REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jėzaus Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimas priartina naujus Viešpaties metus. Pagal mūsų besikeičiančių, labai sąlygiškų laikų kalendorių tai bus 2010-tieji – pažadėtieji Dievo metai, sklidini akimirkų, atodūsių ir monotoniškų spalvų, tikrų ir tariamų krizių, sąžinės sąskaitų ir švelniai įkyraus netikrumo, kuris apima tą pačią trapiausią sekundę, kada prabundi.

REKLAMA
REKLAMA

Džiugu būtų kiekvieną akimirksnį nepamiršti, jog mes priklausome Dievui, esame tik Jo ir turėsime pas Jį sugrįžti. Mažai kas iš mūsų, nebent kai kurie, Jo malonės dėka prisimena anapusybę. Tą meilės laiką, kai buvome nuausti Aukščiausiojo minty, trapūs kaip voratinklio gijos... Galbūt tik tuomet buvome pati MEILĖ. Bet buvome! Ar tai mus guodžia? Ar tai mūsų siekiamybė?

REKLAMA

Kas iš mūsų prisimena  buvimą įsčiose? Sakytumei, jog tai buvo Dievo malonė, šiuolaikiškai tariant –  satori, meditacija, kaifas... Ar visa tai nėra ILGESYS? Anapusybės, tos neregimos, neapčiuopiamos tikrovės, iš kurios esame savaip pašaukti, ilgesys. Į ką? Kur link? Kas mums padės atsakyti?

Šv. Kalėdos – tai unikali galimybė mums patiems pridėjus ranką prie širdies patikrinti savo veiklos kryptis, pripažinti savo bejėgystę Jo akivaizdoje. Visagalis Dievas laiko visus mus savo delne, tokiame begaliniame, kad mūsų mažytė keliaujanti Žemė atrodo tik dulkelė beribiame visatos audiny...

REKLAMA
REKLAMA

Pradžioje buvo Žodis. Kažkur dulka knygos... Lietuviško katekizmo pirmi žodžiai... Padedant gerajam Dievui mūsų žemė subrandino Mažvydą, Daukantą, Būgą, daugybę kitų. Išaugo universitetai... Bet žodžio „Kalėdos“ nebuvo tarptautinių žodžių žodyne, išleistame 1985-aisiais, kada aš baigiau vidurinę mokyklą, dabartinę Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Sovietmetis apsiėjo be Kalėdų. O politiniai kaliniai, tremtiniai, dvasininkai gyveno viltimi – tie, kurie neatsižadėjo Dievo, apie kuriuos neparašo iliustruoti žurnalai. Jie dirbo savo kuklų, išganingą darbą, kad priartintų mus prie Dangaus karalystės. Dirba ir dabar, jų auka be pabaigos, nes mūsų tikrovė dažnai sukelia gėdos jausmą. Viskas korumpuota – ar taip dera gyventi Dievo vaikams?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Suglumstu, suklumpu, pradedu galvoti apie įsikūnijimo paslaptį. Nepaliauju klausti: Kaip? Kodėl? Iš Kur? Bandau šauktis atsakymo...

Sau noriu tiktai vieno dalyko paprašyti – kad nepamirščiau tų žmonių, kurie vardan manęs atsisakė visko, kas šioje trapioje tikrovėje yra naudinga.

Gerasis Dieve, ką daryti su savo gyvenimu? Teatsako kiekvienas sau...

Linksmų Šv. Kalėdų ir tikėjimo stebuklo!

Su meile,

Dalia Michelevičiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų