interesas, štai iš čia ir yra tas turgų puolimas. Tai pelno dalybos. Čia jau mūsų valstybės uždavinys, ką jinai remia šitose pelno dalybose - ar tuos, kurie ir taip jau daug turi, ar vis tiktai dalinamės tą pelną kažkokiam balanse. Tai jau valstybės reguliavimo klausimas. Kol kas valstybė remia stambųjį kapitalą ir smulkiajam prekybininkui vis mažiau tenka", - sakė R. Paulauskas.

REKLAMA

Jis kėlė esminį klausimą - ar norima, kad pelnas tolygiai pasidalintų tarp daug rinkos dalyvių, ar tik tarp kelių stambių prekybos tinklų. R. Paulausko teigimu, šioje vietoje būtina išlaikyti balansą.

"Šiandien nedarbas atneša po tūkstantį žmonių, tai turėtume visokeriopai remti tą žmogų, kuris pats sau tampa darbdaviu, o ne paversti jį samdomu darbininku, sėdinčiu prie kasos automato, ir viskas. Yra didžiulis skirtumas tarp samdomo darbininko prekybos centre ir tarp nedidelio prekybos centriuko turguje, parduotuvėlėje. Valstybė turėtų remti tokį darbo vietų pasiskirstymą, tokį žmonių, kurie patys sau darbą duoda, rėmimą", - teigė Nepriklausomybės akto signataras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kalbėdamas apie turgaus vietą ir reikšmę laisvosios rinkos ekonomikoje, penkių vyriausybių pramonės, prekybos ministras Albertas Sinevičius sakė turgaus nesiejąs nei su ekonomikos pradžia, nei su pabaiga. Sovietmečiu atsiradusi turgaus prekeivio - spekulianto - sąvoka įgavo neigiamą prasmę. Taip nutiko, nes spekuliantas žinojo, kur yra geriausios kainos, tarpininkaudavo ir gaudavo savo dalį. A. Sinevičius prisiminė laikus, kai mūsų rinką užvaldė didieji prekybos centrai, jie tapo konkurentais turgums.

"Vietoj to, kad Kaune, Laisvės alėjoje, būtų numatyta daug kavinukių, parduotuvių, "Kauno audinių" vietoje pastatė monstrą "Akropolį". Čia kaip kūdrą kur nors iškasti šlapioje vietoje, ir į kūdrą visas vanduo, varlės subėga, o šone žmogelis sėdi ant sauso kranto, tiktai gėlytės auga, nėra ko valgyt ir atsigert. Ar čia ne valstybė kalta?", - ironizavo buvęs prekybos ministras.

REKLAMA

Pasak A. Sinevičiaus, dar Algirdo Brazausko laikais buvo nuspręsta neišduoti statybos leidimų tokiems objektams, bet, matyt, "suveikė tam tikros jėgos", ir Lietuvoje įsivyravo masiniai "didcentriai", užgožę turgus, amatininkų produkciją nustelbė pigi, atvežtinė. A. Sinevičius pripažino, kad turguose trūksta infrastruktūros, o turgaus prekeiviai, norėdami būti lygiaverčiai rinkos dalyviai, turi turėti kasos aparatus, mokėti mokesčius. Kita vertus, turguose irgi yra susiformavusi uždara bendruomenė, į ją ne visi norintieji gali patekti.

REKLAMA

Vienas iš Gariūnų turgavietės direktorių verslininkas Arūnas Dervinskas kėlė smulkiojo verslo išlikimo klausimą. Jo teigimu, šiuo metu turgūs, priešingai nei sovietmečiu, dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, turgūs amortizavo perėjimo nuo planinės ekonomikos prie rinkos socialinį šoką. Turgūs, smulkusis verslas skatina lokalumą, įvairovę, o prekybos centrai yra standartizacija, mano A. Dervinskas. Dar ir dabar nuo nedarbo daug kas išeities ieško turgavietėje, nes čia maži įėjimo, išėjimo barjerai, žmogui nereikalingos didelės apyvartos, specialus išsilavinimas, o darbo įgūdžiai ateina bedirbant. Gariūnuose savaitgaliais dirba ir turintys nuolatinį darbą, darbas turgavietėje jiems yra papildomų pajamų prisidūrimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

"Jeigu paklaustumėte Gariūnų turgavietės, kas yra konkurentai, atsakyčiau, kad tai nėra prekybos centrai, kitos Lietuvos turgavietės, mūsų konkurentai yra Maskvos, Varšuvos, Lodzės turgūs", - atviravo A. Dervinskas ir pabrėžė, kad Gariūnų turgavietės gyvybingumui išlaikyti svarbu puoselėti verslo integravimą į užsienio šalių rinką.

Diskusijos dalyviai sutiko, kad reikia skatinti įvairias verslo formas. Jeigu smulkusis verslas, įskaitant ir turgus, bus remiamas, pelnas visuomenėje sąžiningiau pasiskirstys bei bus sukurta daug naujų darbo vietų, nereikės darbo jėgos koncentruoti "didcentriuose".

"Nebus tokių turgų - skaistadienių ir visų kitokių - kaip gerbiamas profesorius (L.Klimka.- ELTA) sakė, juos reikia pamiršti. Bet vis tiek galvoju ir galvojau, nors visą gyvenimą buvau industrinis žmogus, turgūs reikalingi ir, be jokios abejonės, jų niekas neuždarys. Jeigu čia uždarys, tai jie atsidurs už kito kampo", - konstatavo A. Sinevičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų