Mindaugas Lapinskas, marketingo ekspertas, konsultacijų bendrovės „Brandscape" vadovas mano, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip ir nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, gerai „pučia priešų burbulus”. Pasak analitiko, vertinti prezidentės darbus turės ateities kartos.
– Prezidentės Dalios Grybauskaitės kritikai dažnai pastebi, kad jos kalbėjimo stilius yra panašus į Rolando Pakso ir yra visiškai orientuotas į viešuosius ryšius. Kiek pagrįstas toks sugretinimas ir kaip atskirti konstruktyvią politinę kalbėseną nuo pigaus populiarumo siekio?
– Kai kalbama apie viešuosius ryšius, natūraliai iškyla klausimas, kodėl jie reikalingi. Jie gali būti nukreipti asmeninio populiarumo didinimui, kuris patenkina užsakovo asmenines aspiracijas, tačiau visuomenei didelio vaidmens nevaidina. Galima panaudoti viešuosius ryšius savo veikimo komunikavimui – "apiforminant" savo siūlomus problemų sprendimo būdus visuomenei patrauklia pakuote. Arba galima juos panaudoti populiarumo kapitalo kaupimui – kad tada, kai reikės priimti nepopuliarius sprendimus, žmonės pasitikėtų ir suprastų, kad nors pasirinkimai nelengvi, tačiau juos siūlantysis turi geras intencijas.
Rolandas Paksas ir Dalia Grybauskaitė panašūs ta prasme, kad abu sėkmingai pučia priešų burbulą. Vienam priešai buvo elitas, kitam – politikai ir oligarchai.
Natūralu, kad problemų įvardinimas sulaukia didesnio palaikymo – kas prieštaraus, kad blogai su mokesčiais, ekonomika ar sveikatos apsauga. Tol, kol tik kritikuoji, esi saugus.
Siūlymai judėti viena ar kita kryptimi reiškia pasirinkimus. Pasirinkimų kiekvienas žmogus bijo. Bijo ir Prezidentai.
– Kuris iš prezidentų – Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas ar Dalia Grybauskaitė geriausiai valdo viešuosius ryšius?
– Siaurąją prasme Dalios Grybauskaitės viešųjų ryšių valdymo struktūra tikriausiai geriausia. Ji nepasako per daug, jos atstovas kalba sklandžiai ir tiksliai, Prezidentė sėkmingai vengia jautrių temų, tokių kaip, pavyzdžiui, valstybės skola. Patvirtina biudžetą su milžiniška skola, tolinančia euro įvedimą ir, praėjus porai dienų, lyg niekur nieko kalba apie tai, kad reikia fiskalinės drausmės.
– Kaip suprasti D. Grybauskaitės palinkėjimus ministrams ir vyriausybei mažiau politikuoti ir daugiau dirbti?
– Darbas kiekvienam lietuviui yra labai svarbi vertybė – todėl darbo tema sėkmingai eksploatuojama jau dešimtmetį – prisiminkim "Brazausko ir Paulausko koaliciją už darbą Lietuvai", pažadą "Priverčiame valdžią dirbti" ir, galų gale, Darbo partiją. Politiniame žargone raginimas dirbti yra nepralošiama kombinacija.
Lietuva yra parlamentinė valstybė. Žodis parlamentas yra kilęs nuo žodžio "kalbėti". Politikai siūlo alternatyvas, agituoja už save ir partijas, stengiasi parodyti, kad jų kelias yra geriausias.
Ministrai visų pirma yra politikai, o tik paskui ūkvedžiai. Todėl kalbėjimas, aiškinimas visuomenei, kodėl jie priima vienus ar kitus sprendimus yra būtinas.
Nebrandžioje demokratijoje vis dar gajus įsitikinimas, kad yra vienas teisingas kelias ir jei tik visi jį pasirinktų, problemos būtų išspręstos. Deja, vienos formulės nėra, visur yra pasirinkimai.
Aiškinimas, kad politikoje reikia ne kalbėti, o dirbti yra tolesnis infantilios visuomenės skatinimas – suprask, yra kažkokia magiška formulė, ir, jei tik įdėtum daugiau pastangų, ateitum į pažadėtąją žemę. Kadangi į ją neateiname, vadinasi kažkas kitas yra kaltas ir neatlieka savo darbo. Toks nusivylimas skatina pyktį ir bejėgiškumo jausmą.
– Ar pasakymai „man reikia tokios vyriausybės, kuri dirbtų, o ne kalbėtų“, „aš noriu rezultatų“ ir pan. Nerodo polinkio manyti, kad „valstybė tai aš“?
– Kiekvienas prisiimame roles, kurias norime prisiimti. Lyderio rolė nėra tik reikalauti rezultatų ar parodyti problemas. Lyderis taip pat turi parodyti tikslą, į kurį einame, motyvuoti žmones ten eiti ir įgalinti juos daryti nepaprastus darbus.
Užpakalių spardymas yra seržanto, o ne generolo prerogatyva.
– Kiek ilgai būtų įmanoma išlaikyti aukštus reitingus nepaisant realių rezultatų ir vien tik populiariai kalbant?
– Viskas priklauso nuo to, ką matuojame ir kada suvedame rezultatus. Mikas, mokantis groti dantimis, tikriausiai ir dabar dar tebebūtų populiariausiais talentų šou dalyvis. Ar kas Miką prisimins po penkerių metų – klausimas.
Jei politiko tikslas yra laikyti reitingus, jis tikriausiai juos gali išlaikyti, sumaniai vengdamas atsakomybės ir pasirodantis pranešti tik geras naujienas. Šaliai nuo to nei šilta, nei šalta.
Kita vertus, iš istorinės perspektyvos žiūrint, ateities kartoms geriau vienas nepopuliarus Landsbergis, negu dvidešimt populiarių Brazauskų. Politikai ateina ir nueina, gyvena jų darbai.
– Jei būtumėt D. Grybauskaitei oponuojančio štabo strategas – į ką pirmiausiai nukreiptumėt kritikos strėles?
– Griovimo ir destrukcijos ir taip Lietuvoje pakanka. Reikia ne oponuoti ir kritikuoti, o siūlyti alternatyvius sprendimus.
Prezidentės vaidmenį įvertins mano vaikai. Po dešimtmečio matysis, ar ji buvo problemos, ar sprendimo dalis.
