Joniškio Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios istorija prasidėjo 1526 m., kai Vilniaus vyskupo Jono iniciatyva Kalnelyje, buvusio aukuro vietoje, buvo pastatyta medinė bažnyčia ir įsteigta parapija.
1626 m. karaliaus Žygimanto Augusto ir Žemaitijos seniūno E. Valavičiaus lėšomis iš degtų plytų pastatyta nauja renesanso stiliaus halinė vienabokštė bažnyčia su dešimčia altorių. 1660–1679 m. ji buvo smarkiai apgriauta per švedų antpuolius. 1745 m. ir 1751 m. liepos 15 d. per gaisrus žuvo daug bažnyčios dokumentų.
Per 1789 m. rugpjūčio 6 d. miestelį nusiaubusį gaisrą sudegė bažnyčios stogas, du kupolai ir bokštas su trimis dideliais varpais. Gelbstint nuo gaisro bažnyčios vertybes buvo sulaužyti vargonai ir altorių dalys. 1794 m. sukilėlių kariuomenė iš bažnyčios rekvizavo daug vertingų liturginių drabužių ir sidabro dirbinių. Bažnyčia degė ir 1868 bei 1893 m. Po dvejų metų (iki 1895-ųjų) ji buvo atstatyta, tačiau rekonstrukcijos projektas – pagal Kauno gubernijos architekto U. Golinevičiaus brėžinius perstatyti halę ir bokštą – liko neįgyvendintas. Tik 1895–1901 m. pagal klebono Liudviko Šaučiūno projektą, taisytą gubernijos architekto P. Serbinavičiaus, buvo pailginta bažnyčios halė ir paaukštintas stogas. 1900–1905 m. vyko vidaus darbai, kuriuos prižiūrėjo architektai Strandmanas, O. Andrejevas, Maškovskis. Bažnyčia įgavo eklektines formas. Ji halinė su aukštu bokštu priekyje, su transeptu, apside ir aklinu kupolu centre. Bokšto siluetas barokinis su sudėtingų formų šalmu ir žibintu. Priekinis portalas klasicistinis su pusapskrite arka, dviem kolonomis, antablementu ir trikampiu frontonu. Bažnyčios sienos sutvirtintos laiptuotais kontraforsais su voliutomis. Įvairių formų neobarokiniai poriniai langai dekoruoti skirtingais sandrikais, o platus antablementas – dantikulais ir jonikais. Nišose yra neobarokinės, profesionalių skulptorių sukurtos Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, šv. Kazimiero, šv. Juozapo, Kristaus Pasaulio valdovo ir kitų šventųjų skulptūros. Ypač puošnus ir didingas bažnyčios interjeras. Jo akcentas – simetriškai išdėstyti 7 mūriniai neobarokiniai altoriai (įrengti apie 1905 m.).
Didįjį altorių statė Tramdachas, kitus – Turskis. Septynios Didžiojo altoriaus skulptūros atvežtos iš Austrijos ir Paryžiaus. Dviejų nevienodų tarpsnių Didysis altorius yra presbiterijos gilumoje, jo lenkti šonai pridengia zakristijos sienas. Tokia forma perimta iš barokinių altorių. Mensa skrynios formos, jos kampus puošia toskaninės kolonėlės. Mensos viduryje prie užpakalinio krašto tradiciškai pastatytas tabernakulis. Jis šventyklėlės pavidalo, aukštas, grakštus, kampuose papuoštas ant aukštų postamentų pastatytomis toskaninėmis kolonėlėmis. Tabernakulio viršuje įkomponuota avinėlio skulptūrėlė – Kristaus ir jo Atpirkimo aukos simbolis. Retabulo pirmasis tarpsnis platus, išlenktas, antrasis – plokštesnis ir mažesnis, su trikampiu frontonu ir glorija. Retabulą ritmiškai skaido toskaninės kolonos su piliastrais. Jų ašyje pastatytos skulptūros išryškina altoriaus vertikalumą. Pirmo jo tarpsnio viduryje, pusapskritės arkos formos nišoje stovi medinė skulptūra „Nukryžiavimas”, vaizduojanti trimis vinimis prie kryžiaus prikaltą Kristų nusvirusia ant peties galva su erškėčių vainiku. Kristus šiek tiek pasisukęs, jo kojos sulenktos, kūną dengia besiplaikstantis perizonijus, būdingas barokinėms skulptūroms. Greta klūpo šv. Marija Magdalietė pasisukusi šonu, mėlyna suknele.
Profesionaliai išdrožtos figūros detalios, natūralistinės, ikonografiniu požiūriu tradiciškai sukomponuotos. Tarpsnio šonuose įkomponuotos gipsinės šventųjų moterų, apsigobusių galvas apsiaustu, skulptūros. Virš antablemento – gipsinės Keturių vakarų bažnyčios Tėvų: šv. Grigaliaus Didžiojo, šv. Jeronimo, šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino statulos. Šventųjų figūros vaizduojamos tradiciškai su įprastais ikonografijos atributais. Visos figūros kresnos, statiškos, apibendrintų formų, siluetą šiek tiek pagyvina tik ritmiškos drabužių klostės. Šventųjų veidai sustingę, neišraiškingi. Skulptūros turi daug panašių meninių formų, todėl gali būti nulietos vieno meistro. Keturi altoriai įrengti transepte prie zakristijos sienų. Arčiau halės esančių dviejų altorių mensos skrynios pavidalo, kurį paryškina rėminės skydinės konstrukcijos. Tabernakuliai spintelės formos, be papuošimų. Retabulai dviejų nevienodų tarpsnių, paprastos struktūros, architektūriški. Pirmasis tarpsnis aukštesnis, jį skaido ant aukštų postamentų pastatytos porinės toskaninės kolonos, pabrėžiančios altoriaus vertikalumą. Masyvus antablementas papuoštas dantikulais ir užbaigtas arkos fragmentais. Antrasis tarpsnis skydinis, su arkiniu frontonu ir kryželiu. Šonuose yra barokinių formų, viena į kitą pasuktos angelų skulptūros ištiestomis rankomis. Skulptūros dekoratyvios, gana teatrališkų judesių. Kairiosios pusės altoriaus pirmojo tarpsnio nišoje įkomponuota XX a. religinių reikmenų dirbtuvėse daryta serijinė skulptūra „Jėzaus širdis”. Ji tradicinės ikonografijos, natūralistinių formų. Antrajame tarpsnyje yra įprastos ikonografijos paveikslas „Šv. Antanas”. Natūralistinė tapymo maniera, sentimentalios ryškios spalvos būdingos XX a. pradžios vietinei tapybai.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
