REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienoje sarkastiškoje sentencijoje viltis vadinama durnių motina. Ir panašu, jog būtent šis „vilties“ apibrėžimas tampa nr.1 žmonių sąmonėse, užgoždamas tikrąją šio nepaprastai galingo žodžio prasmę. Jei viltį vadiname protiškai atsilikusių motina, tai sutikite – tėvu turi būti kitas labai panašus žodis. Mano galva tai – tikėjimas, kadangi viltis ir tikėjimas visada eina greta. Iš tiesų pastarasis net „kvailesnis“ – viltis, priešingai nei tikėjimas neįpareigoja žmogaus įrodyti savo pagrįstumo. Viltis žmonės gali visko – mažas berniukas Šv.Kalėdų ryta viliasi, kad jo draskomoje dėžėje yra būtent tas superrobotas, kuris gali išgelbėti pasaulį; jauna paauglė braukia vilties ašarą nuo skruosto, ašarą kuri jei galėtų - viską grąžintu atgal... Tačiau suaugę žmonės supranta – kuo toliau, tuo dažniau ir nežinia kodėl, viltys miršta. Ne paslaptis – miršta paskutinės.

REKLAMA
REKLAMA

O kas miršta iki vilties? Kas paskatina mirti tokį trapų jausmą? Atsakymas paprastas – tikėjimas. O tiksliau jo nebuvimas arba praradimas. Kaip minėjau viltis ir tikėjimas visada greta ir turi griaunamąją jėgą jei veikia kartu. Jei šis tandemas apsigyveno kažkieno sieloje ir galvoje – tada žmogus gali padaryti tai, ką pakartoti antrą kartą kitam bus neįmanoma. Tikėjimas yra tai be ko viltis tampa tik fikcija, miražas – artėjant kulminacijai laiminga pabaiga tampa vis mažiau tikėtina.

REKLAMA

Nuo senovės žmogus visada rasdavo į ką ir kuo tikėti – tikėjome ąžuolais, šamanais, raganomis, imperatoriais ir popiežiais. Buvome pagonys, įtikėjome į Viešpatį ir jo religiją. Bet kuo tikėti dabar? Kai tikėjimas į medį veda tik vienur – palatą, o tikėjimas religija ar netgi Dievu tampa senamadiška, nepatikima ir neįrodyta. Atsakymą turiu. Tikėkite į draugą. Tikėkite į savo geriausią draugą, kurio pečiai Jum ne kartą tapo užuovėja nuo vėjų ir negandų. Gyvenimas sukasi pašėlusiu ritmu ir, kaip kažkas sako, yra panašus į kelionę traukiniu – tu važiuoji jame visą laiką, o žmonės, kuriuos sutinki kelyje tėra pakeleiviai, kurie įlipa ir išlipa, kartais nė nepalikdami savo pėdsakų. Palyginimas gražus... Bet proporcingai grožiui – žiaurus. Jeigu tikėčiau, kad visi gyvenime sutikti žmonės tėra pakeleiviai, jau dabar galėčiau drąsiai kelionę baigti. Pirmas bučinys, pirmoji meilė galų gale pirmosios berniuki škos peštynės, - tai ne „pakeleiviai“ tai ir yra gyvenimas. Ir viskas būtų niekai, jei kelionėje nebūtų žmonių, su kurias daliniesi „pirmaisiais kartais“, liūdi dėl nesekmių ir neklausdamas „kodėl“ kovoji iki galo.

REKLAMA
REKLAMA

Tikėjimas draugu panašus į tikėjimą religija ar netgi Dievu, jei iš tiesų tikima. Kiek kartų įsimylėjėliai gali vienas kitam atleisti neištikimybę? Klausimas beveik retorinis, todėl ir atsakymo nepateiksiu. Bet viena akivaizdu – ilgai tai nesitęstų ir greičiausiai baigtųsi neapykanta. Juk ten tik vienas žingsnis. O štai draugai išduoda vienas kitą kaskart kai vieno jų širdį užplūsta meilė. Tuomet per vieną akimirką, visa tai, kas buvo daroma kartu tampa porelės žaidimų objektu – ledų valgymas, musmirių spardymas miške, vakarai ir naktys prie pc pakeičiami romantiškomis vakarienėmis. Ir taip kaskart vis su nauja „meile“. Bet draugas supranta ir visada laukia... Būtent todėl, ašarotomis akimis, visų pirma renkamas jo telefono numeris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kiek kartų mes jiems atleidžiame ir atsukame kitą žandą, kiek kartų patys abu žandus užgauname? Ir vis tiek esame kartu, esame tai kas verčia mus judėti pirmyn. Kiekvienam žmogui linkiu patirti jausmą, kai paskambinus tesugebi išlementi vieną nerišlų sakinį: „yra bėda, reikia pagalbos“, ir gauni atsakymą: “Kur esi, tuoj būsiu“. Ir nieko daugiau. Būtent „tuoj būsiu“ ir yra tai dėl ko verta gyventi.

Tebūnie jūsų gyvenimai panašūs į viską, kas tik šauna į galvą. Bet šiukštu – nevadinkite draugų pakeleiviais ir žiūrėkite, kad jie neišliptų anksčiau nei norisi. Tikėkite jais visada ir visur, net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, net tuomet kai jų nėra šalia ir tada suprasite, jog viltis širdyje rusena amžinai, jei beatodairiškai tikime tais, kurie tiki mumis. Aš tikiu.

Skirta Robertui ir Mindaugui

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų