REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (37)

Henrikas Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ atskleidžia, ką jam suteikė kalėjimų „universitetai“.

REKLAMA
REKLAMA

Kaunas neteko lyderio?

1996 – 2001 metais H. Daktarui atliekant bausmę, gerokai pakito Kauno kriminalinio pasaulio struktūra, atsirado naujų lyderių. Tuo metu Henytės vietą „daktarų“ gaujoje buvo užėmęs Egidijus Abarius (Goga), tačiau praėjus kuriam laikui jis pasislėpė nuo teisėsaugos, todėl ši vieta vėl liko tuščia.

REKLAMA

2001-ųjų vasarį kito „daktarų“ senbuvio – Vidmanto Gudzinsko (Guzo) – pavardė nuskambėjo šias parlamento vadovo Arūno Valinsko, siejamo su „daktarų“ aplinkos žmonėmis, dienas primenančiame skandale: žiniasklaidoje pasirodė nuotrauka, kurioje Guzas prie alaus bokalo sėdi tuometinio solialliberalo Seimo nario Gedimino Jakavonio draugijoje.

Pats politikas dievagojosi nepažinojęs V. Gudzinsko, tikino šalia jo atsidūręs atsitiktinai, per vandens turizmo šventę. Tačiau šią nuotrauką specialiosioms tarnyboms išplatinę asmenys suabejojo tokiais G. Jakavonio žodžiais.

REKLAMA
REKLAMA

Dar prieš 8 metus Kauno kriminalistai teigė, kad išsklaidyti senieji „daktarų“ grupuotės nariai be naujų jėgų sunkiai galėtų užimti vadovaujančią padėtį Kaune arba dėl to teks rimtai pakovoti. Operatyvininkus kaskart pasiekdavo žinios, jog netrukus gali vykti arši kova ne tik dėl lyderio pozicijų, bet ir dėl įtakos sferų, garantuojančių finansinį pagrindą, persidalijimo.

Būtent tada vieni miesto gaujų vadeivos ėmė veikti savarankiškai, kiti susiejo savo veiklą su kitomis gaujomis. Tais metais dėl Kauno „bosų boso“ pozicijos itin aršiai kovojo Žaliakalnio „daškinių“ susivienijimo lyderis Remigijus Daškevičius, palaikęs glaudžius ryšius su įtakingais Kaliningrado gangsteriais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nevaldomas jaunimas

Į įvarias grupuotes įsilieję iki tolei niekam nepažįstami jaunuoliai buvo sunkiai kontroliuojami: naujokai nepaisė autoritetų, buvo žiaurūs, nesilaikė anksčiau nusikaltėlių pasaulyje egzistavusių garbės kodeksų. Netrukus kriminalinis jaunimas stačia galva nėrė į pogrindinį narkotikų gamybos ir prekybos verslą, patys nevengė svaigintis svaigalais.

Viename televizijos interviu apie nesuvaldomą Kauno jaunimą kalbėjo ir pats Henytė. Tačiau paklaustas, ar darysiąs tvarką grįžęs iš įkalinimo įstaigos, jis teigė pažiūrėsiąs. Tokia jo reakcija tik patvirtino, kad Henytė dar nežada likti gangsterių pasaulio nuošalyje.

REKLAMA

Apie didelę kauniečio H. Daktaro įtaką Lietuvoje kalba ir tai, jog 2001-asiais „eilinė“ kalėjimo bausmė jam buvo sutrumpinta už jį laidavus netgi geranoriškai nusiteikusiai kalėjimo administracijai.

„Greitai turi įvykti mano teismo procesas, kur spręs, išleisti mane anksčiau laiko, ar ne. Todėl sujudo ir zonos operai, – prisiminė H. Daktaras. – Vis dažniau ėmė krėsti mano asmeninius daiktus, tikėdamiesi surasti ką nors uždrausto. Ieškojo to, dėl ko būtų galima mane nubausti ir į asmens bylą įrašyti nuobaudą už nustatyto režimo taisyklių pažeidimą“.



Nelauktas patikrinimas prie tualeto

REKLAMA

2001-ųjų spalio 9-ąją nuėjęs į tualetą atlikti gamtinius reikalus ir jau išeidamas, tarpduryje Henytė susidūrė su „zonos operų“ viršininku Ruslanu Urliuku. Dar du „operai“ stovėjo kiek atokiau, arčiau koridoriaus, ir įdėmiai nužvelgė kalėjimo įžymybę.

„R. Urliukas staigiai savo putlia ranka griebė man už kiaušinių, nuo ko aš pajutau didelį „malonumą“, smagiai pamaigė saujoje ir nusišypsojo. Tuo viskas nesibaigė, nes jis ėmė krėsti mano kišenes, apčiupinėjo visus rūbus, kažko ieškodamas. Tada supratau, kad jis nėra pederastas, o tik norėjo mane apieškoti. Kaip supratau iš operų kalbos nuotrupų, jie tikėjosi rasti mobilų telefoną, – pasakojo H. Daktaras. – Kai operas nieko uždrausto nesurado, paklausiau jo: „Viršaiti, gal specialiai nori man pakišti kiaulę? O gal vykdai kieno nors užsakymą ir nori įtaisyti man prieš teismą nuobaudą? Nori, kad aš neišeičiau į laisvę?“ Šis pasižiūrėjo į mane savo avies akimis ir sumurmėjo: „Ne, Henrikai, aš nesiekiu tau sutrukdyti išeiti į laisvę. Mano toks darbas. Gaunu informaciją ir privalau ją patikrinti, ieškodamas uždraustų zonoje daiktų. Asmeniškai prieš tave nieko neturiu ir tarnybinio pranešimo tikrai nerašyčiau“. Nežinau, kiek jo žodžiuose tiesos, taip pat nežinojau, kaip jis pasielgtų, jei tikrai surastų pas mane telefoną. Nors ir garbingai pasakė, kad blogo man nelinki, bet „mentas“ ir yra „mentas“. Pasitikėti tokiais negalima“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kalėjimo „universitetai“

H. Daktaras savo memuaruose pabrėžia, kad atsargumo jį išmokė gyvenimas ir aplankytų kalėjimų „universitetai“. Čia jis apžvelgia visus savo teistumus. Pirmąsyk 19 metų apsilankęs belangėje jis turėjo progos aplankyti kone visas pagrindines Lietuvos įkalinimo įstaigas. „Per savo gyvenimą iki šiolei buvau teistas keturis kartus. Už kiekvieną teistumą kalėjau zonose ir iš kiekvieno teismo vis ką nors išmokdavau. Per pirmąjį teistumą įsisavinau kalėjimų ir zonų nerašytas taisykles, išmokau apginti savo garbę ir orumą“, – prisiminė Henytė.

REKLAMA

Kaip sakė Henytė, perprasti kalėjimų taisykles – tai ne šiaip sau išmokti kokį eilėraštį. „Tai visas universiteto savotiškas kursas. Ir tik perpratęs šias taisykles gali drąsiai žengti per baisiausius kalėjimus. Kas jų nesupranta, greitai sužlunga, nes kitų zekų greitai yra prispaudžiamas prie dugno“, – teigė H. Daktaras.

„Kalint antrąjį kartą, mano galvoje vis iškildavo mintis, kad ir aš, kaip ir kiti normalūs žmonės, noriu turėti šeimą, vaikų. Ši mintis mane persekiojo ilgai, bet įgyvendinau ją tik grįžęs į laisvę. Vedžiau nepaprastai gražią, nuostabią merginą, vardu Ramutė, kuri padovanojo man keturis vaikučius. Po trečiojo teistumo buvau išvežtas į Sibirą, kur ir atlikinėjau bausmę. Buvau jaunas ir labai karšto charakterio. Išsišokdavau ten, kur kiti tylėtų, nuleidę galvas. Jei man kas nepatikdavo, tuoj pat į darbą paleisdavau kumščius. Bet su laiku, bendraudamas su rusų zekais, supratau, kad reikia keistis ir šaltakraujiškiau reaguoti į visa tai, kas vyksta aplinkui. Supratau, kad jėga nieko nepakeisiu ir kokią lietingą naktį galiu tapti sąmokslo auka. Supratau, kad paprasčiausiai galiu būti nužudytas, ir tiek. Todėl išvadas padariau greitai ir išmokau gyventi taip, kad niekam nepakenkčiau ir kad man niekas nekenktų. Ši savybė man praverčia iki šių dienų. Po ketvirtojo teistumo sužinojau, kaip žmogus jaučiasi mirties akivaizdoje. Pajaučiau savo kailiu mirties alsavimą. Kiekvieną dieną jaučiau mirties šešėlį, jos šaltą dvelksmą. Tai išgyvenau Lukiškių kalėjime, sėdėdamas mirtininkų kamerose. Išgyvenau netekties jausmą ir supratau, koks brangus yra gyvenimas. Supratau, kad turiu saugoti save, nes esu atsakingas ne tik už savo gyvenimą, bet ir už artimų žmonių – žmonos, vaikų. Išmokau valdytis kritiškose situacijose, o man nepatinkantį pokalbį pakreipti jumoro linkme“.

REKLAMA

Nors dalį gyvenimo Henytė yra praleidęs už grotų, jis rašė esąs laimingas ir gyvenimu nesiskundžia. „Jau nebesvarbu, kad esu laikinai įkalintas, bet puikiai sugebėjau prisitaikyti prie susidariusių gyvenimo sąlygų ir man atrodo, kad gyvenu tarp kalinių geriausiai. Tikiuosi, kad likusį gyvenimą praleisiu laisvas su šeima, žmona ir vaikais. Darysiu viską, kad nebebūčiau atskirtas nuo savo vaikų, sūnų ir dukrų, nuo kurių, kaip jau priimta gyvenime, ateityje sulauksiu gražių anūkėlių. Dėl šių svarbių priežasčių aš ir nekeikiu gyvenimo. Yra taip, kaip yra, nes viską sukūrė Dievas ir nieko čia nepakeisi!” – knygoje „Išlikt žmogumi“ teigė H. Daktaras.

KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE

Apie ką Henytė žada parašyti antroje knygoje

Kokią profesiją pasirinko laisvėje atsidūręs garsusis kalinys

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų