Holivudo žvaigždė Raselas Krou (Russell Crowe) žino, ką reiškia tapti žiniasklaidos auka. O filme “Tikroji padėtis” jis pats vaidina į etinius konfliktus įsipainiojusį reporterį.
- Ar su personažu, žurnalistu Kelu Makefriu jus siejo ypatingas ryšys, nes jaunystėje pats galvojote rinktis šią profesiją?
- Ne tik tai. Per pastaruosius 30 metų reguliariai sėdėdavau prieš žurnalistus ir juos stebėdamas sukaupiau daug charakteringos medžiagos. Mane spauda girdavo, koneveikdavo ir apgaudinėdavo, man reikėdavo rasti draugų ir taip atlaikyti ne vieną purviną puolimą. Patikėkite, mano nuomonė apie žiniasklaidą yra nevienareikšmiška. Todėl man buvo svarbu vaidinti ne didvyrišką personažą, atkaklų agitatorių, o žmogų, gyvenantį ne visada gyvenantį pagal etikos taisykles, nes jis taip pat yra tik žmogus.
Karta, pripratinta prie lėkštumo
- Žurnalistus ne itin mėgstate, ar ne?
- Kodėl gi, mėgstu! Visa tai niekada nepakeitė mano įsitikinimo, kad žurnalistika iš esmės yra tauri profesija. Jei ji vertinama rimtai. Jei reporteris savo darbą vertina kritiškai, rašo pirmą, antrą ir trečią straipsnio variantą, bando pasiekti bent jau tam tikrą objektyvumo lygį.
- Bet manote, kad dauguma reporterių ne taip jau tiksliai laikosi faktų?
- Manyti, kad žurnalistas visuomet privalėtų būti objektyvus, yra tiesiog nesąmonė. Mes visi turime trūkumų ir pomėgių. Ir tai yra gerai. Gerą žurnalistiką, mano požiūriu, galima priskirti prie kūrybos, meno, jei šią sąvoką vertinsime ne ciniškai, o puristiškai. Tikiuosi, kad autorius įdės tiek širdies, kaip tapytojas ar kino režisierius, nes tik taip gimsta geriausi darbai. Taip pat suprantu, kad aplinkybės, susijusios su šia profesija, gali sumenkinti individualias reporterių ambicijas. Galbūt tai laiko stoka arba piktavališki redaktoriai, kurie perpiet išlenkę taurelę kaip įprasta išbraukia svarbiausia, kad pasakojimas geriau tiktų penktame puslapyje šalia moteriškų apatinių baltinių reklamos.
- Filme “Tikroji padėtis” kritiškai vaizduojamas komercinis mąstymas žiniasklaidos srityje.
- Jei žurnalistiką apėmė krizė, ją prisišaukė patys žurnalistai.
- Ką turite omeny?
- Naujienos ne vieną dešimtmetį buvo nuosekliai banalinamos. Buvo leista išnykti ribai tarp faktų ir pramanų, kad išaugtų tiražai arba žiūrimumas. Galite paimti bet kurį laikraštį, nežiūrint jo reputacijos, ir visada rasite puslapių, kuriuose nėra nieko daugiau kaip tik banalybės. Tarp straipsnių apie šiltnamio efektą arba politiką visur rasite skaitytojų malonumui skirtų rašinių, kuriuose remiantis skystais faktais pasakojama apie garsių amžininkų privatų gyvenimą. Žmogus perskaitęs galbūt nusišypso ir nebesidomi šaltinių rimtumu. Kam gi įdomu, kas šiuo metu skiriasi arba ką rankinėje nešiojasi Li En Raims (LeAnn Rimes)?
- Norėtumėte iš skaitytojo atimti teisę domėtis žinomais asmenimis?
- Žinoma, ne, bet dabar faktai dažnai pakeičiami spekuliacijomis arba kandžiomis užuominomis. Visame pasaulyje spausdinamos visiškai neįtikinamos informatorių citatos, mano aplinkoje tai vyksta kasdien. O kadangi apie tai rašoma visur, kilus abejonėms redaktoriai gali tuo pasinaudoti gynybai. Tačiau vos tik leidinyje pradedama neprincipingai elgtis su tiesa apie sportininkus ar aktorius, atsiveria durys panašiam elgesiui su prezidentais, ar ne? Cinizmo nuodai plinta. Ir žiū, atsirado skaitytojų karta, nebegalinti visiškai pasitikėti žiniomis, nes ji buvo pripratinta prie lėkštumo.
Tai, ko nesinori kartoti
- Kokia atsakomybė tenka menininkams? Jūs pats neseniai nusifilmavote kino juostoje apie Artimuosius Rytus “Melo pinklės”. Ši istorija, nors ir prasimanyta, su šiuo regionu supažindino žiūrovus, kurie informacijos neieško kitur.
- Kiekvienam dirbančiam kine turėtų būti aišku, kad nuo Oslo iki Los Andželo rimtai priimama viskas, kas tik rodoma ekrane. Nė vienas režisierius neturėtų slėptis už pramano argumento, jei imasi rimtos temos. Vaizdų ir dialogų poveikis laiko dvasiai yra didžiulis. Aš pats galiu remtis tik savo karjera ir visada bandyti pateisinti šią atsakomybę. Kartais galutiniu rezultatu nebūni patenkintas, o kartais kai ką išties pasieki.
- Galite pateikti pavyzdį?
- Tarkime, vienas mano ankstesnių filmų, “Skinai”, - tai tikra istorija apie neonacius ir skustagalvius Melburne. Mes tuomet tiesiog užgniaužėme jų judėjimą. Publiką patraukė medžiaga, kupina įtampos ir dramatiškumo, tačiau filmo pabaigoje visi veikėjai žuvo arba atsidūrė kalėjime. Vizualizuotas smurtas buvo būtinas, tačiau jis paveikė atstumiančiai ir neviliojo pamėgdžioti. Į šiuos debatus kinas turi leistis vėl ir vėl, nes smurtas, deja, dažnai naudojamas kaip jaukas be moralinio konteksto. Ši besitęsianti diskusija neišvengiamai kelia klausimą apie meninės laisvės ribas. Aš irgi nežinau atsakymų į visus klausimus. Tačiau rinkdamasis projektus visad bandau nepamiršti, kokia galinga yra medija, kuria naudojamės.
- Dėl finansinės krizės daug kas nuogąstauja, kad Holivudas ateityje vengs rimtesnių kūrinių ir labiau remsis bėgimu nuo tikrovės.
- Manau, bus priešingai. Žinoma, mes patiriame veiksmo filmų bumą, kai iki ekrano herojaus išpučiamas net menkiausias abejotinas komikso personažas. Bet ypač todėl, kad Amerikoje pasikeitė Vyriausybė, kaip tik dabar susidaro vilčių teikianti atmosfera, kurioje žmonės daugiau kalba apie savo įsitikinimus, pomėgius ir rūpesčius. Pajunti, kaip visiems nusibodo būti maitinamiems banaliais kąsneliais, tiek žiniasklaidoje, tiek popkultūroje. Manau, Holivudas labiau į tai atsižvelgs. Jei ne iš vidinio įsitikinimo, tai daugiau dėl ekonominio intereso, kad galutinai neprarastų šios alkanos publikos.
