Užsienio politikoje praeitis tampa nelabai svarbi. Svarbiausia – pragmatizmas. Į Lietuvą maloniai kviečiami politiniai turistai iš Rytų.
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka Vilniuje pasirodė rugsėjį, kai buvo minėtas dešimtmetis nuo vis dar neišaiškinto Baltarusijos opozicijos veikėjų dingimo. Šįmet sausio 13 d. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pranešė, jog ketina pasikviesti Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą į Kovo 11-osios minėjimą. Rusijos Dūmos tarptautinių ryšių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pernai gruodį apsilankė Kazimiros Prunskienės steigiamos Liaudies sąjungos suvažiavime.
Manau, kad buvę ir būsimi vizitai kažkiek susiję su pasikeitusia Lietuvos energetinio saugumo būkle. Uždarius Ignalinos AE, Lietuva tapo labiau priklausoma nuo rusiškų dujų ir elektros importo. Lietuvai reikalingų išteklių tranzitas eina per Baltarusiją.
ES ir NATO priklausanti Lietuva gali tikėtis šių organizacijų paramos, jeigu dėl energetikos kiltų nesutarimų su kaimynais. Tačiau geri valstybių vadovų santykiai yra papildoma saugumo garantija. Kiekvienas sodininkas pasakys, kad su kaimynais geriau bendrauti per tvorą, o ne per teismą.
Antrojo Stalino saulės patekėjimo Lietuvoje nesitiki nė viena rimta politinė jėga. Bet kai kam norisi daugiau garantijų dėl Medvedevo dujų.
D. Grybauskaitė dar tik rengėsi dalyvauti prezidento rinkimuose, o užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas jau vertė į Rytus vedančią pragmatizmo vagą. Baltarusijos spaudos pernykštės antraštės: „Vygaudas Ušackas sveikina Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykių atšilimą“; „Vygaudas Ušackas pasisakė už Baltarusijos įsijungimą į Baltijos jūros šalių tarybą“; „Vygaudas Ušackas sieks, kad Baltarusijos piliečiams Šengeno vizos būtų pigesnės“.
Rusijoje V. Ušackas irgi buvo pastebėtas. Pavyzdžiui, Rusijos internetinis laikraštis „Vzgljad“, praėjus kelioms dienoms nuo Prezidentės D. Grybauskaitės inauguracijos, savaip atpasakojo užsienio reikalų ministro susitikimą su žurnalistais.
Pacituosiu tiktai antraštę ir pirmąją pastraipą: „Vilnius sako ačiū. Lietuva vis dėlto padėkojo rusų tautai už pergalę prieš nacizmą, bet pasiūlė ją atskirti nuo komunizmo. Lietuva kviečia Rusiją užmiršti praeities nuoskaudas ir nesieti „sovietų okupacijos“ bei stalinizmo temų su abiejų šalių santykiais. Juo labiau, kad stalinizmo pasmerkimo klausimas, kaip manoma Lietuvos užsienio politikos žinyboje, yra „visos Europos reikalas“ ir niekaip nemenkina rusų tautos nuopelnų kovoje su nacizmu. Akivaizdu, kad pagal lietuviškus mastelius toks taikus tonas susijęs su Wehrmachto pusėje kariavusio prezidento Adamkaus pasitraukimu“.
Ir Lietuvos ministro pasisakymo esmė išsakyta, ir norimi akcentai sudėlioti: girdi, po to, kai kadenciją baigė vokiečių pusėje kariavęs prezidentas, lietuviai gali pasakyti rusams ačiū už pergalę kare.
Nereikia tikėtis, kad Lietuvos aukščiausių pareigūnų pareiškimai nebus rusų žiniasklaidos užtempiami ant savo kurpalio. Tačiau rusiškas kurpalis nesuplėšys naujo lietuviško bato. Mūsų užsienio reikalų ministro pasisakymų esmė nesikeičia nuo jo darbo šiame poste pradžios: jis už Rusijos ir Lietuvos politinį dialogą, kurio atseit ilgai nebuvo.
D. Grybauskaitė ir V. Ušackas aria ta pačia Rytų kryptimi. Galėtume paklausti, dėl ko jiedu nesutaria? Juk dabar jau nepaslėpsi, kad tarp Prezidentės ir ministro esama vis gilėjančio konflikto. Tai viena iš naujųjų Lietuvos politikos mįslių. Suskaičiavau jų bent kelias: ambasadorių nepaskyrimai ir atšaukimai, parlamentinis tyrimas dėl slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje.
Šiokia tokia intriga rezgasi ir dėl D.Medvedevo pakvietimo į Kovo 11-osios iškilmes. Juk galima pakviesti taip, kad niekada neatvažiuotų. Pavyzdžiui, pridurti, kad kvietimas kartu yra ir testas: myli ar nemyli. (Prezidentės žodžiai: „Aš noriu žinoti, ar Lietuva yra svarbi mūsų kaimynams, ar mūsų nepriklausomybės 20-metis mūsų kaimynams svarbus“.)
Gali būti, kad jau neoficialiai susitarta dėl dviejų vizitų – D. Medvedevas atvažiuos į Vilnių ir D. Grybauskaitė gegužę vyks į Maskvą minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos 65-jų metinių. Jeigu D. Medvedevas dabar neatvyks – mūsų Prezidentė su ramia sąžine galės nevykti į Maskvą, kaip kažkada nevyko V. Adamkus. Bet kol kas dar niekas neaišku. Daukanto aikštė pilna paslapčių kaip Kremlius.
Greta tų diplomatijos vingrybių styro aiškus kaip tuščias vamzdis faktas – jeigu Lietuvos vartotojai nori pigesnių dujų, ne pas D. Medvedevą jų reikia prašyti. Teisus yra Bronislovas Lubys, teigiantis, kad pigesnės dujos gali ateiti per suskystintų dujų terminalą. Bent jau teoriškai teisus. Tik tą nepigų terminalą dar reikia pasistatyti. Pigios dujos pradžioje brangiai kainuos.
***
Susijęs tekstas: Prezidentės būtinoji gintis
