REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (29)

Henriko Daktaro autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ minima buvusi Seimo narė Nijolė Oželytė prisipažino, kodėl jai deramai nepavyko apginti garsiojo kauniečio.

REKLAMA
REKLAMA

Niekas nenorėjo likti rūsyje

Laukdamas teismo garsiajame Lukiškių kalėjime, Henytė pareiškė, kad tuo metu jame kalėjo itin mažai tvirto charakterio kalinių, kurie pakeldavę neva teisėsaugininkų spaudimą ir patyčias.

REKLAMA

Tarp mirtininkų kamerose kalinamų vyrų sklandė legenda, jog kadaise šiame sektoriuje buvo sušaudytųjų kapinės, kur prieš daugelį metų rusų kareiviai laidojo visus sušaudytus liaudies priešus. Daugeliui čia kalinčių vyrų pakrikdavę nervai, ilgą laiką kamuodavo nemiga, o tie, kurie užmigdavo – sapnuodavo košmarus.  Buvo ir tokių, kuriems prasidėdavo haliucinacijos. Jiems rodydavosi, kad juos žudo: šaudo arba karia kameroje. Panašios mintys kurį laiką slėgė ir patį H. Daktarą.

REKLAMA
REKLAMA

Dėl kamerose tvyrančios drėgmės ir užteršto oro kaliniai ilgainiui susirgdavo tuberkulioze bei kitomis pražūtingomis ligomis. Būtent dėl šios priežasties jie prašydavosi pervedami į kitus kalėjimo izoliatorius. Niekas nenorėjo likti Lukiškių mirtininkų kameroje.

„Paimkime kad ir Alytaus miesto lyderį Baublį, kurį tuometinis Alytaus policijos komisaras Vytautas Grigaravičius irgi įgrūdo į mūsų mirties rūsį. Baublys pasėdėjo neilgai, „mentai“ darė jam nežmonišką spaudimą, visokiausiais būdais vertė prisipažinti padarius nusikaltimus Alytuje. Tad, vargšelis, neatlaikė kankinimų, kančių ir patyčių. Vieną naktį Baublys žengė lengviausią žingsnį – pasikorė (...), – prisiminė H. Daktaras. – Laisvėje dauguma žmonių, dar nebuvusių kalėjimo kamerose, gatvėse ar šiaip viešose vietose elgiasi labai įžūliai, vaizduoja iš savęs vos ne Romos popiežius, bet kai pakliūna į kalėjimą ar į KKK (kardomojo kalinimo kamera, - aut.), visas „didvyriškumas“ iškart išgaruoja. Praeiti visą kelią nuo KKK kameros iki sutvarkytos zonos, nėra lengva, kaip kažkam gali pasirodyti. Gimti žmogumi ir išlikti juo iki grabo lentos – nepaprastai sunku. Vienas „Vilniaus brigados“ narys atlaikė visas „mentų“ provokacijas ir tardymus, bet, atsėdėjęs mano sąlygomis drėgname rūsyje, susirgo džiova, tad jį perkėlė į antro korpuso TBC sparną, kur gydomi susirgę tuberkuliuoze“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Puotos Lukiškių kamerose

H. Daktaras savo autobiografijoje rašo, kad neretai kalintiems paprastose Lukiškių kamerose nesudėtingai pavykdavę susitarti su kalėjimo prižiūrėtojais.

„Patys „mentai“ atnešdavo degtinės ir parūpindavo už atitinkamą atlygį mobilius telefonus. Buvo galima susitarti su budinčiuoju „mentu“, kad jis nuvestų į kitą kamerą, kurioje sėdi tavo draugas. Ten, žinoma, jau būdavo šampano ar konjako, arba tiesiog degtinės. Viskas priklausydavo nuo tavo kišenės – kiek joje turi šlamančių popierėlių, – vaizdžiai rašė Henytė. – Visai kas kita rūsyje, kuriame sėdėjau aš. Čia budintys „mentai“ praeidavo ypatingą atranką, buvo ištikimi valdžiai ir su didžiausiu fanatizmu atliko savo pareigas“.

REKLAMA

Nespėjo pagelbėti

Savo knygoje Henytė negali nuslėpti nuostabos, kad vieną dieną į mirtininkų kameras, kur kalėjo ir jis, pasibeldė tuometinė Seimo narė, praeityje garsi aktorė Nijolė Oželytė, kuri tuomet aktyviai dalyvavo žmogaus teisių komiteto veikloje.

„Ji stovėjo tarpduryje, mažytė, kaip pupa, ir iš nuostabos išplėtusi akis dairėsi po kamerą. Jai į galvą negalėjo ateiti, kad žmonės gali gyventi tokiomis sąlygomis. Taip pat pasiteiravo, kodėl aš esu laikomas mirtininkų kameroje? – prisiminė susitikimą su Seimo nare knygos „Išlikt žmogumi“ autorius. – Pasižymėdama kažkokias pastabas, N. Oželytė pažadėjo išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją, o išeidama padovanojo man šventą paveiksliuką su autografu. Nežinojau, tikėti N. Oželytės norais padėti man ar ne?“

REKLAMA

Tačiau netrukus mirtininkų kameros „gyventojai“ sulaukė dar vieno N. Oželytės vizito. Tais metais ji teikė aktyvią paramą nuteistiesiems ir jų artimiesiems.

„Ji su apsauga vaikščiojo po kameras ir vėl domėjosi kalinių gyvenimu. Vienas mirtininkas padovanojo jai portretą, kuriame puikavosi ji pati. Pasistengė ji ir dėl manęs. Ji bandė kovoti su vėjo malūnais, bandė pagerinti mano gyvenimo sąlygas, koneveikdama mūsų teisėtvarką, stebėjosi, kodėl aš, dar nesulaukęs teismo dienos, sėdžiu mirtininkų kameroje?

Bet tai kažkam stipriai nepatiko ir Seimo narę N. Oželytę valdžios vyrai greitai nutildė“, – rašė Henytė.

..................

Iš didžiosios politikos ir teatro scenos pasitraukusi Vilniuje anūkes globojanti N. Oželytė su smulkiausiomis detalėmis gali pasakoti apie savo įsimintiną apsilankymą H. Daktaro kameroje 1996-ųjų rudenį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki šiol N. Oželytė negali sau atleisti, kad būtent tada jai bene vienintelį kartą buvo sutrukdyta įgyvendinti kilnius jos visuomeninius siekius. Nulėmė tai, kad ji, prisipažinusi, jog išklos visą tiesą apie nežmoniškomis sąlygomis kalinamus vyrus, sulaukė rimto įspėjimo iš Lukiškių kalėjimo valdžios.

„Galiu pripažinti, kad per H. Daktarą patyriau didelę moralinę traumą, – tuometinius įvykius „Akistatai“ prisiminė dvi kadencijas Seime praleidusi N. Oželytė. – Išrinkta į parlamentą negalėjau sėdėti be veiklos, tad ėmiau aktyviai dalyvauti žmogaus teisių komitete. Išgirdau, kad Lukiškėse veikia mirtininkų kameros. Tuo metu buvo aršiai diskutuojama, ar Lietuvai vis dar reikalinga mirties bausmė. Aplankiusi kelis nuteistuosius, buvau šokiruota, kodėl jie kalinami tokiuose po žeme esančiuose rūsiuose. Atsivėrus vienos kameros vartams, pirmąsyk išvydau čia sėdintį garsųjį H. Daktarą. Jis tuo metu skaitė knygą apie indėnus. Berods jo rankose išvydau vaikystės laikus primenantį romaną apie kovotoją Vinetu.

REKLAMA

Pasidomėjusi, kodėl jis iki teismo sėdi šioje kameroje, iš kalėjimo administracijos išgirdau, kad taip reikia, nes tai esą bus jam pamoka. Prižadėjau, kad tai paviešinsiu spaudoje. Palikdama Lukiškes, iš vieno administracijos darbuotojų išgirdau, kad jei paskelbsiu šį faktą, spaudoje būsiu pagarsinta kaip „aktyvi mafijos gynėja“. Toks epitetas būtų nulėmęs mano tolimesnę politinę karjerą, todėl atsisakiau minėtos savo idėjos. Man iki šiol skaudu, kad tai bene vienintelis atvejis mano gyvenime, kai užsibrėžto tikslo nepasiekiau iki galo“.

REKLAMA

N. Oželytės atmintyje ta diena įstrigo kaip viena siaubingiausių gyvenime. Bet ji netrukus suskubo pareikšti: „Tikrai negarbinu ir neteisinu H. Daktaro, nes jis vertas pražuvėlio titulo. Jo šeima tokia pati. Dėl to nuoširdžiai užjaučiu jį patį ir jo šeimą. Tačiau kadaise apsilankiusi Užliedžiuose negalėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau, jog vietiniams gyventojams H. Daktaras yra daugiau nei didvyris“.

Kas ir kam neparankus?

Galop ką gali reikšti tai, kad iki šiol nesugaunamuoju pramintas H. Daktaras vis dar laisvėje? „Manau, kad šių dienų teisėsaugininkai jo nesugauna todėl, kad jie visiškai nesistengia to padaryti. Dabartiniai politikai – prasti biznieriai ir aktoriai. Vienas su kitu yra tampriai susiję, vieni apie kitus yra sukaupę diskredituojančios informacijos. Neabejoju, kad kai kurie jų palaiko nuolatinį ryšį su H. Daktaru. Todėl visi nepajudinami sėdi savo krėsluose ir toliau šauniai smaugia paprastus šalies žmones“, – emocingai kalbėjo N. Oželytė.

Šiandien buvusi kalinių globėja įsitikinusi, jog Lietuvos įkalinimo įstaigos slepia daug tamsių paslapčių. „Nors gyvenime esu išmėginusi daugybę ekstremalių pramogų – ir nardžiau, ir šokinėjau, ir kitaip save „provokavau“, bet iš kalėjimo administracijos išgirsti grasinimai mane bene labiausiai paveikė. Galbūt išdaviau savo principus, bet atsisakiau nemokamo „malonumo“ – ilgai murkdytis purvo voniose“, – teigė N. Oželytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų