REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dar esant „gyvam“ Arūnui Valinskui, Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija jau ieško jam pamainos ir neoficialiai tinkamiausia kandidate į parlamento vadovus nurodo savo politikos veteranę Ireną Degutienę. Nei Seimo dauguma, nei opozicija iš esmės tam neprieštarauja. O turėtų.

REKLAMA
REKLAMA

I. Degutienė „gyvena“ Seime nuo 1996-jų, nuo tos garsios absoliučios konservatorių pergalės Seimo rinkimuose. Viena tuomet išrinktoji parlamentarė viešai kalbėjo, jog konservatoriai į valdžią atėjo šimtmečiui.

REKLAMA

Seimas iš tikrųjų I. Degutienei  daug mielesnis, labiau pažįstamas ir priimtinesnis, nes visą kadenciją ėjusi socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareigas beveik niekuo nepasižymėjo, išskyrus tuo, kad būtent jai po Rolando Pakso istorinio atsistatydinimo 1999 m. ėmus „laikinai premjerauti“, buvo palaiminta garsioji „Williams“ afera. To ji nenorėtų prisiminti. Visas Lietuvos naftos kompleksas buvo „privatizuotas“ taip „sėkmingai“, kad amerikiečiams buvo dar primokėta. Pasitaikius progai, „investuotojai“  susišlavė pinigus ir dingo, pasijuokę iš mūsų kvailumo, kokio nesutiksi net buvusiose kolonijose Afrikoje.

REKLAMA
REKLAMA

Afera buvo palaiminta, nors visuomenė ir specialistai iki užkimimo aiškino, kad nieko gero iš tokio „Mažeikių naftos“ privatizavimo nebus. Vyko protesto akcijos, apie aferos užkulisius gausiai rašė spauda. Ne nacionaliniai interesai rūpėjo konservatoriams ir jų statytinei I. Degutienei. Atsitiko taip, kaip specialistai ir perspėjo: nelengvą laiką išgyvenusi Lietuva sumokėjo milijardą, „Mažeikių nafta“ sustojo, grasino virsti metalo laužu ir tikriausiai būtų juo virtusi, jei nebūtų atsiradusi kompanija „Jukos“ iš Rusijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi, ryžto I. Degutienei pakanka – tuomet ji nepasidavė visuomenės spaudimui ir prisidėjo prie to, kad konservatoriai buvo triuškinančiai išmesti iš valdžios barščių 2000-jų rinkimuose. Tada ji pati į Seimą pateko tik pagal sąrašą.

Per sausio 16 d. „riaušes“ prie Seimo buvę parlamente galėjo ją matyti isteriškai bėgiojančią koridoriais ir reikalaujančią „kariuomenės“. Tikriausiai ne be jos spaudimo policija buvo priversta be perspėjimo šaudyti į žmones iš didelio atstumo ir sužeisti tris dešimtis protestuotojų. Tiesa, Arvydas Anušauskas viešai kalbėjo apie du sužeistus asmenis, girdi, nieko tokio. Vienas policijos komisaras TV eteryje išvis nenorėjo pripažinti, kad policija šaudė. Pripažino tik tada, kai ant stalo buvo padėta guminė kulka, kurių naudojimas kai kur yra uždraustas. Jų, pavyzdžiui, prancūzų policija nesiryžta naudoti net tikrų riaušių metu, kai daužomos parduotuvių vitrinos ir deginami automobiliai.

REKLAMA

Susirinkę protestuoti prieš naktinius Seimo „taupymo“ sprendimus žmonės kūlė išimtinai tik Seimo langus – nenukentėjo nei aplinkiniai pastatai, nei šalia stovėję automobiliai. Iš esmės kalbant, klasikinių riaušių nebuvo, kaip ir pavojaus visuomenei. Prie Seimo vyko tai, ką ir užsitarnavo arogantiška, nenorėjusi bendrauti su tauta valdžia. Girdi, mes Seime galime daryti ką tik norime, net atimti iš jūsų duoną, o jūs, minia, galite nebent pašūkauti, negarsiai. Ir špygas pro Seimo langus turime teisę rodyti.  

Dvylika metų, I. Degutienės praleistų Seime, negalėjo praeiti be pėdsakų. Tikriausiai paties Seimo darbas jai būnant „viena iš trijų“ pagerėtų, nes parlamento darbo organizavimo ydos jai pažįstamos. Ji skrupulinga, atidi ir mokanti išklausyti oponentą. Politinės debatų kultūros turi daugiau, nei, pavyzdžiui, Rasa Juknevičienė. Tačiau Seimo santykiai su visuomene tik pablogėtų, nes jai tauta – vien rinkėjų minia. Valdžios interesai jai aukščiau už visuomenės interesus. Neduok, Dieve, dėl blogų įstatymų žmonės vėl bus priversti protestuoti – tikriausiai nedvejodama lieptų šaudyti tikromis kulkomis: „Nedrįskite prieštarauti, mes – neklystantys!“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų