REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Istorija - dalykas rimtas. Tačiau, reikia pripažinti, kad kai kurie faktai yra tikrai juokingi ar net gi kvailoki.



Mokestis už barzdą

Istorija - dalykas rimtas. Tačiau, reikia pripažinti, kad kai kurie faktai yra tikrai juokingi ar net gi kvailoki.



Mokestis už barzdą

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Petras I-asis - štai tikras mokesčių genijus. Vieni šį pirmą „modernų ir vakarietišką" Rusijos monarchą vadina reformatoriumi, kiti laiko jį visišku psichu, bet išradingumo, reikia pasakyti, šiam jaunuoliui niekada netrūko. Taigi nutaręs, kad rusai pagaliau turi gyventi kaip vokiečiai (planelis, kurio, reikia pasakyti, ligi šiol įgyvendinti taip ir nepavyko), jis ėmėsi praktinių veiksmų tai įgyvendinti. Deja, mes vis dar nesupratome, kodėl Petras I-asis nutarė, kad svarbiausi dalykai įvedinėjant vakarietišką gyvenimo būdą, tai nukirpti bajorų barzdas ir pasodinti moteriškes prie bendro stalo kartu gerti degtinę (beje, antras punktas Rusijoje dar ir kaip suveikė).

Bet prievarta barzdas nukirpti galėjo tik ranka pasiekiamiems bajorams, o kitiems Petras I-asis sugalvojo genialią bausmę - nenori kirptis, nesikirpk, bet mokėk barzdos mokestį. Turtingieji Sankt Peterburgo gyventojai už malonumą augintis barzdą per metus turėjo susimokėti 100 rublių, jų tarnai - 70 rublių, Maskvos gyventojai - 30 rublių (tuo metu rublis buvo vertas 28 gramų sidabro). Ei, tai dar ne viskas! Net susimokėjęs mokesčius barzdočius privalėjo nešioti medalį, ant kurio buvo parašyta, kad barzda yra idiotiškas aksesuaras. Žodžiu, sveiki atvykę į pirmąjį Rusijos žengimo Vakarų link etapą.

REKLAMA

Prieštaravimo valdovui mokestis


Istorija rodo, kad ką jau ką, o savo priešininkus nukenksminti mokesčiais valdovai visuomet pasiryžę. Štai ir valdžią Anglijoje užgrobęs Oliveris Kromvelis, nors pats ir nelabai sugebėjo tvarkytis, nutarė, kad nuolat prieštaraujantys jam Karaliaus šalininkai rojalistai privalo už tai susimokėti. Tiesiogine to žodžio reikšme - susimokėti. 1655 m. vyrukas privertė rojalistus mokėti 10 proc. nuo gaunamų pajamų mokestį už tai, kad jie yra... rojalistai. Beje, už surinktus pinigus buvo išlaikoma milicija, kurios pagrindinė užduotis buvo... prižiūrėti, kad rojalistai nebruzdėtų. Būtų lyg ir pasityčiojimas, bet, žinant šių laikų mokesčius, tie 10 procentų neatrodo taip daug, be to, žmonės bent žinojo kam tie pinigai atitenka...



Mokestis už tai, kad esi

REKLAMA
REKLAMA



Paprastas, neišvengiamas, nenuslepiamas ir vienodai sąžiningas visiems mokestis. O ką - gyveni, vadinasi, susimokėk valstybei už šį malonumą! XIV a. Anglijoje toks mokestis buvo itin populiarus. Tiesą sakant, netgi pernelyg populiarus - kai nuo įvedimo jis išaugo tris kartus ir skurdesni šalies gyventojai nebesugebėjo susimokėti už malonumą būti gyvais, jie (o netikėtume!) sukilo! Elgetų maištas niekam turtų nepridėjo, taigi Lietuvai mokestis turėtų netgi labai tikti...

Mokestis užsieniečiams

Fantastika! Ar gali būti geriau - valstybė turtėja, o piliečiai už tai nė kiek nemoka! Štai Kanadoje kinų imigrantai nuo 1885 iki 1923 m. turėjo mokėti specialų tik jiems taikomą mokestį! Beje, jei manote, kad nuo 1923 m. to mokesčio neliko, nes kanadiečių širdys suminkštėjo ir jie suvokė, jog elgiasi neteisingai, labai klystate. Tiesiog nuo tų metų kinams išvis buvo uždrausta imigruoti į Kanadą... Lietuvos valdžiai mes siūlytume šį įstatymą išplėsti ir apmokestinti visus užsieniečius - net tuos kurie nė nesiruošia į Lietuvą atvykti. Įsivaizduojate, kaip mokesčių inspekcija vien Kinijoje prasisuktų?..

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mokestis už tai, kad tavęs... nenužudytų danai!

Per žmonijos istorija beveik visos kare nugalėtos šalys vienaip ar kitaip privalėdavo susimokėti nugalėtojams. Kai kurie šiaip tapdavo vergais, kitus apkraudavo velniasžin kokiais mokesčiais ar reikalavimais kompensuoti nugalėtojų kare patirtus nuostolius. Tačiau danai, kare įveikę saksonus, privertė juos mokėti dar originalesnį mokestį, pavadintą „Danegeld". Trumpai tariant, tai mokestis už tai, kad tavęs nenužudė danai. Pirmasis susimokėjo, aišku, saksonų karalius Ethelredas, kuris taip ir mirė visų laikomas nevykėliu.

REKLAMA

Kepimo aliejaus mokestis

Kol mokslininkai vis dar spėlioja, kaip senovės Egiptiečiai įsigudrino pastatyti savo piramides, kiekvienas bent kiek išmanantis ekonomika supranta - pirmiausia jiems padėjo mokesčiai. O mokesčių tokiems projektams reikėjo surinkti daug, tad ir išradingumu šioje srity faraonai tikrai nenusileido šiuolaikinėms vyriausybėms. Vienas tokių nesąžiningų, tačiau efektyvių mokesčių buvo kepimo aliejaus apmokestinimas. Mat piliečiai buvo įpareigoti visą kepimo aliejų pirkti tik iš Faraono valdininkų, o naudotį tą patį aliejų pakartotinai buvo draudžiama. Mokesčių inspektoriai laisvai tikrindavo bet kurią šeimą, kad įsitikintų, jog vartoja reikiamą aliejaus kiekį ir konfiskuodavo visas seniau įsigyto aliejaus atsargas - nėra čia ko, tegul perka naują, apmokęstintą! Na, panašiai, kaip ir mus po pabrangimo verčia išmesti neatžymėtus miesto autobusų bilietus, nors ir negavome to už ką sumokėjome...



Šlapimo mokestis

REKLAMA

Tik neišsigąskite - net senovės Romėnai nebuvo tokie beširdžiai, kad draustų šlapintis nesusimokėjus. Imperatorius Vespasianas (69-79 m.e.m.) šį mokestį privertė mokėti viešų Romos tualetų prižiūrėtojus, kurie rinkdavo šlapimą ir vėliau jį itin pelningai parduodavo odų apdirbėjams bei valytojams, kuriems skystis buvo vertingas dėl didelio amoniako kiekio. Taigi šiuo atveju gal labiau stebėtis reikia ne mokesčiu, o tuo, kaip efektyviai tais laikais žmonės neturėdami jokio žaliųjų judėjimo ar aplinkos apsaugos ministerijų, mokėjo panaudoti atliekas.



Mokesti už... narkotikus

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O čia jau jums ne kokie viduramžiai - šį, sakytume, keistoką mokestį pirmiausia 2005 m. įvedė Šiaurės Karolinos (JAV) valstija, vėliau ja pasekė ir kitos. Planas paprastas - kiekvienas sąžiningas narkotikų pardavėjas ir vartotojas (jie tiki, kad yra ir tokių!) gali anonimiškai nusipirkti banderoles visems savo turimiems nelegaliems svaigalams (nuo heroino iki samanės). Beje, šios banderolės produktų nelegalizuoja, tad kalėjimo neišvengsi. Tiesiog, jei tave sulaikys su narkotikais kuriems neturi banderolės, teks mokėti dar ir įspūdingas baudas už vengimą mokėti mokesčius. Taigi, toks dvigubas sulaikytojo prekeivio apmokęstinimas - sąžiningi piliečiai nekenčia, o valstija pinigų uždirba.

Deja, netrukus po to atsirado kovotojų už pažeistas narkotikų platintojų teises, kurie įrodė, jog tai dviguba bausmė už tą patį nusikaltimą, tad kelių valstijų teismai jau atšaukė šį mokestį, kaip prieštaraujantį konstitucijai. Taigi ir vėl išėjo, kaip visada - teismai labiausiai gina tuos, kurie daugiausia nusikalsta...

REKLAMA

Pavojingiausi mokesčiai - už druską

Štai ko tikrai, pasirodo, neverta daryti jokios krizės priremtai valdžiai - apmokestinti druskos. Tiesiog istorija rodo, kad tokie mokesčiai visuomet atsirūgsta pačiai valdžiai. Manoma, kad būtent druskos mokestis tapo viena senovės Kinų imperijos griūties priežasčių. Prancūzijoje įvestas druskos mokestis tik pagreitino Prancūzijos revoliuciją, o ir Gandis Indijoje savo protesto žygį 1930 m. pradėjo būtent prieš įvestą druskos mokestį. Kuo tai baigėsi žinome - Indija tapo nepriklausoma, o Anglija liko ir be mokesčių, ir be kolonijos. Tad ko jau ko, o Baltijos jūros sūrumo mūsų valdžiai apmokestinti tikrai nerekomenduotume.

REKLAMA

Ne mokestis, bet paminėti verta arba kaip netramdyti infliacijos

Senovės Romos imperatoriai sugebėjo priversti nuvertėti net auksines ir sidabrines monetas. Na, pirmiausia jie jas sumažino, paskui prigręžiojo skylių, vėliau išvis sidabrą pakeitė cinkuotu variu. Nenuostabu, kad taip nuvertėjant pinigams kainos nuolat augo. O štai valdovai fiksuotų savo kareivių ir kitų tarnautojų algų kelti, oi, kaip nenorėjo. Ta proga imperatorius Dioklecianas 301-aisiais mūsų eros metais priėmė „genialų" įstatymą - nustatė aukščiausią galimą prekių kainą. Pasiteisinti pervežimo sąnaudomis, bevertėmis monetomis ar dar kuo negalima - pardavei brangiau, tau mirties bausmė! Aišku, prekeiviai į tokį sprendimą reagavo paprastai - pradėjo uždarinėti savo parduotuves. Niekai! Imperatorius ir šiai „spekuliantų niekšybei" rado priešnuodį - priėmė įstatymą, draudžiantį uždaryti parduotuves, o vaikus įpareigojantį tęsti tėvo veiklą. Nepaklusimas buvo vertinamas lyg kareivio dezertyravimas iš mūšio lauko ir baudžiamas mirtimi. Kas iš to išėjo, žinome - auksinės monetos vis brango, varinės nuvertėjo, vargšai dar labiau skurdo, barbarai laimėjo, Romos nebeliko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų