REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Keistoka suprasti, kad mūsų Tėvynės Lietuvos tūkstantį metų privalome švęsti, kai mūsų protėviai nužudė vyskupą Brunoną, užklydusį į mūsų kraštą. Suprantu, kad po tokio žiauraus įvykio Lietuvos vardas buvo paminėtas vokiečių kronikose. Tačiau negi prie dabartinių mokslo pasiekimų negalima pasinaudoti šiuolaikiškesniu Lietuvos egzistencijos nustatymo metodu. Manau, kad galima ir net reikia. Juk gerai žinom, kad Lietuva egzistavo gerokai anksčiau nei kažkas apie tai parašė. O gal ir parašė, bet tie folijantai dingo ar sunyko.

REKLAMA
REKLAMA

Taip švesti (ypač, jei norima pasilinksminti) galima bet kada. Štai visai neseniai šventėme Jonines, kurios visiškai nesuprantamai paskelbtos nedarbo diena, lyg tai kiti vardai prastesni. Tai labai primityviai buvo padaryta. Tiesiog aludariai su TV3 sugalvojo Tautos, ypač jaunimo, girdymo akciją. Jie paveikė kai kuriuos seimūnus ir rezultate jau šeši metai per Jonines nedirbam. Nors daugelis nesupranta kodėl? Lygiai kaip daugeliui neaišku, kodėl būtent Žolinės, nors Lietuvoje švenčiama ir daugiau religinių švenčių, tapo nedarbo diena. Arba gegužės 1 d. Visus šiuos Lietuvos politikos realybės šou pavyzdžius galima nurašyti į nūdienos keistenybes. Tarp kitko, brangiai kainuojančias.

REKLAMA

Valstybės vardo tūkstantmečio šventė yra neeilinė ir mums svarbi ypač geopolitiniame, tarptautiniame kontekste. Man ir manau daugeliui ne vis vien ar Lietuvai – 1000, o gal 1500 arba visi 2000 metų. Nesuprantu, kodėl valstybės aukščiausi pareigūnai, iškilus mokslo vyrai nė pirštelio nepajudino, kad aptartų šią problemą platesniu kontekstu. Ir manau, kad tai ne atsitiktinumas. Tai mūsų provincialaus mąstymo ir elgesio pasekmė. Kaip gi mes imsime kvestionuoti kažkieno seniai nustatytas dogmas, juk mūsų priedermė tik klusniai jų laikytis. Jaučiu kaip skaitydami šias eilutes mane koneveikia, kad esu neišprusęs ir drįstu net apie tai viešai prabilti. Juk mūsuose egzistuoja „žodžio laisvė“(jeigu tai neprieštarauja galingųjų nuomonei). O manau, kad būtent ši šventė yra labai gera proga plačiau padiskutuoti apie mūsų identitetą. Susimąstyti -  kas mes tokie. Iš kur atėjome ir ypač į kur einame. Manau, kad jei mūsų didžiavyrai, kūrę Lietuvą ir gyvai rašę jos istoriją, būtų stropiai laikęsi jiems iš vienos ir kitos pusės brukamų kanonų ir dogmų, šiandien ne tik šventės nešvęstume, bet ir Lietuvos valstybės nebūtų.

REKLAMA
REKLAMA

Šiame kontekste noriu panagrinėti mūsų savigarbos ir kitų pamėgdžiojimų įtaką mūsų dabarčiai ir ateičiai. Reikia pripažinti, kad dalis nepilnavertiškumo komplekso mūsuose išsivystė dėl istorinių aplinkybių. Šalis būdama tarp didelių ir dažnai grubiai besielgiančių kaimynų neišvengiamai turėjo prisitaikyti, kad išliktų. Tačiau dabartinio laikmečio kontekste, kai deklaruojama daug laisvių ir ne tik deklaruojama, bet ir dokumentuose užfiksuota, tikrai dažnai atrodo keistas mūsų valstybės vyrų ir moterų elgesys neginant Lietuvos žmonių interesus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mums visuose lygiuose yra aiškinama, kad ES, NATO - tai ne tik kas nors aukščiau virš mūsų, bet mes ten esame vieni iš šeimininkų ir taip turime jaustis. Deja, labai daug pavyzdžių kaip elgiamės atvirkščiai. Tik vienas pavyzdys, stojant į ES (dabar jau įrodyta) buvo galima susiderėti, kad vėliau uždarysime II Ignalinos AE bloką – kai pastatysim naują AE. Tai galima buvo įrašyti kaip sąlygą, kai bandoma buvo priimti ES konstituciją, kurios priėmimą sužlugdė Olandija ir Prancūzija. Lietuva, tarp kitko be jokių sąlygų, ją skubiai ratifikavo pirmoji. Kita labai reali galimybė susitart dėl Ignalinos buvo prieš ratifikuojant Lisabonos sutartį. Šia galimybe labai sėkmingai savų problemų sprendimui pasinaudojo Airija. Lietuva visais minėtais atvejais tuo nepasinaudojo. Kaip nors racionaliai tai paaiškinti sunku.

REKLAMA

Analizuojant įvairių valdžių veiksmus po nepriklausomybės susidaro įspūdis, kad buvo elgiamasi kaip drambliui pakliuvusiam į stiklo parduotuvę arba mažamečiui vaikui, kuris nesąmoningai viską mėgdžioja. Praradus sveiką nuovoką buvo viskas griaunama ir ardoma, pradedant fermomis, gamyklomis, baigiant padoriais žmonių tarpusavio santykiais. Pastarieji mūsų naujausios istorijos dvidešimt metų pasižymi aklu ir neapgalvotu keliaklupsčiavimu prieš ne visada mums naudingas ideologijas. Netoleregiškai mūsų visų bėdų kaltininku įvardijama Rusija ir komunistai. Tai nieko bendro neturi su tikrove ir daro žalą mūsų valstybei. Vietoj to, kad sutelktai ir vieningai, kaip nedidelė tauta, išnaudotume mums atsivėrusias galimybes ir tikrai sukurtume gerovės valstybę bent didesnei daugumai, mes šiandien turime labai supriešintą ir nuskurdintą visuomenę. Taip įvyko, kad aklai buvo priimamos mums svetimos ir nenaudingos gyvenimo normos. Net Konstitucijoje yra suabsoliutinta privati nuosavybė, nuvertinant valstybinę. Rezultate turime kriminalizuotą valstybės valdymą, kur valstybinė nuosavybė tapo vogimo objektu, o viešo intereso nebeliko kam ginti. Politinė valdžia korumpuota ir pažeidžiama. Antra esminė klaida, ką net pasauliniu lygmeniu apnuogino dabartinė krizė – tai rinkos galių suabsoliutinimas. Dogma, kad rinka pati viską sutvarko – patyrė visišką krachą. Blogiausia, kad to akivaizdaus fakto net nenorima pripažinti. Kitas labai charakteringas nepilnavertiškumo pavyzdys, kai norint įtikti ne visada sąžiningiems ir tik pasipelnymo siekusiems užsienio svečiams, buvo pusvelčiui išparduotos mūsų geriausios ūkio įmonės, galėjusios ir dabar nešti bendrą naudą valstybei. Kam reikėjo tik už 120 milijonų dolerių parduoti valstybinį-komercinį Taupomąjį banką, Baltijos laivų ir Vakarų laivų remonto gamyklas, prekybinį jūrų laivyną, „Lietuvos draudimą“. Koks tikslas prisidengiant privatizacija parduoti „Telekomą“ Suomijos ir Švedijos valstybiniam konsorciumui, kam reikėjo leisti už vieną litą pasisavinti „Lietuvos kurą“ su 140 benzino kolonėlių tinklu. Kodėl buvo vykdoma eilė aferų su „Mažeikių nafta“, kuri galėjo ir toliau būti lietuviška kompanija, juk ir lenkai neturi savo naftos. Tai tik keli pavyzdžiai. O atsakymas labai paprastas – didžiulis nepasitikėjimas savais, sureikšminimas svetimų – užsieniečių ir korupcija. Šių nevykusių eksperimentų pasekoje turime saujelę super turtingų ir labai daug ubagų  ir nedidelę vidurinę klasę. Šalyje trūksta šiuolaikinių modernių gamyklų, sunaikintas mūsų inžinerinis ir intelektualios darbininkijos potencialas. Šalis paversta prekybos su XIX šimtmečio kaimo kraštu. Jei toliau taip pat bus elgiamasi, šalies sunaikinimo procesas taps nebegrįžtamas. Privalome atsibusti ir baigti šią mūsų savastį naikinančią veiklą.

