Būna dienų, mėnesių ir netgi metų, kurių nenorėtum pakartoti, bet didžiuojiesi pergyvenęs. Trumpoje Lietuvos ekonomikos istorijoje 2009-ieji yra būtent tokie – įveiktų sunkumų metai. Ir nors sunkumai tikrai nesibaigs su Naujųjų metų laikrodžio dūžiais, tai, kad jau praėjome vienerius, gal pačius sunkiausius metus, yra nepaprastai didelis pasiekimas.
Didžiausias Lietuvos valdžios nuopelnas yra išsaugotas stabilus litas. Būtent turėdami bent jau šį pagrindą – tvirtą litą - po kojomis galėjome susiorientuoti pasikeitusioje realybėje. Būtent dėl tvirto lito galime džiaugtis nenuvertėjusiomis santaupomis, o būtent jos dabar taip praverčia daugeliui darbo netekusių žmonių. Dėl tvirto lito galime turėti ir dalelę stabilumo, kurio taip trūko šiais metais. Stabilaus lito nuopelnams galima būtų paskirti knygą, tad čia tik pakartosiu – jei ne tvirtas litas, ekonomiką būtų ištikusi nepalyginamai didesnė suirutė.
Antra pagal reikšmingumą Lietuvos sėkmė yra išlaikyta stabili bankų sistema. Nors bankams tenka vilkti didelį kritikos vežimą, kartais pelnytą, kartais – ne, net pagalvoti baisu, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei bankrotas būtų pakirtęs kokį nors banką. Ten ir įmonių lėšos, ir žmonių santaupos. Būtent todėl, kad banko balansas, kaip ir visų, yra dvipusis, galvodami apie bankuose laikomas lėšas neskubėkime raginti bankus kredituoti, kaip senais laikais. Svarbiausia jų užduotis buvo ir išlieka – netrikdomas atsiskaitymas su indėlininkais. Jei išsaugosime juos, atslūgus įtampai, atkus ir kreditavimas.
Trečioji Lietuvos sėkmė yra verslumas. Kad ir sunkiai rasdami verslininko gyslelę kiekviename žmoguje, tie, kurie ją turi, puikiai išlaikė ekonominių sunkumų egzaminą. Verslai pirmieji greitai ir lanksčiai priėmė krizės iššūkį, susispaudė, optimizavo, persitvarkė. Net ir smarkiai sumažėjus apyvartoms, sugeba dirbti į pliusą. Sunkiau tiems, kurie plėtė veiklą ir turi paskolų. Bet net ir tie kruta juda – nuostabu matyti verslumo gajumą. Jei prie jo dar galėtume pridėti valdžios toleranciją verslumui ir pelno siekimui – galėtume sakyti, kad jokios krizės mums nebaisios. Juk dėl tokių savo gebėjimų lietuviai nuo nulio susikurdavo namus net tremtyje.
Ketvirtasis dalykas, kurį galime laikyti pasiekimu, kad visai be galvos jaukiant mokesčių sistemą nebuvo padarytos dar dvi planuotos milžiniškos klaidos – nekilnojamojo turto mokestis ir progresiniai mokesčiai. Šie du mokesčiai nominuojami pavydo mokesčiais. Tai, kad tokie mokesčiai nėra įvesti palieka Lietuvoje pasirinkusiems gyventi ir dirbi žmonėms tą minimalią dozę vilties ir tikėjimo, moralinės pagalbos išbūti sunkumus. Ir vėlgi, jei galėtume pridėti Darbo kodekso pakeitimus, kad žmonės galėtų lengviau įsidarbinti, galėtume sakyti, kad mums nebaisus ir nedarbas. Žmonėms – kantrybės, o valdžiai – išminties, suvokiant savo misiją šiuo sunkiu metu norisi palinkėti prieš Šventas Kalėdas.
Visi žino frazę, kad gyvenimas eina, nepaisant Vyriausybės pastangų, šią frazę opozicijai sakė Premjeras Andrius Kubilius. Taigi, dėkoti už tai, kad esame ekonomiškai gyvi turime visų pirma sau. Premjeras, dar būdamas opozicijoje sakė, kad „gyvenimas be krypties ima vis labiau neraminti“. Nebėra ką ir pridurti – 2010-aisiais labiausiai lauksime, kad valdžia pademonstruotų tvirtą kryptį – žadėton dešinėn pusėn. Juk dešiniuosius per sunkmečius žmonės renkasi ir todėl, kad šia kryptimi judant išjudama greičiau.
Rūta Vainienė, komentaras Lietuvos radijui
