Visi europietiško „kultūringo gyvenimo“ atributai atkeliavo į mūsų namus bei parduotuves per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą.
Nespėjome net kaip reikiant pasidžiaugti ilgai lauktomis europietiškomis etiketėmis, o parduotuvių lentynose jau atsirado naujos prekės su užrašais „ekologiškas“ bei „organiškas“, kurias Europoje galima rasi tik specializuotose parduotuvėse arba pardavimo skyriuose.
Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir aišku, kas tai, nors nevalingai iškyla klausimas, kuo tie gaminiai - natūrali kosmetika ir buitinės valymo priemonės, tekstilės gaminiai, maistas vaikiški drabužėliai ir žaislai - yra ypatingi ir kodėl yra šiek tiek brangesni, nei įprasti tokie pat gaminiai, tik be tokio ženklo? Vieniems „organiniai“ ir „ekologiški“ produktai atrodo kažkas išskirtinio arba turtingųjų žaisliukas. Nors iš tiesų tokio tipo gaminiai nėra nei išskirtiniai, nei tiesiog madingas žaislas.
Trumpai tariant, „organiniai“ bei „ekologiški“ – tai tie patys gaminiai, tik kitokios kokybės, tačiau jie sukurti remiantis šiek tiek kitokia, ir mums dažniausiai neįprasta filosofija. Jei jaučiate skirtumą tarp natūralaus ir pasterizuoto pieno, ar obuolių iš savo sodo ir tų, kuriuos perkate supermarkete, tada suvokti, kas yra „organiškas“ yra lengviau.
„Kam mums reikia „organinių“ ar „ekologiškų“ produktų, jei parduotuvėse yra drabužių, pasiūtų iš 100-procentinės vilnos ar 100-procentinės medvilnės?“ – paklaustų tūlas. Tačiau būtina atminti, kad tokie užrašai iš esmės dar nieko nepasako apie patį gaminį. Įprastomis sąlygomis audinys gali tapti pavojingas net iki tol, kol yra pagamintas. Jei medvilnė yra auginama laistant ją visa įmanoma chemija, tai ta chemija ir kaupiasi žaliavinėje masėje. Trąšos, pesticidai – niekas niekur neišnyksta be pėdsakų. Todėl „natūrali“ vilna dar nereiškia visiško „natūralumo“ – jei avys buvo laikomos blogomis sąlygomis, jų nukirpta vilna buvo apdirbta chemikalais, tai tokia žaliava yra nešvari. O gaminant bet kurį audinį taip pat naudojamos įvairios priemonės, kurios patį audinį daro tvirtesniu, nesiglamžančiu ir t.t. O kur dar dažymo procesas? Retas dažiklis yra nekenksmingas. Viso to rezultatas – 100-procentinė medvilnė visai nėra „natūrali“, nes savyje ji talpina beveik visą Mendelejevo lentelę. Bet kuris tekstilės specialistas pripažins, kad daugumoje vilnonių audinių natūralioji žaliava sudaro ne daugiau, kaip 70 procentų sudėties, o 8 procentai sudėties yra dažikliai, 14 procentų – formaldehidai, likusi – įvairūs minkštikliai ir t.t.
Ar tai pavojinga? Žinoma, ypač tiesioginiame kontakte su oda (ypač prakaituota) visa chemija pradeda skverbtis į poras. To rezultatas – uždegimas, alergija ir t.t.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad tradiciškai gamyba, ypač pramoninė yra dar ir kenksminga mus supančiai aplinkai.
KAIP GAMINAMI ORGANINIAI PRODUKTAI?
Tekstilės gaminiai, pažymėti ženklu „organinis“ (kitaip vadinama – „ekotekstilė“) – tai gaminiai, kurie nuo pat augalų sėklų (ar auginamų gyvulių bei gyvūnų) iki paskutinės prisiūtos sagos atitinka griežtus ekologinius reikalavimus. Nes tokių produktų gamintojai visi it susitarę tvirtina: „mes atsakingai vertiname savo pirkėjus ir mus supančią aplinką“.
Tokie gaminiai skiriasi nuo mums įprastųjų trimis principais: pirminės žaliavos paruošimu, kitais gamybos ir pardavimo metodais.
Tai nėra naujas žmonijos išradimas - natūralios spalvos medvilnė buvo auginama Indijoje ir Kinijoje, Egipte bei Peru, maždaug nuo 2700 metų iki mūsų eros, nors tokia medvilnė staklėmis pramoniniu būdu pradėta verpti vos prieš 30 metų. Anksčiau ji buvo verpiama tik rankomis, todėl darbas buvo nenašus ir netiko prekybai.
Šiandien žaliava „organiniams“ drabužiams auginama kontroliuojamuose „biologiniuose“ ūkiuose. Tokie pavadinimai reiškia, kad vietoje cheminių trąšų ūkininkai naudoja augalinės kilmės trąšas, apsėdami žemę tais augalais, kurie ir atlieka trąšų funkciją. Su kenkėjais ūkininkai kovoja taip pat liaudiškais metodais – be chemijos. Auginant avis nenaudojami antibiotikai, augimo hormonai, sintetiniai ėdalo papildai, tokios avys nėra apdirbamos chemiškai nuo parazitų, nes, laikant jas teisingai, ne bandoje, gyvuliai nuo parazitų neypatingai ir kenčia. Derlius nuimamas senoviniais metodais, ne taip, kaip šiuolaikiniuose ūkiuose.
Tokio metodo išskirtinumą parodo ir tai, kad biologiniuose ūkiuose išauginama vos 0,1 procentas „organinės“ medvilnės nuo visų pasaulyje išauginamos medvilnės apimčių. „Organinės“ vilnos per metus pagaminama vos 12 000 tonų, o tai sudaro vos 0,0008 procento nuo visos pasaulyje pramoniniu būdu pagaminamos vilnos.
Tam, kad galutinis gaminys turėtų teisę būti pažymėtas ženklu „organinis“, jo gamyba turi atitikti aukštus ir griežtus saugumo reikalavimus - ir ne vien galutiniam produktui ar vartotojui, bet ir visoms gamybos proceso dalims – tiems, kas ją gamina, kaip ir aplinkai. Visame gamybos procese galimi naudoti nuodingi chemikalai yra pakeisti alternatyviomis nekenksmingomis priemonėmis. Apdirbant „organinę“ žaliavą iš principo nėra naudojami formaldehidai ar sunkieji metalai. Tai apsaugo darbininkų ir vartotojų sveikatą. „Organinių“ produktų gamintojus kontroliuoja nepriklausomos institucijos. Kaip paprastai, įmonės, gaminančios „organinius“ gaminius – šeimyniniai verslai, kurių nariai patys dirba rankomis. Jie yra amatininkai gerąja to žodžio prasme (prancūzų kalboje – „amatininkas“ ir „meistras“ yra apibūdinami vienu žodžiu – „artisan“), kurie pragyvena iš savo darbo ir gamina daiktą savo vardu. Tai reiškia, kad jie asmeniškai už jį atsako. Globalizacija ir monopolizacija, padariusi viską prieinamu visiems, iš tikrųjų veda prie gyvenimo kokybės mažėjimo. Supermarketuos parduodama viskas, bet tas „viskas“ yra anoniminis produktas. O daiktas, pagamintas konvejeriu, niekada neprilygs tam, kuris pagamintas rankomis ir su širdimi...
Parduodant „organinius“ gaminius specializuotuose parduotuvėse taip pat prisilaikoma „natūralumo“ principų. Tokie gaminiai nėra plačiai reklamuojami, ir į jų kainą nėra įskaičiuotos išlaidos rinkodarai. Tokių daiktų kaina – tai jų pagaminimo vertė. Juos parduodant niekada nėra nutylima kilmės istorija, nes skaidrumas ir viešumas – vienas iš principinių „organinių“ gamintojų reikalavimų. Visada pabrėžiama: žaliavos kilmės šalis – Turkija, mechaninis apdirbimas – Lietuvoje, pasiūta Vokietijoje. Pardavėjai ir konsultantai dažniausiai yra žmonės, dirbantys iš idėjos, nes laiko savo parduodamus gaminius naudingais, juos pažįsta ir myli. Individualus aptarnavimas ir šiluma – kaip kiekviename „boutique“. Bet tai – ne „boutique“. Tai parduotuvės su daiktais, reikalingas gyvenime, ir be pretenzijų į aristokratiškumą. Tai daiktai tiems, kurie nori gyventi harmonijoje su gamta.
Tuo ir nusakomi pagrindiniai „organiškos“ aprangos privalumai:
- 100% natūralios medžiagos;
- Nėra cheminių priedų;
- Pagaminta ne pramoninio konvejerio būdu, mažomis partijomis su daug rankų darbo, taigi, skirta ne „mašinos kažkam“, o žmogaus – žmogui;
- Turi labai skaidrią kilmės istoriją;
- Nekenkia aplinkai ir kitų žmonių sveikatai, tame tarpe – ir mūsų palikuonių.
Kaip atpažinti „organinį“ gaminį? Kalbant apie tekstilės gaminius, geresnė kokybė matoma tiesiog plika akimi, tačiau tokie drabužiai yra žymimi tokiais ženklais:
- 100% kbABaumwolle/100% Organic Cotton
- 100% kbt Seide/100% Organic Silk
- 100% kbT Schurwolle/100% Organic Wool
„Jaunos mamos dažnai klausia, jei nėra galimybės nusipirkti viską ‚organiško‘, ar verta vietoje to pirkti ‚vieną kažką‘?“ – sako Žydrūnas Skamaročius, vaikiškų drabužėlių parduotuvių tinklo „Tingo“, prekiaujančio „organiniais“ vaikiškais drabužėliais, - „į tai atsakome paprastai – nebūtina turėti daugelio tokių drabužėlių. Svarbiausia – turėti tuos, kurie yra velkami tiesiai ant kūnelio ar liečiasi su juo, pvz., patalynė. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad pirkti reikia tai, „kas krenta į akis“, todėl vaikiškas kombinezonas daugeliui yra svarbesnis, nei apatiniai drabužėliai. Mums kažkodėl visada yra svarbiau tai, kaip mes atrodome, o ne tai, kaip jaučiamės. Nors turime labiausia rūpintis tais aprangos elementais, kurie yra arčiausiai mūsų – šliaužtinukais, marškinėliais, apavu ir tiems drabužiams, kurie liečia mūsų kūną praktiškai visą parą“.
