Skaitau spaudą – daugiausia lietuvišką, anglakalbėje apie tai nerašo – ir akimis netikiu, pasirodo, anot pono premjero, Lietuva yra klestinti valstybė! Galvoju, gal tas ponas gyvena kokioje nors kitoje realybėje? Ir ūmai suprantu – taip! Jo pasaulyje bankai neatiminėja iš žmonių butų, antstoliai neaprašo turto, netrūksta pinigų būtiniausiems produktams, neskaičiuojami centai, stovint prie parduotuvės lentynos, kurioje sudėta duona – žmonės jau kuris laikas skaičiuoja – o kuro užtenka ne tik automobiliui, bet ir lėktuvui. Tai argi čia ne kitas pasaulis? Ar tas, kuriame gyvena žmonės, tu ir aš?
Štai iš kur ta kubiliška arogancija, ta pašaipi ironija ir nepajudinamas – nesudrebinamas pasitikėjimas savimi. Jis tiesiog labai gerai gyvena – tai ko čia nervintis? Mokesčius „sutvarkė“ taip, kad šalies ūkis ir finansai – ištisinė „kliurka“, bedarbių – tūkstančių tūkstančiai kiekvieną savaitę... Na ir kas? Ar tai sutrukdė „genialųjį“ Šemetą įtaisyti Briuselyje į komisarus? Akivaizdu, kad ne. Ar pačiam Kubiliui, lankantis Niujorke Times skvere neuždegta trispalvių lempučių? Uždegta, dar ir kaip! Tai kas čia idiotas, kas lieka kvailio vietoje – jie, ar mes? Juk premjerui „viskas gerai ir toliau gerėja“. Tuo tarpu gyvenimas gatvėje atsiduoda visai kitu kvapu. Pakėlei balsą, kad „tesisėjai – pedofilai“ ir jau užvestos kelios bylos dėl nesankcionuotų mitingų, žinosi, kas čia ponas. Tuo tarpu Kedys ir toliau „medžiojamas“ kaip laukinis padaras ir didžiausias nusikaltėlis. Taip ir norisi kartu su Arvydu Saboniu prisipažinti, kad „laimingi tie vaikai, kuriem nereikia augti Lietuvoje“. Na, bet ką aš čia apie vaikų žaginimą, antraeilius dalykus, o dar ir Kaune, kur toks amžinai niekuo dėtas meras „merauja“... Verčiau grįžkime prie Kubiliaus kelionių.
Kodėl tiek Didžiojoje Britanijoje, kur A.Kubilius irgi neseniai viešėjo ir mokė britus, kaip reikia suvaldyti krizę, tiek Jungtinėse Valstijose Lietuvos Respublikos premjeras lyg niekur nieko „sklaidosi“ ir elgiasi taip, lyg jo ūkis klestėtų, o problemos būtų identifikuojamos ir išsprendžiamos anksčiau, negu apie jas sužino visuomenė? Taigi, kodėl reitingams esant „žemiau nei žemai“, o tautai nepatenkintai murmant ir vis labiau artėjant prie rimtų socialinių neramumų ribos, Lietuvos vyriausybės vadovas JAV sutiktas vos ne išskėstomis rankomis ir kojomis?
O ką, jei darbdavys juo patenkintas? Ir, anot patriarcho, „kas galėtų paneigti“, kad taip nėra? Juk šiandien vargu ar kam kiltų noras ginčytis, jog Lietuva nei savarankiškos ekonomikos, nei politikos neturi ir net nebebando turėti. Kitaip sakant, yra tipiška satelitinė geopolitinė zonelė, kurios gyvavimas priklauso nuo to, ko iš jos tikisi „darbdavys“. Ką realiai gali pasiekti nepriklausomas verslininkas, palyginus su per visokius fondus ir fondelius pumpuojamus milijonus skirstančiu valdininku? Todėl Lietuvoje geriausias biznis – prisijungti prie tų srautų, o naudą gauti už lojalumą ir tarnystę. Ši taisyklė, matyt, galioja visais lygmenimis, ir tai savo ruožtu paaiškina, kodėl ponas Kubilius toks savimi patenkintas ir taip gerai – su tautinės vėliavos spalvomis šviečiančiomis lemputėmis – sutinkamas Amerikoje. Tikėtina, kad už uždarų durų vyko pakankamai aiškus „pokalbis“, kurio metu ir buvo sprendžiama, kiek dolerių ir kokiomis sąlygomis Lietuvai bus „skolinama“ krizei toliau „tvarkyti“. Čia pažymėsiu, kad ne „amerikonai kalti“, jog mes tokius „genijotus“ į valdžią išsirenkame, jie tiesiog „įdarbina“ tuos, kuriuos mes jiems išrenkame. JAV tai vadinama nacionaliniais interesais. Taigi, tiems, kas „prieis“ prie šitų pinigų, krizės ir toliau nebus, o visiems kitiems... na, patys pamatysime. Emigracija vis dar išlieka kaip galimybė tarnauti svetimiems, tuo tarpu Lietuvoje, jei nesi kurio nors klano „valstybininkas“ - tai yra tas, kuriam valstybė, kaip politinis darinys, duoda naudos - esi pasmerktas ne tik fiziškai varganai, bet ir psichologiškai gniuždančiai egzistencijai, kurios ribas žymi pompastiškos premjero kelionės po svečias šalis ir žvakutės sniege prie prokuratūros durų...
