Šaltojo karo metais sovietiniai propagandistai buvo išmokyti specialios taktikos, kurią Vakarų valstybių pašnekovai pavadino „what-about-ism“ (lietuviškai tai skambėtų maždaug taip: „o kaip pas jus?“). Jeigu tik Vakarų valstybės pradėdavo kritikuoti Sovietų Sąjungą (Afganistano karas, karo padėtis Lenkijoje, disidentų kalinimas, žodžio laisvės ribojimas), iš karto būdavo atsakas iš Sovietų: „what about“ („o kaip pas jus?“) (apartheidas Pietų Afrikoje, įkalinti profesinių sąjungų vadovai, „kontros“ Nikaragvoje ir t.t.).
Galima prisiminti seną sovietinių laikų anekdotą, kuomet amerikietis rusiškame viešbutyje skundžiasi aptarnaujančiam personalui, nes jį stebina stulbinančiai prasta siūlomų paslaugų kokybė. Administracijos darbuotojas atsako: „Taip, bet jūs gi linčiuojate juodaodžius“.
Norėdami grįžti į sovietinius laikus, internete galime atsiversti bet kokį kritišką straipsnį apie Rusiją ir paskaityt to straipsnio komentarus. Ten bus šimtai komentarų, kurių turinys bus maždaug toks: „O JAV nieko blogo nedaro? Ką ji daro pažiūrėkite“, arba „O Lietuva kaip elgiasi?“, arba „O Lietuvoje nėra problemų? Kam mums žiūrėt į Rusiją?“ Sunku būtų atsakyti į klausimą, kiek yra neigiamų straipsnių apie Rusiją, JAV, Lietuvą ir apie kitas šalis, nes tokios statistikos niekas nesudarinėja. Galbūt apie JAV rašoma mažiau, nes ji nėra Lietuvos kaimynė? Tačiau internetiniuose naujienų portaluose galima rasti daugybę neigiamų straipsnių apie Lietuvą, kurių komentaruose sovietinės stiliaus rusiškos propagandos paveikti žmonės džiaugiasi, kaip gerai, kad Lietuvoje tiek problemų, bet jie nesiūlo, kaip tas problemas spręsti. Kagėbistinės propagandos tikslas nėra išmokyti propagandos aukas teikti siūlymus, kaip spręsti problemas, nes yra mokoma vien kaip tas problemas išryškinti, norint užmaskuoti savąsias. Taip daroma, siekiant demoralizuoti priešiškos šalies gyventojus, todėl kvailesni pasiduoda tai propagandai ir patys tampa propagandos retransliuotojais.
Kodėl šie žmonės yra aukos? Nes net ir geriausia kritika be pasiūlymų yra beprasmė. Galima apsimesti protingu ir kritikuoti viską iš eilės, tačiau nemokėti teikti pasiūlymų, kaip ištaisyti susiklosčiusią blogą padėtį. Toks žmogus jaučiasi protingas, bet kartu ir silpnas, nes išliedamas neigiamas kritiškas emocijas jis nesugeba kovoti su blogiu, todėl pripranta matyti tik blogus dalykus ir pastoviai akcentuoti juos. Tai jau tampa savotiška liga, kuomet gera naujiena atrodys kaip propaganda, o bloga naujiena bus ta tikroji naujiena, kuri tikrai nemeluos.
Jeigu normalioje visuomenėje gera naujiena bus sutinkama su pasimėgavimu, o bloga su liūdesiu, tai dabartinėje posovietinėje visuomenėje gera naujiena bus sutinkama su įtarumu, laukiant blogos naujienos. Gali būti, kad taip yra ir dėl to, kad sovietiniais laikais rodydavo tik geras naujienas, nebūdavo blogų. Sovietiniai žmonės išmoko matyti geras naujienas, bet praktikoje matydavo ir blogį, kurio nerodydavo jiems per televiziją, todėl jie jausdavosi apgaudinėjami. Tai supratus dabar apima euforija, matant blogas naujienas per televiziją ir jas matant realybėje, tačiau kalbėjimas apie Rusijos problemas tampa rimtu išūkiu.
Jeigu pasirodo neigiamas straipsnis apie Rusiją, komentaruose iš karto sąmokslo paieškos, arba jau anksčiau minėta taisyklė „what-about-ism“. Kodėl? Nes visi šie komentuotojai yra veikiami Rusijos propagandos mašinos – tik pas kitus yra problemos, Rusijoje jų nėra. Jie tarsi apakinti to melo, galvojantys, kad niekšai lietuviai, tarnaujantys „jankiams“, sugeba tik pilti purvą ant Rusijos. Paranojiška? Bet juk Putinas atėjo iš KGB, o kas vykdė propagandą sovietiniais laikais? KGB. Putinas puikiai žino, kaip išnaudoti šovinistų rusofilų ir sovietofilų „patriotizmą“. Seni metodai veikia, kodėl jų nepritaikius ir vėl?
Kaip galima nagrinėti Rusijos imperijos problemas? Visada sulauksime atsakymo: „O kaip pas tave? O pas tave blogai tas ir tas.“ Visi turi problemų, nėra pasaulyje idealių dalykų, bet ir Rusijos imperijoje yra blogų dalykų. Keista, kuomet to nenorima pripažinti. Galbūt kaltas rusiškasis šovinizmas? O gal meilė imperijai? Meilė tėvynei? Kai negalima matyti blogų dalykų, o tik karštai mylėti Tėvynę su visais jos trūkumais? Ganėtinai iškreipta meilė. Reikėtų mylinti ją ir spręsti problemas, o ne ieškoti problemų pas kitus.
Lietuva nėra imperija, protingi jos gyventojai žino valstybės problemas. Tačiau Rusijos imperijos vadovai apie problemas kalbėti vengia, nes tai veda prie imperijos griūties ir chaoso. Geriau pakalbėti apie „pribaltus fašistus“, „jankius imperialistus“ ar dar apie ką nors, nukreipiant dėmesį nuo savo šalies problemų.
Rusijoje žudomi žurnalistai – o Lietuvoje JAV kalina nusikaltėlius teroristus. Kaip tai atrodo? Ar nuo tokio atsikirtimo Rusijoje žurnalistų žudymas pasibaigs? Ar šovinistui rusofilui, sovietofilui nuo to geriau pasidaro, kad ir Lietuvoje yra problemų? Ar jo motinos Rusijos ir jo asmeninės problemos nuo to sumažėjo? Nesprendžiamos problemos išlieka. Žinoma, kad Lietuvoje, kaip ir bet kurioje pasaulio valstybėje, yra sunkumų. Net ir straipsnių ta tematika yra šimtai, tūkstančiai. Tačiau niekas nuo tų problemų neturi bėgti, o ryžtingai spręsti jas, būti aktyvus ir teikti pasiūlymus, kaip padaryti padėtį geresnę. Todėl reikia įsisamoninti, kad Putinas ir jo draugai iš KGB puikiai prisimena senus gerus propagandinius metodus. Juos reikia vertinti kritiškai. Įsivaizduokite besikalbančius du kaimynus: „Tavo namas senas, todėl jam būtinas kapitalinis remontas“, tuo metu kitas atsako „Tu net namo neturi“. Ar nuo to kažkas pasikeitė? Ar problemų nematymas padeda jas išspręsti? Normalioje valstybėje – ne.