Stengiantis pamėgdžioti didžiąsias užsienio valstybes, neišdiskutavę, voliuntaristiškais atskirų išsišokėlių politikų veiksmais, rinkos santykiai buvo išplėtoti ir į mokslo, sveikatos, socialinę, kultūros sferas. Gal būt tokia sistema dalinai pasiteisina JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ar kurioje kitoje didelėje valstybėje. Tačiau ir ten krizė išryškino šios sistemos blogąsias puses. O mūsų šaliai, turinčiai tik 3 milijonus gyventojų ir nukentėjusiai nuo priverstinės ekonominės emigracijos bangos negalima mėgdžioti ir ten ne visai pasiteisinusių rinkos santykių, žmonių intelektualinėje-dvasinėje sferoje.

REKLAMA

Jau šiandien matome, kad vien suprofesindami sportą mes leidome saujelei vertelgų iš mūsų jaunų žmonių pardavinėjimo krautis kapitalus. O sportas kaip sveikatingumo, jaunimo ugdymo ir valstybės propagavimo (garsinimo) Europoje ir pasaulyje priemonė traukiasi į užribį. Priekinėse linijose matome pinigo bet kokia kaina kalimo sistemą. Ji labai lengvai suaugo su alkoholio vartojimo propagavimu per sporto varžybas. Po to stebimės: o kodėl Lietuvos jaunimas tiek daug geria. Būtent šiame kontekste reikia analizuoti ir krepšinio „Žalgirio“ sporto klubo dramatišką išlikimo istoriją. Juk tai užkulisinė nešvari konkurentų kova dėl verslo rėmimo ir reklamos pinigų. Lietuvos, kaip valstybės interesų tikrai netenkina, kad nacionalinėse klubinėse komandose žaidžia legionieriai. Taip sportas, kaip auklėjimo, šalies propagavimo ir sveiko lenktyniavimo, tampa bet kokia kaina naudos siekimo tam tikrai grupei žmonių, nesiskaitant su etikos ir moralės normomis, priemone. Oponentai man paprieštaraus - taip yra daug kur. Bet jūs sąžiningai atsakykite į klausimą, ar tai gerai? Ar tai tas humaniškas civilizacijos raidos kelias? Ar klystkelis? Manau, kad pastarasis. Tai kodėl mums mažai, bet drąsiai ir garbingai bendruomenei nepasiūlyti savo požiūrio? Pirmas žingsnis galėtų būti legionierių atsisakymas, o įteisinimas tik savo šalies žaidėjų. Manau, kad diskutuotina ir žaidėjų pardavimo iš klubo-klubui sistema. Ar tai nepanašu į taip paplitusį Europoje ir pasaulyje, beje turtingųjų toleruojamą, prekybą žmonėmis. Suprantu, tai sudėtingos temos, bet diskutuokime su sąlyga, kad bus išklausytos įvairios nuomonės, o ne tik spaudos magnatų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Labai ryškiai prasto skonio ir lengvos šlovės siekimo tendencijos pasireiškia kultūros sferoje. Akivaizdu, kad turime daug iškilių įvairių sričių menininkų, kurie Lietuvos vardą garsina pasaulyje. Bet būkime sąžiningi - tai rezultatai senos, dar ne iki galo sugriautos sistemos, kai valstybė tikrai rūpinosi kultūra ir menas nebuvo komercializuotas. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų kokį produktą mes sukūrėme ir atnešėme į plačiąją, ypač augančios kartos auditoriją? Pastebėčiau du kraštutinumus: pirmas - tai primityvus realybės šou, kur manipuliuojant TV visagališkumu visuomenėje susiformavo prasto skonio, dažnai plagiato pagrindu prakišamas surogatinis masinis „menas“.  Populiarus tuo, kad be jokių didelių pastangų jauni žmonės be gabumų tampa TV ekrano „žvaigždėmis“. Bent taip įvardijama. Problema tame, kad pamėgdžiodami prastą vakarietišką vartotojiškos visuomenės skonį šiuos jaunų žmonių kvailinimo ir bukinimo renginius pateikiame kaip vakarietiškas vertybes, kurios yra siektinos. Antra, labai pavojinga tendencija - tai brutalus jėgos kulto propagavimas. Pirkdami pigius Holivudo filmus TV savininkai neatsakingai jaunai auditorijai tiražuoja smurto, kraujo, žudymo scenas, kurios turi ilgalaikes psichologinio, neigiamo poveikio pasekmes. Pastebėkime, kaip lengvai mūsuose šis neigiamas vakarietiško gyvenimo būdo bruožas per trumpą laiką perėjo į nemažą dalį mūsų visuomenės. Tai bet kokia kaina naudos sau ir savo grupei siekimas, ciniškas požiūris į tradicines mūsų šalies vertybes, šeimą, santuoką, jaunesnių pagarbą vyresniems, būtinumo mokytis, lavintis ir kūrybingai dirbti, kad geriau gyventi, poreikio ignoravimas. Užtat vertinamas apsukrumas, prisitaikėliškumas, stipresnio ( neteisingesnio) kultas ir pan.

REKLAMA

Visi šie pamėgdžiojimai yra mums pavojingi kaip mažai Tautai ir valstybei, mūsų ateičiai ir išlikimui, nes jų tikslas sunaikinti mūsų savastį. Mes esame stiprūs savo supratime, kad daug ir stropiai dirbdami, lavindamiesi galime ir daugiau pasiekti. Mes turime iš pasaulio paimti tai, kas gražu ir gera, o kas bloga, amoralu, drąsiai atmesti, nesvarbu iš kur tai ateina – iš Rytų ar Vakarų. Svarbiausia baigti beatodairiškai keliaklupsčiauti, kūrybiškai neįvertinus, nemėgdžioti.

Turime susitarti dėl pagrindinės mūsų ateities vizijos. Esame maža, darbšti, kūrybinga ir galinti būti vieninga Tauta. Gyvenimo patirtis ir šios krizės pamokos mus verčia pripažinti, kad rinka nėra visuomenės vystymosi absoliutas ir ji automatiškai neišspręs mūsų bendrų raidos problemų. Todėl mūsų valstybė toliau kurs mišrų vystymosi modelį, kuriame bus stengiamasi harmoningai subalansuoti žmogaus norą daugiau turėti geriau ir kūrybingiau dirbant su bendru visuomeniniu interesu. Įteisinsime nuosavybės formų įvairovę: privati, valstybinė, kooperatyvinė, municipalinė, mišri. Ir visos bus vienodai gerbtinos. Mūsų tautos vystymosi pagrindinis tikslas turi tapti ne grobuoniškas naudos bet kokia kaina siekimas (kaip buvo iki šiol), o kūrybingas visų mūsų intelektualinio, materialinio, dvasinio potencialo panaudojimas ir tuo pagrindu gerovės valstybės kūrimas. Per nemokamą mokslą ir geriausių mokslo pasiekimų naudojimą sukursime šiuolaikinį, kokybiškai naują materialinį-techninį šalies ūkio pagrindą. Skatindami privačią iniciatyvą stambiuose energetikos, mokslinį-techninį progresą užtikrinančiuose ir finansų stabilumą garantuojančiuose ūkio sektoriuose, suteiksime prioritetą ir atsakomybę valstybei.

REKLAMA

Kultūra, sportas, sveikatos ir socialinė sferos turi tapti valstybės rūpesčiu ir būti jos remiamos ir puoselėjamos. Neturime teisės suabsoliutindami spaudos magnatų laisvės leisti jiems formuoti savanaudžių, cinikų ir žmonių be atsakomybės jausmo, visuomenę. Tokia tauta ar valstybė neturi ateities.

Manau, kad norint Lietuvai sulaukti sekančio tūnkstantmečio nepasiklydusiai ir neišnykusiai, turime geranoriškai, be nereikalingų ambicijų susitarti, kad nesileisime skaldomi, supriešinami, o įvertindami kiekvienas kito unikalumą, sugebėsime vardan ateities sutarti ir veikti kartu.



Algimantas Matulevičius
, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų