Mėginant suprasti Lietuvoje neva veikusių CŽV kalėjimų istoriją, gelmines priežastis, konstravimo mechanizmą, jo kūrėjų paskatas ir tikslus naudinga atlikti dar vieną mintinį eksperimentą. Tereikia palyginti, kaip mezgantis ir rutuliojantis šiai bylai elgėsi ir kaip turėjo elgtis save gerbianti valstybė, konkrečiai – aukščiausioji politinė jos vadovybė.
Toks palyginimas, ko gero, yra vienintelis tvirtas atramos taškas, leidžiantis pakilti virš tebetrunkančių bevaisių ginčų, ar šalyje iš tiesų buvo ir veikė vadinamieji CŽV kalėjimai. Tokie ginčai, lygiai kaip tikrų ar tariamų kaltųjų paieškos, yra tušti ir beprasmiai ne tik todėl, kad jie grindžiami tik nepatvirtintais faktais ir spėlionėmis. Dar blogiau, kad taip ginčijantis smulkiose detalėse ir šalutiniuose klausimuose paskendo ar buvo paskandinta reikalo esmė ir šitaip išplauta politinė ir net istorinė šio skandalo prasmė – jo padariniai ir reikšmė tautos ir valstybės ilgalaikių interesų požiūriu.
Siūlomo mintinio eksperimento sąlygos tegul būna pačios griežčiausios – tarkime, jog belaisvių sulaikymo centrai galėjo būti įrengti ir net veikti. Ši nepalankiausia Lietuvai prielaida naudinga paties eksperimento požiūriu, nes padeda geriau atskleisti nepastebėtus ar nepakankamai išryškintus keistuosius CŽV kalėjimų istorijos aspektus, būtent rimtai susimąstyti verčiantį šalies vadovybės elgesį.
Pirma, jokios tikrai suverenios valstybės vadovai paprastai nekomentuoja kitose šalyse veikiančių žiniasklaidos priemonių pateikiamų pranešimų ir žinių apie savo šalį. Juo labiau – grindžiamų iš nežinia kokių šaltinių ir neaiškiais keliais gauta bei nepatikrinta informacija. Pranešimai apie Lietuvoje neva buvusius CŽV kalėjimus taip pat neturėjo būti komentuojami kaip ir neatsakinėjama į dėl jų pradėtus skubiai uždavinėti klausimus. Tačiau įvertinus jų pagrįstumą ir svarbą prireikus buvo ne tik galima, o būtinai reikėjo įpareigoti kompetentingas valstybės institucijas surinkti ir kruopščiai patikrinti visą prieinamą informaciją, kad būtų galima priimti pasvertus ir atsakingus tolesnius politinius sprendimus.
Antra, susidūrus su panašaus pobūdžio įtarimais ir kaltinimais pirmiausia reikia išsiaiškinti ir įvertinti ne tik politinį, bet taip pat moralinį ir intelektualinį iškilusios problemos kontekstą. Lietuvą užgriuvusio milžiniško moralinio ir psichologinio spaudimo idėjinis pagrindas buvo iš karto akivaizdus – prasidėjęs šalies puolimas buvo grindžiamas nepatikrinta, bet iš esmės laikyta savaime akivaizdžia prielaida, jog kalėjimai iš tiesų veikė ir juose buvo šiurkščiai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Tokį spaudimą drąsiai galima vadinti puolimu, nes, užuot vadovavusis nekaltumo prezumpcija ir mėginus įrodyti Lietuvos kaltę, buvo tiesiog reikalaujama prisipažinti ir žūtbūt pateikti „įrodymus“, kad tokių pažeidimų tikrai būta. Šio tikslo net nemėginta pernelyg slėpti – šalies piliečiams buvo gana atvirai pasakyta, jog ES ir „tarptautinė bendruomenė“ „laukia“ tokio prisipažinimo ir „tikisi“, kad jos įrodymai bus surasti. Kaip žinoma, jų rasti taip ir nepavyko. Tačiau mūsų valstybės „kaltės“ išpažinimo aktas vis vien įvyko, ir ne bet kur, o Seime – šį ritualą atliko aukščiausioji tautos politinė atstovybė.
Taip ir neatsirado ryžtingų politikų, kurie įsiaudrinusiems „žmogaus teisių gynėjams“ būtų išdrįsę mandagiai, bet nedviprasmiškai paaiškinti kad mūsų šalyje buvo ir bus tvirtai saugomos ir ginamos pamatinės žmogaus teisės ir laisvės. Bet patikslinti, kad Lietuva yra suvereni valstybė ir neleis peržengti ribos – paversti žmogaus teisių klausimo prieš ją nukreiptos propagandinės kampanijos bei politinio šantažo įrankiu siekiant su šiomis teisėmis nieko bendro neturinčių politinių tikslų. Žmogaus teisės nėra abstrakcija – jos įtvirtinamos, įgyvendinamos ir ginamos konkrečiomis sąlygomis. Tad jeigu Lietuvoje karo belaisvių sulaikymo centrai buvo įrengti ar net panaudoti kaip jų pervežimo tarpinės stotelės, savaime tai nebūtų neteisėtas ar nusikalstamas mūsų valstybės veiksmas. Panašu, kad „žmogaus teisių gynėjai“ sąmoningai ignoravo banalų faktą, jog Lietuva de facto ir de jure yra kariaujanti šalis ir vykdo valstybės, o ne atskirų jos pareigūnų prisiimtus įsipareigojimus kaip NATO narė ir sąjungininkė Artimuosiuose Rytuose vykstančiame ginkluotame konflikte. Dalyvavimas karo belaisvių perkėlimo ir transportavimo operacijose yra visai kitokio pobūdžio veiksmai negu, pavyzdžiui, kokios nors nedemokratiškos ir nelaisvos šalies valdžios vykdomi šiurkštūs ir sistemingi jos civilių piliečių teisių pažeidinėjimai.
Tad užuot puolus pateikinėti tarptautinei bendruomenei tikrų ar įsivaizduojamų CŽV kalėjimų buvimo Lietuvoje įrodymus derėjo priminti akivaizdų skirtumą tarp taikos ir karo sąlygų ir drąsiai ir atvirai pareikšti, jog prasidėjusi tarptautinė žmogaus teisių gynimo kampanija yra šiurkštus kišimasis į Lietuvos, kaip suverenios ir turinčios įsipareigojimų savo sąjungininkams valstybės, vidaus reikalus. Panorėjus buvo galima užkirsti kelią ir spekuliacijoms dėl tų iš principo galėjusių būti įkurtų sulaikymo centrų slaptumo primenant, jog viešai svarstyti jų steigimo klausimo Seime faktinio karo sąlygomis, švelniai tariant, nebūtų išmintinga.
Jiems steigti turėjo pakakti panašaus pobūdžio sprendimus galinčių priimti aukščiausių šalies vadovų pritarimo ir sutikimo. Jeigu toks sutikimas buvo duotas, visai kitaip pradeda atrodyti ir uoliai pučiamas atsakingų VSD pareigūnų menamo savivaliavimo bei tarnybinio piktnaudžiavimo klausimas. Jis virsta kur kas paprastesniu ir lengvesniu tarnybinės subordinacijos ir atskaitomybės valstybės vadovams klausimu. Juk jeigu aukščiausiu valstybiniu lygiu buvo priimtas principinis politinis sprendimas steigti Lietuvoje sulaikymo centrus, hipotetinė minėtų pareigūnų kaltė galėtų būti nebent ta, kad jie nepakankamai reguliariai ir išsamiai informuodavo šalies vadovus apie bendradarbiavimo su amerikiečių partneriais eigą ir nesupažindindavo su visomis jo aplinkybėmis ir detalėmis.
Trečia, net jeigu Lietuvoje būtų buvę ir veikę belaisvių sulaikymo centrai, niekas netrukdė savarankiškai ir įtikinimai parodyti visam pasauliui, kad mūsų valstybė laikosi prisiimtų įsipareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje. Tereikėjo principingai ištirti, ar šiuose centruose nebuvo vykdomi karo nusikaltimai, ar juose laikomi belaisviai nebuvo kankinami ir žeminami arba kaip nors kitaip nebuvo pažeidinėjamos jų žmogaus teisės. Kad ir kaip būtų buvę nemalonu, pasitvirtinus tokių pažeidimų faktams juos būtų tekę pripažinti ir apie tai pranešti tarptautinei bendruomenei. Ir savaime suprantama, kad sudarę sąlygas šiems pažeidimams įvykti Lietuvos pareigūnai turėjo būti griežtai nubausti pagal mūsų valstybės įstatymus.
Taigi, norint išvengti nereikalingo ir valstybei žalingo skandalo tereikėjo padaryti tris dalykus: išsiaiškinti, ar sulaikymo centrai iš tiesų buvo ir veikė, jei taip – ar jie veikė teisėtai, t. y. žinant ir pritarus tokius klausimus spręsti įgaliotiems pareigūnams ir galiausiai – ar juose būta šalies įstatymais uždraustų piktnaudžiavimų pažeidinėjant juose hipotetiškai laikytų asmenų žmogaus teises. Deja, tokie paprasti, logiški ir suprantami žingsniai, kurie būtų leidę išsiaiškinti tiesą ir kartu apginti šalies garbę ir interesus, Lietuvos valstybei pasirodė per sunkūs. Užuot ramiai ir dalykiškai išnarpliojus čia trumpai apibūdintą painiavą, aukščiausiu valstybiniu lygiu buvo organizuotas viešas taip ir neįrodytos kaltės išpažinimo spektaklis. Tikriausiai ne Vilniuje sumanyta moralinio, psichologinio ir politinio Lietuvos sugniuždymo operacija pavyko kone tobulai.
CŽV kalėjimų bylos tyrimas buvo atliekamas vadovaujantis ypatinga „teisine“ logika, kurios tobulas pavyzdys yra gerai žinomas vilko ir eriuko pašnekesys. Neturint konkrečių faktinių įrodymų teigti, kad sulaikymo centruose buvo „sudarytos sąlygos“ pažeisti žmogaus teises yra net lakiausią vaizduotę pranokstantis teisinis ir net elementarus loginis absurdas. Nuosekliai vadovaujantis šitokia „logika“ beliktų pripažinti, kad pasaulyje apskritai neturi būti kalėjimų, nes visi jie sukuria prielaidas pažeisti žmogaus teises. Juk į kiekvieną kalėjimą gali pakliūti ir nekaltas žmogus, ir su juo ten gali būti netinkamai elgiamasi. Tad Seimo paskelbtų tyrimo išvadų neįmanoma vertinti kitaip kaip neregėto ne tik jo paties, bet ir visos valstybės moralinio ir intelektualinio pažeminimo, nes įsigilinęs į tokių išvadų esmę kiekvienas nepraradęs sveikos nuovokos pašalinis stebėtojas gali lengvai pamanyti, jog Lietuva yra, labai švelniai tariant, ne itin mąslių žmonių šalis.
Politiniai šio žygdarbio padariniai dar skaudesni ir sunkiai atitaisomi. Didžiadvasiškai atlikus „išpažintį“ ir „atgailą“ prieš „tarptautinę bendriją“, pompastiškai pavadintą „apsivalymu“, suinteresuotoms ES valstybėms buvo paslaugiai įteiktas nuostabus vėzdas, kuriuo jos galės nuolatos mojuoti, o prireikus ir talžyti Lietuvą kai nutars, jog „išsišokėlė“ leidžia sau nors kiek nukrypti nuo jų nubrėžtų tariamai bendros ES užsienio politikos gairių. Išdrįsusiai „įžūliai“ ginti „menkus ir niekingus“ savo interesus mūsų valstybei kiekvieną kartą bus siūloma „nepraleisti progos patylėti“, o kaip svariausias „argumentas“ bus šiurkščiai primenamas pačios užsikrautas ir po visą Europą paskleistas „žmogaus teisių pažeidėjos“, prireikus -- ir „žiaurios belaisvių kankintojos“ įvaizdis.
Tad dirbtinai sukeltu ir išpūstu CŽV kalėjimų skandalu siekta konkretaus tikslo – padaryti galą nors kiek savarankiškai Lietuvos užsienio politikai. Tokios politikos pagrindas buvo mūsų valstybės du dešimtmečius vis dėlto išsaugota teisė pačiai spręsti, su kuo ir kaip bendrauti tarptautinėje arenoje. Po sėkmingai užbaigtos CŽV kalėjimų skandalo operacijos ši teisė, o su ja ir pati užsienio politika, virto tik prisiminimu. Tačiau tai yra tik ledkalnio viršūnė. Šis skandalas iš tikrųjų yra ir lūžinis atkurtosios Lietuvos valstybės gyvenimo įvykis, užbaigiantis visą naujausios jos istorijos tarpsnį.
Teisė ir gebėjimas vykdyti savarankišką užsienio politiką yra vienas svarbiausių bet kurios valstybės suverenumo požymių. Tai reiškia, kad skandalas Lietuvai kainavo ne tik užsienio politiką. Kartu su ja prarasti ir paskutinieji valstybės suvereniteto likučiai. Vertinant šiuo požiūriu Seimo pradėtas tyrimas ir jo išvadų paskelbimas buvo ne kas kita, o baigiamasis taip neseniai ir taip sunkiai atkurto Lietuvos valstybingumo likvidavimo aktas.
Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui
***
