”Mieloji!
Išeinu kur nėra laimės. Kur aplink vien skausmas, tamsa. Kur nematysiu šypsenų, kur negirdėsiu juoko. Ten bus tik ašaros, skausmas ir rauda… Ji kiekvieną dieną iš krūtinės veršis mamoms, merginoms, vaikams…
Aplinkui mane sups gamta, kur gyvasties joje jau seniai nebėra, kur ginklą į rankas paima net vaikai ir kur žmonės padarė tai, ko nebesustabdys.
Išeinu ten, bijodamas, jog galiu nebegrįžti… Bijau, bet privalau. Privalau kovoti, kad ir kaip nenoriu.
Man nesvarbu, kad jie mums priešai, man nesvarbu, kad mes jiems priešai, bet visi juk esame žmonės… Kodėl verta mirti nuo šaltos kulkos, kuri perskrodžia kiaurai širdį?
Ir netikėk jei tau sakys, kad viskas baigta ir viskas gerai. Tai tik gražus melas… Melas, kad būtų galima nuslėpti nuo žmonių tai, ko jie nenori matyti… Tai ką mes patys sukūrėme…
Niekas nenori prisiimti atsakomybės…Išeinu į karą… Vardan ko? Tėvynes, žmonijos, vardan geresnio pasaulio?…
Norime taikos, bet sukeliame karą? Kodėl jei norime gyventi taikiai, kuriame ginklus?
Jie vis kartoja žuvusiųjų pavardes ir sako, kad jie mirė vardan tėvynės… Bet kas iš to, jei niekas nepasikeis.
Karas bus visada.
Išeinu aš ,mylimoji mano, į juodąją pražūtį…..
Visada tave mylintis karys”
Tikriausiai ne daug kas susimąsto apie karus. Apie karus, kuriuose žūsta žmonės. Sakysite, kad jie patys kalti, ar kad ne mūsų šalyje visa tai vyksta. Bet nejau vykstantys karai neturi rūpėti visam pasauliui?
Nesvarbu, kad karas vyksta kitose šalyse ar žemynuose. Jis mums turėtų rūpėti taip, lyg visa tai vyktų mūsų tėvynėje. Klausite kodėl? Ogi todėl, kad dėl karo ŽUDOMI žmonės. Dėl karo žmonos netenka vyrų, motinos vaikų, mylimosios mylimųjų...
Ir negalime sakyti, kad taip turi būti. Ne! Taip neturi ir negali būti. Mes patys esame dėl viso to kalti. Tik mes – žmonės esame kalti dėl karų.
Mūsų troškimas lyderiauti ar nenumaldomos konkurencijos jutimas tiesiog griauna žmogiškus jausmus ar veiksnius. Nejau negalime sugyventi taikiai? Juk mesi visi esame žemės vaikai.
Ar teko kada nors per TV žinias matyti verkiančius tėvus, mamas, žmonas? Kai skausmas ir neviltis iškreipia jų veidą. O gal matėte dvylikametį berniuką su ginklu rankoje šaudančiu priešų karius? Širdis plyšta iš skausmo ir akys nejučia taip pat prisipildo ašarų.
Nesvarbu, jog yra atskiros valstybės, tautos. Visi kažkada sudarėme vieną ir tą pačią visumą.
Žinau, tai tikrai banalu, bet tai yra svarbu. Dažnai girdime iš mažų vaikų (ar šiaip iš žmonių) žodžius : „Labai norėčiau, kad pasaulyje būtų taika.“ Gal jums ir kvailai skamba, bet į šiuos žodžius vertėtų nors kartą įsiklausyti...
Agnė Lukauskaitė
