Žmonės planuoja, o dievai juokiasi. Kelintą kartą įsitikinau šia skaudžiai teisinga graikų įžvalga, kai mūsų sidabrinis American Airlines lėktuvas suko jau penktą ratą virš San Chosė. Miestas atrodė ranka pasiekiamas, turėjome jame būtinai atsidurti per valandą, tačiau ši galimybė tolo tarsi arabiškas miražas.
O planas atrodė toks nepriekaištingas ir pakankamai apgalvotas: 9 ryto pakylame iš Majamio, 12-ą leidžiamės Kosta Rikos sostinėje. Toje pasaulio vagišių sostinėje tikrai neturime ką veikti, todėl mauname tiesiai į kitą oro uostą ir 15 val. išskrendame mūsų tikslo link – Dreiko įlankos Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ten mūsų laukia penkios iš anksto užsakytos nakvynės ir įspūdžių kalnai.
Kurgi ne! Per daug jau viskas sklandu – matyt kažkas tądien nutarė aukštybėse. “Ponios ir ponai, San Chose tarptautiniame Santa Marijos oro uoste sugedo meteorologijos įranga, todėl artimiausią pusvalandį lėktuvai negali leistis“, – smeigė skrydžio vadas pirmąją strėlę. Atrodė keistai – oras puikus, po mumis saulėje blyksėjo mažų namelių stogai, danguje plaukė keli nušiurę debesėliai, o jis: „Nepriima“.
Bet po penktojo rato virš miesto supratau, kad juokai menki. Tą netrukus patvirtino ir AA pilotas: „Daugiau čia skraidyti nebegalime, nes pritrūks degalų. Varom į Liberiją pasipildyti degalų“. Nuskambėjo pakankamai žiauriai – pirmiausia sąmonė instinktyviai išmetė degančios Monrovijos vaizdus. Žinoma, Kosta Rikos Liberija mažai ką turi bendro su ta nelaiminga Vakarų Afrikos valstybe, bet mums šiuo atveju labiausiai norėjosi į San Chosė, o ne į kažkokį miestelį Nikaragvos pasienyje.
Pamojavęs sparnais artimai, bet nepasiekiamai sostinei, lėktuvas pasuko į šiaurę ir po 20 minučių nusileido Liberijoje.
„Aerofloto“ sukirpimo stiuardesės akmeniniais veidais nesiteikė paaiškinti, kokie mūsų šansai suspėti į 15 valandos „Nature Air“ skrydį iš kito oro uosto. „Patys kalti, kas gi Centrinėje Amerikoje palieka tik 3 valandas tarp skrydžių?
Besišypsantys kostarikiečiai kažkur apačioje tampėsi su žibalo žarnomis, o vaizduotė ėmė piešti visai nepageidaujamą nakvynę San Chosė ir skaičiuoti su šituo nuotykiu susijusias išlaidas.
Pagaliau pakilome! Netrukus leidžiamės. Po dviejų penkios jau ant žemės, bet niekas neskuba atstumti trapo. Gyvenime nesu taip laukęs tų suknistų kopėčių, o dar reikia prasiveržti pro įmitusių amerikiečių (kai kurie net linkėjo nespėti) minią, gauti antspaudą imigracijos tarnyboje, atsiimti kuprinę, įveikti muitinę, rasti taksi, nuvažiuoti 12 kilometrų iki kito oro uosto ir užsiregistruoti skrydžiui. Liko 40 minučių.
Atidarė duris, nuvežė iki terminalo. Na o tada mes jau bėgome. Taip, kaip kadaise paikoje reporterio jaunystėje skuosdavome per apšaudymus Čečėnijoje.
„Por favor, amigo. Rapido. Lituano“, – imigracija viską suprato ir netrukdė. Muitinė irgi. Taksistas, gavęs 20 baksų, numynė iki dugno, lyg būtų koks nors karo keliuose veteranas. Apžiūrėti San Chosė per langą nespėjome – nuo greičio liejosi vaizdas.
Be penkių trys į Tobias Bolanos vardo aerodromą įsiveržė du susitaršę lietuviai. Akyse švietė klausimas: „Ar spėjome?“. O kaipgi. Mat tą dieną kelionių dievai buvo nusiteikę tik pajuokauti, bet ne bausti. Mus pasvėrė kartu su rankiniu bagažu – tokios „Nature Air“ taisyklės – tik 12 kilogramų kuprinė žmogui ir 4 kilogramų krepšys rankose. Kitaip – bauda ir tikimybė bagažo sulaukti tik po kelių dienų.
Kelios minutės atokvėpio – ir mus jau lydi to mažylio lėktuvo link. Sėdame priešpaskutinėje – 6 eilėje. Pilotų kabinoje nėra durų, tualeto – taip pat. Bet užtat varikliai – net du. Sudrebėjęs ir pasikratęs „Twin Otteris“ rauna į viršų, apačioje vėl San Chosė, netrukus prasideda žali kalnai, slėniai, upės. Menkiausias gūsis lėktuvą blaško į šonus, bet mes šypsomės kaip idiotai – nelengva smegenims įsisavinti tą lenktynių adrenalino dozę, o dar tas grožis po kojomis…
Priekyje ryškėja didžiulė sidabrinė bala. Ramusis vandenynas iš tiesų ramus. Pasukame išilgai pakrantės – skrendame žemai, ir su didžiu pasitenkinimu suvokiame, kad ten – jokių skėčių, gultų ir ruonių gulyklų. Laukiniai pliažai.
Tačiau gražiausia – dar priekyje. Pasukame džiunglių link, pradedame leistis, bet aerodromo nesimato. Tik atvašynai, nuauksinti žemėjančios saulės spindulių. Viskas. Mes nusileidome, durys atsidaro ir į veidus tvoskia miško kvapas, sustiprintas cikadų simfonijos staccato.
Šalia pakimo tako stovintis vyrukas ištaria mūsų vardus ir palydi į savo džipuką. Atsigręžęs dar pamatau, kaip vienas įdegęs gringo be bilieto įsiprašo į lėktuvą pasiūlęs 50 USD. Džiunglės groja savo amžinąją muziką, mes kratomės raudono molio keliu, o priekyje jau šniokščia vandenynas.
Dar vienas persėdimas – jau į viešbučio šeimininkų motorlaivį. 20 minučių pakrante skrodžiame bangas, įsukame į jaukią įlanką, čiumpam sandalus į rankas ir šokame į maloniai šiltą vandenį. Brendame.
Mes pagaliau atvykome! Nuotykis Dreiko žemėse prasideda. Ne toks jau blogas buvo tas atvykimo planas.
Istoriją atsiuntė Liudas Dapkus.
