Baltarusijos opozicija yra silpna ir kiekvienais metais vis silpnėja, nepaisant nei Vakarų paramos, nei pokyčių jos vadovybėje. Tas silpnėjimas tapo ypač akivaizdus po 2001 metų. Kodėl Baltarusijos režimas, kurį ne taip seniai JAV pavadino „paskutine diktatūra Europoje“, yra toks stabilus?
Viena svarbiausių priežasčių, kurią pateikia visų pirma pati Baltarusijos opozicija: Baltarusija yra autoritarinė valstybė. Opozicijos aktyvistai yra nuolat spaudžiami visomis įmanomomis priemonėmis – pradedant atleidimu iš darbo ir baigiant įkalinimu. Pašalintiems iš darbo aktyvistams susirasti kitą darbą net privačiame sektoriuje yra sunku. O jeigu ir pavyksta įsidarbinti kokioje nors privačioje firmoje, netrukus jos vadovybė gauna iš tam tikrų valstybinių organų perspėjimą, kad tokį ir tokį asmenį reikia atleisti, nes kitaip firma sulauksianti „rimtų nemalonumų“.
Opozicijos atstovams patekti net į vietinius savivaldos organus yra neįmanoma. Praktiškai opozicija išstumta iš politikos ir tevaidina tik marginalinį vaidmenį. Tiesa, egzistuoja keli opozicijos laikraščiai, bet jų tiražas dirbtinai ribojamas, kartais visas kurio nors numerio tiražas konfiskuojamas. Radiją ir televiziją visiškai kontroliuoja valdžia, todėl apie eterį opozicija gali tik pasvajoti.
Tai objektyvios priežastys, tačiau jos yra tik ledkalnio viršūnė ir toli gražu nepaaiškina opozicijos silpnumo. Opozicija neturi Baltarusijos ateities raidos vizijos. „Perestrojkos“ pradžioje baltarusių opozicionieriai kopijavo Sąjūdžio ir Ukrainos „Ruch“ nacionalinės savimonės stiprinimo idėjas. Buvo norima, kad šios idėjos taptų viena svarbiausių varomųjų demokratijos plėtros Baltarusijoje jėgų. Tačiau Baltarusija ne Lietuva ar Ukraina, ir visuomenėje šios idėjos sulaukė silpno atgarsio. Didesnei visuomenės daliai jos buvo nepriimtinos, o kito visuomenės raidos modelio Baltarusijos opozicija iki šiol nepajėgi pasiūlyti. Didumą visuomenės tenkina realybė, kurioje ji gyvena. Opozicija su savo nacionalistinio pobūdžio idėjomis atsidūrė rinkiminiame vakuume. Net palankiausiais apklausų duomenimis, opozicionierius remia tik 20 procentų rinkėjų. Tai būtų didelis skaičius normalioje demokratinėje visuomenėje, tačiau autoritarinėje Baltarusijoje, turint tik tokią paramą, rinkimų laimėti neįmanoma.
Mažėjantį opozicijos populiarumą lemia ir pasikeitusi tarptautinė situacija. Po 1996 metų konstitucinio referendumo, kuris valdžioje įtvirtino Aleksandrą Lukašenką, Vakarai vykdė autoritarinės Baltarusijos izoliacijos politiką. Opozicija, kalbėdama apie rinkimų boikotą, labiau siekė, kad ją išgirstų Vakarai, o ne A. Lukašenka. Logika buvo paprasta – Vakarai darys spaudimą A. Lukašenkai ir taip palengvins sunkų opozicijos gyvenimą.
Šiuo metu Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu keičiasi. Vakarai suprato, kad izoliacija jokios naudos neduoda, o ES ėmėsi Rusijos kaimynystėje kurti kažką panašaus į „sanitarinį demokratijos kordoną“, po ligų dvejonių į jį įtraukdama ir Baltarusiją. Vakarams tapo aišku, jog iš esmės nesvarbu, kokia valdžia yra Baltarusijoje, – svarbu, kiek ji pajėgi nebūti Maskvos satelite. Atrodo, Vakarai taip pat pagaliau suprato, kad demokratijai atsirasti Baltarusijoje yra tiek pat galimybių, kiek ir Uzbekijoje ar Kirgizijoje. Šalies valdymo sistemą įmanoma pakeisti tik ją sugriaunant. Na, o Vakarams jokios revoliucijos nereikalingos, juolab kad Baltarusijoje tokie sukrėtimai galimi tik opozicijos sapnuose. Pasikeitęs Vakarų elgesys buvo šokas opozicijai.
Kita vertus, Baltarusijos oficialiojoje ideologijoje taip pat įvyko pokyčių, kurie leidžia formuotis kitokiam nacionalizmui, nei siekia opozicija. Kadaise A. Lukašenka yra pasakęs, kad baltarusis yra „rusas, bet su kokybės ženklu“. Ką tai reiškia? Paprasčiausiai A. Lukašenka pradėjo formuoti baltarusišką (labai savotišką ir Vakaruose sunkiai suvokiamą) nacionalizmą, kuris remiasi sovietine patirtimi. Šiandienos oficialioji Baltarusijos ideologija teigia, kad baltarusiai kaip nacija pradėjo formuotis Sovietų Sąjungoje. Tai – naujas ideologinis modelis. Naujosios ideologijos požiūriu, sovietinius idealus visų pirma pardavė ir sunaikino pati Rusija. Ji sugriovė SSRS, įvedė oligarchinį kapitalizmą. Todėl Baltarusija yra valstybė su „kokybės ženklu“, nes visus tuos idealus tik ji ir teišsaugojo.
Toks ideologinis modelis daro rimtą įtaką ir Baltarusijos santykiams su Rusija. Šių valstybių santykiai patyrė daug krizių, bet paprastai niekada Baltarusija nenusileido „kapitalistinei ir oligarchinei“ Rusijai. Tokį naują baltarusišką nacionalizmą sunkiai supranta tiek Rusija, tiek Vakarai, tačiau jis visiškai priimtinas daugumai baltarusių.
Kol kas į šią naująją ideologiją opozicija neturi rimto atsako. Ji ir toliau apeliuoja į Vakarus, ir toliau mėgina keisti tai, ko, turbūt pati supranta, bent jau šiuo laikotarpiu pakeisti neįmanoma.
Valentinas Mitė
