REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nuo 1990 metų kovo 11-osios prabėgęs dvidešimtmetis žmonėms šviesiausiai atrodo tose srityse, kurios nesusijusios su finansais. Kita vertus, nusivylimą lemia ne vien pinigų trūkumas.

REKLAMA
REKLAMA

Atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę, laisvės ir demokratijos lozungai skambėjo su teiginiais, jog po kelerių metų gyvensime taip pat gerai kaip skandinavai. Jei tiktai pasistengsime.

REKLAMA

Turtuolis buvo vargšas

Ar žmonių gerovę galima matuoti skaičiais? 1989-ųjų bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui, Lietuva pasiekė tik 2006-aisiais. Ar tai reiškia, kad tais metais pradėjome gyventi geriau nei sovietmečio pabaigoje? O gal šių skaičių apskritai negalima lyginti?

„Galime lyginti su indeksais ir su tempais, tačiau tada buvome kitame dugne. Per tą laiką labai pasikeitė mūsų BVP struktūra. Tiesioginis palyginimas praranda ekonominę prasmę. Juk tada vos ne 40 procentų pramonės sudarė karinė radioelektronika, ji dar buvo gyva“, – aiškino statistikas, nepriklausomas finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.

Jis įsitikinęs, kad pasikeitė ir gėrybių skalė.

REKLAMA
REKLAMA

„Pavyzdžiui, tada, 1988−1989 metais, gana neblogus pinigus gaudavau, bet buvau vargšas, kai už tuos pinigėlius nieko negalėjau nusipirkti, – toliau pasakojo tuometinis LTSR valstybinio statistikos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Trukšinas. −  Tais laikais skaičiavome mėšlą, karves, kiaules, tik ne pinigus. Visa finansinė restruktūrizacija tęsėsi galbūt iki 1994-ųjų. Kai kas pridurtų, jog sovietinė sistema nelabai skaičiavo ir žmones.“

Perdalijo žemę

Atkuriant valstybę teoriškai mėginta sukurti pilietišką, pasiturintį savininkų sluoksnį. Nemažai dairytasi į tarpukario Lietuvos patirtį, tačiau kai kurių reformų rezultatai skiriasi ne mūsų epochos naudai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tarpukario Lietuvoje nuo 1919 metų vykdyta žemės ūkio reforma. Ja siekta panaikinti baudžiavos liekanas, įtvirtinti rinkos santykius. Nepriklausomybės kovų savanoriai, kovoję su bolševikais, bermontininkais ir Juzefo Pilsudskio legionais, galėjo tikėtis žemės sklypų. Į kovą juos vedė ir svajonė apie nuosavą ūkį.

Tada buvo nusavinta žemė, viršijanti nustatytą normą – 80 hektarų vienam savininkui. Atimti plotai pateko į fondą, iš kurio ir buvo dalijama. Pirmiausia tiems patiems savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo žemę išpirkti per 36 metus. Žemės gavo apie 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių. Norinčiųjų buvo bemaž dvigubai daugiau. Reforma sukūrė ūkininkų sluoksnį, tapusį pagrindine valstybės atrama.

REKLAMA

Tiesa, Didžioji ekonominė depresija ir socialinės problemos neaplenkė Lietuvos ūkių, tačiau sovietinės okupacijos metais vykdytas „teisingas“ žemės atiminėjimas ir kolūkių kūrimas buvo valstietijos sutiktas priešiškai bei tapo vienu iš ginkluotą pasipriešinimą miškuose skatinusių veiksnių.

Dvarponių kraštas

Lygindamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos ir 1990-aisiais atsikūrusios valstybės žemės reformas, politologas ir filosofas Vytautas Radžvilas netgi yra pareiškęs, jog dabartinės reformos sumanytojai faktiškai atkūrė „dvarponių ir kumečių Lietuvą“.

REKLAMA

Prieš daugiau nei dešimtmetį konservatorių valdžia su armonikomis šventė „žemės reformos pabaigą“. Tačiau net ir 2007 metais socialdemokratų premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo tą reformą pabaigti per metus. Tvarkos ir teisingumo atstovas tuomet ironiškai siūlė lažybas, žadėdamas įkeisti savo barzdą, mainais į G. Kirkilo pypkę. Jis teigė, kad reforma pabaigta nebus ir buvo teisus.

Didžiausia dalis žemės, dėl kurios grąžinimo ligi šiol aršiai kovojama oficialiais ir korupciniais būdais, – Vilniaus apskrityje, nes čia ji brangiausia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laukia ašarų pakalnė?

Buvęs premjeras Gediminas Vagnorius, kuriam kartu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu modernioji  tautosaka neretai priskiria „kolūkių griovėjų“ titulą, mano kiek kitaip.

„Šiandien vidutinis ūkininkas Lietuvoje pagamina daugiau produkcijos nei vidutinis kolūkis sovietų laikais. Šiandien kaimo bendruomenėse sulaukiu visiškai kitokių priekaištų. Klausiama, kodėl ne griovėme, o suteikėme pereinamąjį laikotarpį ir leidome rinktis ūkininkavimo formas, reorganizuojant kolūkius į bendroves, kurių turtas galiausiai buvo išvogtas“, – pasakojo buvęs premjeras G. Vagnorius.

REKLAMA

Istorikas ir politologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas su G. Vagnoriaus vertinimais iš dalies sutinka.

„Aš irgi esu iš tų, kurie netiki, jog kolūkiai galėjo išsilaikyti ir reorganizuotis į normalius kooperatyvus. Ne rinkos santykiams jie buvo sukurti ir jų griūčiai buvo pakankamai objektyvių priežasčių. Tik didžiuotis vidutinio ūkio Lietuvoje laimėjimais reikėtų atsargiai, nes jis laikosi vien Europos Sąjungos parama. Jai pasibaigus, gali kilti dar viena krizė ir lietis graudžios ašaros“, – pažymėjo ekspertas.

REKLAMA

Duobę keitė duobė

„Viskas griuvo, kas buvo. O visa, kas nauja, kūrėsi  ne ant tų griūvėsių, o kažkur šalia. Estai, pavyzdžiui, griovė mažiausiai. Ryškiausia griūtis – pramonės, tačiau atskirai griuvo žemės ūkis: bjauriai ir skausmingai. Latvija, regis, taip nesielgė, Estija irgi – kolūkius pavertė bendrovėmis ir paskui paliko jas mirti natūralia mirtimi: rinkos sąlygomis išgyvensi, arba ne. Nebuvo tokio nuožmaus griovimo, kaip pas mus“, - pirmuosius nepriklausomybės metus prisimena V. Trukšinas.

Pasak analitiko, Lietuva nuėjo didelį kelią, bet iškart „nėrė“ į duobę, o po to iš jos kapanojosi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dabar – kita duobė. Išsikapanosim ,-- paklaustas apie ateitį užtikrintai sako V. Trukšinas, -- Dzūkai teisūs: gyvs žmogelis, ir gyvens“. Vis dėlto ilgametis finansų analitikas perspėja: gali būti ir antroji krizės banga ir tai susiję su Europos Sąjungos pinigais, kurių – niekas nekontroliuoja, esą dėl to visoje ES dabar – pinigų perteklius.

V. Trukšino nuomone, anų ir šių laikų lyginti nė neverta, tačiau yra savotiškų minusų: konkurencija persismelkė į visas sritis: „Per daug jos. Mažai liko susitelkimo mūsų mažoje šalelėje.“

REKLAMA

Korupcinės turto dalybos

Anot A. Kulakausko, romantinis siekis − atkurti sovietų nusavintą nuosavybę – galiausiai padarė daugiau ekonominės žalos, buvo politiškai neapgalvotas ir supriešino žmones.

„Realiai nuosavybę atgavo buvusių savininkų giminaičiai, kurie buvo sukirštinti su kitais žmonėmis, jau gyvenusiais tame turte, kurį reikėjo „grąžinti“. Ironiška tai, kad buvęs tarpukario Lietuvos tautininkų sąjungos sekretorius, eknomistas ir teisininkas Vincas Rastenis, išeivijoje, dar 1954 metais svarstė – ką reikės daryti susovietų atimtu turtu, kai bus atkurta nepriklausomybė. Jau tada jis priėjo išvadą, kad buvusių nuosavybės santykių pilnai atkurti nebeįmanoma. Iš vadinamosios restitucijos pasipelnė tik korumpuota valdininkija ir apsukruoliai“, - pabrėžė analitikas.

REKLAMA

G. Vagnorius taip pat sutiko, kad nuosavybės grąžinimas ir ypač žemės reforma įklimpo korupcijoje, kuri yra gelminė nesėkmės priežastis.

„Visa bėda ta, kad buvo leista kilnoti žemę ir tos klaidos Seimas neleido 1997 metais ištaisyti, paliekant tik konkretaus sklypo atsiėmimą natūra arba kompensavimą“, – gailėjosi jis.

Kitas nelabai pavykęs mėginimas sukurti savininkų sluoksnį susijęs su vadinamųjų investicinių čekių dalybomis. Teoriškai jie turėjo būti panaudoti pirminiam privatizavimui ir nekilnojamam turtui, kuriame žmonės faktiškai gyveno, išsipirkti. Taip neva buvo siekiama išvengti nelegaliai praturtėjusiųjų dominavimo privatizuojant. Šis bandymas galiausiai žlugo, o būstus, kuriuose gyveno, netgi Boriso Jelcino Rusijoje buvo leista privatizuoti apskritai dykai. Lietuvoje investiciniai čekiai buvo pusvelčiui supirkinėjami ir galiausiai panaudoti tai pačiai, neskaidriai privatizacijai.

REKLAMA
REKLAMA

Jei plėšia tave, plėši ir tu

Anot kritikų, restitucijos idėja virto ekonomine kvailyste ir socialine katastrofa. Pradžia buvo padaryta prieš 1990 metų kovo 11 dieną, kai dar okupacinės valdžios Aukščiausioji Taryba patvirtino Valstiečių ūkio įstatymą ir pradėjo smulkių sklypų dalybas.

Vėliau jau nepriklausomos Lietuvos valdžia ėmėsi dalyti po tris hektarus „ūkininkams“, kurie iš tos žemės negalėjo net patys išsimaitinti. Žemė buvo išdalinta mažais, ekonomiškai neperspektyviais lopinėliais, o dalis jos dargi buvo sklypuose, kuriuos vėliau reikėjo grąžinti savininkams ir jų giminaičiams.

Pastarieji dažnai neturėjo nė menkiausio supratimo apie ūkininkavimą. O daugelyje Europos šalių net ūkininko vaikai gali paveldėti sklypus tik tuo atveju, jei pateikia dokumentus, patvirtinančius jų kompetenciją ūkininkauti.

Nepriklausomybę atkūrus, pirmosios valstybės vyriausybės mėgo kartoti, kad leidžia rinktis ūkininkavimo formas, o ta pasirinkimo laisve labai savotiškai pasinaudojo kolūkių nomenklatūra. Kolūkius reorganizavus į žemės ūkio bendroves, techniką ir kitą turtą iš pastarųjų gudragalviai kolūkių pirmininkai išsipirkdavo likutine verte. Ji dėl hiperinfliacijos buvo beveik nulinė.

REKLAMA

Galiausiai, supratę, kad liko vėl apgauti, eiliniai buvę kolūkiečiai ėmė plėšti ištuštėjusių kolūkių fermų langus ir stogų šiferį.

Ne viskas taip blogai

Minint Nepriklausomybės dviešimtmetį, didžioji dalis tikrų laimėjimų gali būti atrandama ne ten, kur kalbama apie buhalterinius skaičius ar dešros kainas.

Istorikas A. Kulakauskas pabrėžia galimybių laisvai veikti skirtumus. „Palyginti su prieškario Lietuva, turime demokratiją, o ne diktatūrą, nors jos kokybė daugumos žmonių ir netenkina. Žodžio laisvė, cenzūros nebuvimas, daugiau laisvių ir galimybių – nenuginčijamas laimėjimas“, – sako jis.

Atšventusios dvidešimties metų nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų tarpukario Lietuvos tarptautinė padėtis taip pat buvo daug prastesnė. Beviltiškai mėginusi išlikti neutrali, ji susidūrė su situacija, kai aplink griuvo kolektyvinio saugumo sistema ir šiepėsi godžių kaimyninių imperijų dantys.

„Mūsų narystė Europos Sąjungoje ir NATO siūlo tokias saugumo garantijas, kokių ana Lietuva negalėjo nė sapnuoti. Turime sienas, kurios daugmaž visus sveikai mąstančius žmones tenkina“, – pridūrė A. Kulakauskas.

REKLAMA

Pažymėtina, kad gausiai emigruojantys ir nelabai patenkinti savo šalimi lietuviai dažnai palieka savo Tėvynę ne vien todėl, kad trūksta duonos. Anot A. Kulakausko, estai negyvena trigubai geriau už lietuvius, tačiau gyventojų skaičius ten stabilus. Tad manytina, jog daug stipriau emigraciją skatina nenormalus žmonių ir valdžios santykis. Tiesa, išvažiuojantys lietuviai tikrai neieško „brandaus socializmo“ šalių, o renkasi daugiausia Europą arba Šiaurės Ameriką. Tad tikriausiai sovietinės sistemos sugriovimo nelaiko klaida, o tiesiog nėra patenkinti o naujos valstybės kūrimo rezultatais.

Švenčiant jubiliejų dera nepamiršti, jog sovietinės sistemos laimėjimai, kuriais ana valdžia gyrėsi prieš visą pasaulį, net jei  buvo maždaug realūs, rėmėsi represine teroro sistema.

Sovietinė sistema įvairiomis formomis nužudė, nukankino dešimtis milijonų žmonių – šio fakto negalima dėti į lentyną su buhalterine apskaita, gerovės statistika. Daugelį žmonių sistema ištrėmė, kankino, terorizavo, išnaudojo prievartiniam darbui. Lietuvoje represijas patyrė šimtai tūkstančių žmonių. Daugelio jų niekada nepavyks paklausti, ar tikrai jiems „rusų laikais buvo geriau“.



TIK FAKTAI

REKLAMA

2006 metais BVP vienam gyventojui Lietuvoje siekė 106 proc. 1989 metų lygio. Kadangi pajamų skirtumai išaugo, tai reiškia, jog net ir dabar dalis Lietuvos žmonių teoriškai gyvena skurdžiau nei 1989 metais.

1992 metais piliečiai visuotiniame referendume pritarė, kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms ir valstybei padaryta žala. 2000 metais priimtu įstatymu Vyriausybė buvo įpareigota sudaryti derybų su Rusija delegaciją. Tuomet buvo apskaičiuota, kad Lietuva per okupaciją patyrė 20 milijardų JAV dolerių žalą, tačiau Vyriausybė šių skaičiavimų nėra patvirtinusi. Rusija oficialiai nepripažįsta net paties okupacijos fakto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų