Žiemos šventės visada buvo šeimos santarvės, susitaikymo metas. Į žiemos švenčių ciklą protėviai įpynė šv. Andriejaus šventę (lapkričio 30 d.), Kūčias, šv. Kalėdas, Naujuosius metus ir Tris karalius.
Protėviai Kūčių dieną švarindavo ne tik sielą, bet ir kūną. Laikydavosi sauso pasninko (nevalgydavo mėsos ir pieno produktų), eidavo į pirtį. Tik tvarkingoje pirkioje ir tik švariems galima sėsti prie šventinio stalo.
Svarbi reikšmė buvo teikiama ugniai. Kūčių rytą šeimos vyrai iš miško parnešdavo kelmą, rąstą ar trinką, ją uždegdavo (žalias medis ilgai dega) ir degindavo iki kalėdinio laikotarpio pabaigos. Medį kirsdavo ne bet kaip: įkirsdavo, plyšį patepdavo medumi, o tada pjaudavo taip, kad medis virstų į rytų pusę. Kelmo ar trinkos deginimas turėjo lemti gerą derlių, dvasios atgimimą. Žemaitijoje nuo XIX a. vidurio buvo žinomi vadinamieji blukvilkiai, kurie Kūčių dieną eidavo per kaimus vilkdami rąstą ar kelmą, o grįžę namo jį sudegindavo tikėdamiesi gerų metų.
Pagrindinis Kūčių vakaro valgis – medumi pasaldinta įvairių grūdų košė, vadinama kūčia. Tai valgis mirusiesiems vaišinti, lietuviams žinomas nuo XII a. Jį nešdavo ir į kapines. Kūčių vakarienė – bendras šeimos, net mirusiųjų valgis. Tą vakarą stalą dengdavo staltiese, kuri buvo paklota mirusiajam. Prie stalo palikdavo vietos neseniai mirusiam, padėdavo šaukštą, lėkštutę ir žalią šakelę. Pavalgę stalo nenukraustydavo, šaukštus palikdavo pavožtus ant stalo. Jei šaukštą rasdavo atvožtą, reiškia, naktį valgė vėlės.
Kūčių vakarą šeimininkas tris kartus nešdavo duoną aplink namus, paskui prašydavosi į vidų. Šeima vakarienę pradėdavo valgyti nuo atneštos duonos (vėliau atsirado kalėdaičiai). Duoną dalydavo ne tik žmonėms. Jos duodavo gyvuliams, truputį užkasdavo į žemę, kad atneštų didesnį derlių. Po stalu padėdavo maisto, šieno, pavalkus.
XIX a. pabaigoje Žemaitijoje valgydavo antras Kūčias – Naujųjų metų išvakarėse. Šiai vakarienei būdavo verdamas šiupinys iš kiaulės galvos – pagrindinis šeimos valgis, kurio neturėtų pristigti visus metus.
