REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po neseniai nuaidėjusių kovo 11-osios įvykių – fašistuojančio jaunimo eitynių Gedimo prospektu – praėjo daugiau nei pora savaičių. Bet kalbos netyla.

REKLAMA
REKLAMA

Rasinė diskriminacija mūsų šalyje neapibrėžta – ji lyg ir yra, lyg ir naikintina, bet tiksliau niekas nieko neaiškina. Net policijos bylose lietuvių incidentai su kitataučiais vadinami „chuliganizmu“. Gal, mūsų laimei, diskriminacija neegzistuoja?

REKLAMA

Tačiau užsieniečiai skundžiasi, kad lietuviai per mažai kalba apie šią problemą. Rodos, visgi atėjo laikas Lietuvai atsakyti į esminį klausimą: ar mūsų šalyje egzistuoja tariamas ar esamas rasizmas ir ar galime toliau sėdėti rankas sudėję?

Rasistams vaidenasi, kad juodaodžiai nevisaverčiai žmonės, negalintys lygiuotis į baltuosius. Tiesą sakant, tą patį jie pasakytų ne tik apie juodaodžius, bet ir geltonodžius, raudonodžius ar betkokiakitokiaspalvaodžius. Net paprasti atvykėliai iš Europos tampa įtartini ir nemalonūs. Šiemet, kovo 11-ąją, Vilniaus Gedimino prospektu patraukė būrys skustagalvių jaunuolių.

REKLAMA
REKLAMA

Nešini svastikomis, vaikinai ir merginos šūkavo: „Viens, du, du su puse, graži Lietuva be ruso, žydai lauk“. Tokie žygiavimai pamažu tampa įprastais. Užsieniečiai pakraupę. O jaunuoliai prisipažino savo veiksmais norėję išreikšti nepakantumą kitataučiams ir tikino neatmetantys galimybės šias akcijas vykdyti toliau. Tokius „šventinius paradus“ valdžia bando numalšinti tyliai, nesukeldama didesnio atgarsio žiniasklaidoje.

Deja, to, kas akivaizdu, nenuslėpsi – neapykanta sėkmingai šaknijasi mūsų valstybėje. Panašu, Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, įsigali naujasis apartheidas. Naujasis, nes būdami civilizuota valstybe, kitos rasės ar tautybės piliečių jau neiškeldiname į atskirus rajonus, o elgiamės paprasčiau: mosuodami kumščiais, nedviprasmiškai leidžiame suprasti – Lietuva skirta lietuviams.



Kaip mes tampame rasistais?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kitos rasės atstovas“, – tai visuomenės suformuotas stereotipas. Skamba juokingai, tačiau tai, kad mūsų visuomenė priima ir naudoja senus bei daug kur jau nebemadingus stereotipus, rodo, kad vis dar esame kompleksuota tauta, bijanti kitokios išvaizdos žmogų pastatyti į vieną gretą su eiliniu piliečiu.

Ką mūsų tautiečiai, o konkrečiau, Kauno gatvėse sutikti praeiviai, mano apie rasizmo problemą? Pensininkas Alfredas teigė nežinantis, kaip šiandien traktuojamas rasizmas: „Nežinau to rasizmo, tų juodaodžių visur yra, bet manęs tai neliečia“, o siuvyklos darbuotoja Danguolė tikino šalyje matanti rasizmą, bet pastebinti ir daug rimtesnių problemų: „Amerika gali tokius dalykus spręsti, mūsų šalis tegu pirma savos rasės žmones laimingais padaro“. Tokios nekaltos žmonių nuomonės dažniausiai ir prisideda prie to, kad savo abejingumu ir problemos ignoravimu pamažu tampame rasistais. Pripažinkime nepakantumą romams. Galbūt šiandien nevadintume romų klajokliais, jei pagaliau padėtume jiems integruotis į visuomenę, sukurtume palankias sąlygas laimingai gyventi valstybėje, dalyvauti šalies gyvenime.

REKLAMA

Suprantama, požiūris į romus jau nusistovėjęs ir sunkiai pakeičiamas, beje, toks jis ne tik Lietuvoje. Tačiau turime pripažinti, kad būtent tai yra tautinės diskriminacijos apraiška! Tą patį galima kalbėti apie žydus. Prisiklausę stereotipų apie šios tautos atstovų gudrumą ir sukčiavimą ekonomikoje, valdžios troškimą, nenorime jų matyti ne tik valdančiose institucijoje, bet ir savo kaimynystėje.

Žibalo laužan kartais šliūkšteli ir žiniasklaida, formuodama neigiamą požiūrį į kai kurias tautines mažumas, religines grupes, imigrantus ir pabėgėlius. O žiniasklaidos formuojamą nuomonę dar labiau sustiprina dėmesio ištroškęs fašistuojantis jaunimas, paveikdamas abejingą ir asmeninės nuomonės į problemą neturinčią visuomenės dalį. Objektyvios informacijos trūkumą apie greta mus gyvenančius kitų tautybių žmones galima vadinti viena iš rasizmo problemos Lietuvoje priežasčių.

REKLAMA

Kaip teigia profesorius Algimantas Čekuolis: „Kai ko nors nežinai – bijai, kai bijai – neapkenti. Tai pagrindinis iššūkis tautai – nepaisant stereotipų, puoselėti pakantumą. Mokėti atpažinti rasizmo apraiškas kasdienybėje ir pačiam netapti rasistu.“



Atkurkim visiems bendrą žmogiškumą!

Lietuvoje tradiciškai rastume grupių, nusistačiusių „už rasizmą“ ir „prieš rasizmą“. Dar rastume ir sunkiai apibrėžiamą valstybės požiūrį į šį reiškinį. Tuo tarpu žurnalistas Donatas Petrošius, analizuodamas rasizmą Lietuvoje, teigia, kad priimtini ir paaiškinami visi požiūriai į šią problemą, žinoma, jei tik pastarieji nėra iškreipti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pranešime iš prieš kelis metais vykusios JTO konferencijos prieš rasizmą ir rasinę diskriminaciją, popiežius Benediktas XVI pristatė problemos suvokimo modelį, kurio jis tikisi iš pasaulio.  Šventasis Tėvas pažymėjo, kad nepaisant istorijos pamokų jaunimui, vis dar egzistuoja tokie neigiami reiškiniai, kaip rasizmas, rasinė diskriminacija, ksenofobija ir su tuo susijusi netolerancija. Jis priminė, jog „visos tautos ir visi asmenys sudaro vieną šeimą, turtingą skirtingumu“. T

ikra tiesa, supančioti iš tautinės diskriminacijos kylančios agresijos ir nepaaiškinamo pykčio kitataučiams, mes ne tik nesistengiame savęs išvaduoti, bet dar vadiname tai asmeniniu požiūriu į rasizmą. Toje pat konferencijoje Šventojo Sosto atstovas arkivyskupas Tomasi'is pridūrė, jog naudinga išgirsti abi pozicijas, tačiau reikia atsiminti, kad aukščiau už visus skirtingumus – mus visus jungiantis žmogiškumas.

REKLAMA

Konferencijai besibaigiant, šalims buvo iškeltas uždavinys: sukurti aplinką, kurioje asmuo galėtų augti nediskriminuojamas.

Taigi, pamažu ir Lietuva turėtų kurti šiltą atmosferą užsieniečiams. Nesakau, jog mūsų šalis nesistengia atkreipti dėmesio į diskriminacijos problemą. Tiesiog, ji sprendžiama netinkamais būdais. Ar mūsų valstybei, vos dvidešimt metų tesidžiaugiančiai savo laisve, ir dėl to lietuvybės vertybę maišančiai su nacionalizmu, užtenka priimti įstatymą, ginantį kitataučius? Rasistų, nacionalistų ir kitų pakraipų atstovų nuomone, kitų rasių ir tautybių žmonės kelia pavojų Lietuvai, jos kultūrai. Vargu ar tokį požiūrį galima pakeisti vien įstatymu. Kažin ar išvis lengva jį pakeisti, jei jis gyvuoja jau amžių amžius!

REKLAMA

Tačiau gatvėje pakabinti plakatai „Viena rasė – žmonių rasė“ – Nacionalinio socialinės integracijos instituto veikla – gražus kovos prieš tautinę diskriminaciją pradžios ženklas. Atmestinas požiūris valstybės viduje nėra virusas, tad dar neapkrėtė visos lietuvių visuomenės, kuri pripažįsta, jog kultūringai ir išsivysčiusiai šaliai reikia kovoti su rasizmu.

Kalbant apie pastaruoju metu šalyje nutikusius rasistinius išpuolius, apie pačių tautiečių ir žiniasklaidos, netgi valstybės, požiūrį minint rasizmą, reikia pripažinti – šalyje trūksta bendrumo, sutarimo, vieningo požiūrio į problemą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Suprantama, per naktį netapsime plačių pažiūrų šalimi, bet tai ne pateisinimas abejingumui kovai su rasizmu. Ir čia labai tinka juodaodžio, dar vienos rasizmo aukos mūsų šalyje, Hollis'o Price'o palinkėjimas: „Tai vyksta ne tik Lietuvoje, tai vyksta visur. Taip pat Amerikoje ir miestuose, kuriuose mes, juodaodžiai, gimėme. Kitos šalys apie tai kalbama garsiai. Tik kalbėdami apie tai ir viešai smerkdami rasizmą, galime su juo kovoti“.

Ką apie rasizmą ir tautinę diskriminaciją šalyje kalba čia gyvenantys užsieniečiai?



Hunas, Pietų Korėja, 22 metai, studentas


Ar Lietuvoje egzistuoja rasizmo problema?

Taip, žinoma rasizmas egzistuoja Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur. Lietuvoje dažniausiai jaunimas piktinasi kitų rasių ir tautybių piliečiais.



Ar esi viena iš rasizmo aukų?

REKLAMA

Esu kitoks, atradau kitaip nei jūs, tai priverčia žmones atsisukti, šnibždėtis. Nevadinu to rasizmu. Tiesa, Lietuvoje patyriau ir kur kas rimtesnių incidentų, kuomet jauni vaikinai imasi kumščiuotis, laido nemalonias replikas. Iš paskutinių nutikimų pamenu, kai kartą naktį grįžtant namo, grupelės vaikinų buvau apmėtytas buteliais. Skaudėjo, todėl surinkau butelius ir mečiau atgal. Nesu iš tų rasizmo aukų, kurios nesipriešina. Sunkiau užsienietėms merginoms. Jos naktį bijo vienos išeiti pasilinksminti.



Ar, gyvendamas Lietuvoje, jautiesi gerai?

REKLAMA

Iš pradžių buvo sunku. Gatvėje girdėdavau mane šaukiant „kazachu“, „japonu“, „kinu“. Dabar tokių smulkmenų nebegirdžiu. Nebepastebiu ir kreivų žvilgsnių. Gyvenu paprastai, kaip visi.



Kaip mes galėtume išspręsti rasizmo problemą?

Nemanau, kad tai įmanoma. Pats žmogus turi suprasti, kur veda pyktis ant kitų rasių žmonių ir tautų. Negalima jam pritarti. Galima perskaityti daugybę straipsnių, interviu, išklausyti ką jaučia tokie žmonės kaip aš, bet tai laikina nauda.




Franciskas Portugalija, 22 metai



Kaip vertini rasizmą Lietuvoje?

Lietuvoje esu tik du mėnesius. Kai atvykau čia, mano draugai užsieniečiai mane įspėjo, kad ne visi lietuviai mėgsta turkus, ispanus, portugalus ir kitus, labiau išsiskiriančius, užsieniečius. Tačiau aš dar nesusidūriau su rasine diskriminacija. Kol kas susitikau tik labai draugiškus žmones šioje šalyje.

REKLAMA
REKLAMA

Turiu draugų, kurie atvykę į Lietuvą, nepasiliko ilgam. Jiems buvo sunku pritapti, jie atrodė kitaip ir tai nuolat kam nors užkliūdavo.

Ar tau gera Lietuvoje?

Taip, man čia patinka. Esu neilgai, bet džiaugiuosi sutiktais draugais. Tikiuosi nepatirti jokios tautinės diskriminacijos jūsų šalyje.



Eros, Italija, 28 metai



Ar Lietuva turi rasizmo problemą?

Tai nėra pati didžiausia šalies problema. Bet ji yra ir šia tema Lietuvoje yra apie ką pakalbėti.



Ar esi nukentėjęs nuo tautinės diskriminacijos?

Ne. Neatrodau išskirtinai, niekam neužkliūnu. Tačiau mano draugams nesiseka. Vienas pažįstamas iš Turkijos buvo užpultas ir sumuštas tiesiog gatvėje, pakeliui namo. Praeitą savaitgalį norėjau pasilinksminti klube, mane į vidų įleido, o kartu su manimi buvusio juodaodžio paprašė išeiti, į renginį jis nepateko.



Ar lietuviai draugiški žmonės?

Pasakysiu atvirai, iš pradžių man taip neatrodė. Gal dėl to, kad labai vertinu žmonių atvirumą, šypseną, pasisveikinimą. Kai atvykau čia, sunku buvo susidraugauti su lietuviais, jie man atrodė netgi pikti ir nepatenkinti. Viskas atrodo kitaip, kai žmones pažįsti artimiau, supranti, kad tai tebuvo pirmas įspūdis.



Monika Visockytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų