REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

1922 metais indų archeologas Rakhaldas Banardžis (Rakhaldas Banerjee) su kolegomis vienoje iš Indo upės salų aptiko idealaus senovės miesto griuvėsius. Jie buvo pavadinti Mohendžo Daro, tai išvertus iš hindi kalbos reiškia Mirusiųjų kalva. Jau tada kilo klausimų, kas sužlugdė vieną didžiausių to meto miestų, kas atsitiko jo gyventojams. Deja, vėliau vykę kasinėjimai pateikė daugiau mįslių negu atsakymų.

REKLAMA
REKLAMA

Mohendžo Daras, šiuo metu esantis Pakistano, Sindo provincijos, teritorijoje, yra vienas  didžiausių senovės miestų Indo slėnyje ir vienas iš pirmųjų miestų Pietų Azijos istorijoje. Dėl jo amžiaus tebediskutuojama, nors radioaktyviosios anglies analizė ir ryšiai su Mesopotamija leidžia manyti, kad Mohendžo Daras gyvavo 2300-1750 m.pr.m.e.

REKLAMA

Šis keistas miestas iki šiol stulbina šiuolaikinio žmogaus vaizduotę. Jis užima apie 259 ha plotą ir susidaro iš kvartalų tinklo, padalinto plačiomis gatvėmis su išplėtota drenažo sistema. Šie kvartalai buvo skirstomi į dar smulkesnius ir buvo apstatyti degtų plytų namais.

Pats miestas neįprastas ir pedantiškai suplanuotas: dešimties metrų pločio gatvės nutiestos tarsi su liniuote, visos jos paklūsta pagrindinei taisyklei: griežtai orientuotos iš šiaurės į pietus, o susikertančios - iš vakarų į rytus. Namai taip pat tipiški, vienodi, tartum tortų dėžutės. Mūrinės namų sienos, bet jos kažkodėl be langų ir tik su vienomis durimis, yra ir administracinių pastatų, bet be jokių užuominų į rūmus ar šventyklas, ūkiniai statiniai su nesuprantama įranga ir dideliu kiekiu kiaurai einančių angų.

REKLAMA
REKLAMA

Šis monotoniškas tarsi šachmatų lenta miestas teikė gyventojams negirdėtus tais laikais patogumus. Mieste veikė milžiniški malūnai, aprūpinti konvejeriais iš grūdų saugyklų, liejimo dirbtuvės, katilinės karštam vandeniui į namus tiekti, teatrai ir net cirkai su laukiniais gyvūnais.

Nors daug kur aptikti šuliniai, vanduo buvo tiekiamas iš gatvėse esančio vandentiekio, kiekvienas namas sujungtas su požemine kanalizacija, sumontuota iš degtų plytų vamzdžių ir visus nešvarumus nuplukdančia už miesto ribų. Smulkmena, bet čia aptikti ir vieni iš pirmųjų archeologams žinomų viešųjų tualetų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir pagaliau - visiems nuostabą keliantis plaukymo baseinas su nusileidimo laipteliais, suoliukais poilsiui ir takeliais pasivaikščiojimams. Tai pats seniausias iš visų žinomų pasaulyje didelių baseinų, tik kol kas neaišku, ar jis buvo naudojamas tiesiog viešiems pasiplaukiojimams ar kokioms nors ritualinėms apeigoms. Gatvių apšvietimui buvo naudojami „švytintys“ augalai ir fosforas bei jo junginiai specialiuose induose.

Kelios versijos

Viskas Mohendžo Dare iš tiesų suplanuota idealiai, todėl dar keistesnė ir nelogiška archeologų išvada, kad mieste gyvenimas nutrūko per labai trumpą laiką.

REKLAMA

Nėra vieningos nuomonės apie šios civilizacijos žlugimo priežastis. Pagrindinės teorijos yra keturios: tai - klimato pasikeitimas ir žemės ūkio katastrofa, stichinės nelaimės (Indo vagos pasikeitimas, didelių potvynių Mohendžo Dare pėdsakai, išdžiūvusi Sarasvati upė); genčių, gal net Indostaną užkariavusių arijų invazija ir epidemija. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas aišku, bet...

Viena iš versijų ta, kad Mohendžo Daro miestą maitinusi ir sergėjusi upė nuklydo šalin, todėl žmonės išsikėlė į kitas vietas. Kaip parodė kosminės nuotraukos, Indo ir kitų vietinių upių vagos iš tiesų daug sykių keitėsi. To priežastis buvo tektoninių plokščių judėjimas dėl dažnų šiame regione žemės drebėjimų.

REKLAMA

Matyt, Indas ne kartą užtvindė Mohendžo Darą, galiausiai suiro kanalizacijos sistema, kas karšto klimato sąlygomis sukėlė epidemijas, nušienavusias daugybę šio šimtatūkstantinio miesto gyventojų, o likusieji gyvi skubiai paliko miestą...

Tačiau šia versija pagrįstai abejojama, nes paprastai upės vagas keičia per šimtmečius, o miestai atsiranda ir išnyksta palengva, savaime. Epidemijos taip pat neužpuola žmonių netikėtai, ramiai vaikštinėjančių gatvėse ar dirbančių kasdienius darbus.

O būtent tai patvirtina rastų kaulų padėtis. Paleontologiniai tyrimai taip pat atmeta epidemijos versiją. Visiškai pagrįstai galima atmesti ir staigaus užkariautojų užpuolimo versiją, nes ant skeletų nerasta šaltojo ginklo žymių, tarp griuvėsių nerasta daugybės žmonių ir gyvūnų lavonų, taip pat ginklų nuolaužų ir plėšimo pėdsakų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai kas nutiko? Sprendžiant iš kasinėjimų rezultatų akivaizdu, kad Mohendžo Daras išnyko staiga. Namų sienos netikėtai ...išsilydė, vanduo induose išgaravo, o žmonės virto skeletais . Žmonių skeletų rasta net gatvėse, darbo vietose, net jų padėtis rodo, ką žuvusieji veikė tuo metu.

Hirosimos likimas

Remdamiesi tuo, kad, tarp griuvėsių aptikta susilydžiusio molio gabalų, apsilydžiusių akmenų, visiškai netikėtą versiją pateikė mokslininkai anglas Deividas Devenportas (David Devenport) ir italas Enrikas Vinčenti (Enriko Vincenti). Jie pareiškė, kad Mohendžo Daras sulaukė ...Hirosimos likimo.

REKLAMA

Savo hipotezę jie grindžia būtent susilydžiusio molio ir žalio stiklo gabalais, kurie iš pradžių tikriausiai išsilydė veikiami aukštos temperatūros, o paskui akimirksniu sukietėjo. Tokios žalio stiklo plokštės kiekvieną kartą atsiranda Nevados valstijos (JAV) dykumoje, kai vyksta branduolinio ginklo bandymai.

Pavyzdžių iš Mohendžo Daro analizė, atlikta Romos universitete ir Italijos nacionalinės tyrimų tarybos laboratorijoje, rodo, kad medžiagos išsilydė veikiant fantastiškai 1400-1500 laipsnių temperatūrai. Tokią temperatūrą tais laikais buvo įmanoma išgauti nebent metalurgijos dirbtuvės lydimo krosnyje, tačiau tik ne atviroje teritorijoje.

REKLAMA

Atidžiai įsižiūrėjus į sugriuvusius pastatus, susidaro įspūdis, kad juose yra apibrėžta aiški sritis su epicentru, nuo kurio pastatai nušluoti kažkokio škvalo. Nuo centro į periferiją sugriovimai laipsniškai mažėja, o labiausiai išsaugoti pakraščių statiniai. Vienu žodžiu, vaizdas niekuo nesiskiria nuo Hirosimos ir Nagasakio atominių sprogimų sukeltų vaizdų ir pasekmių. 

Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad paslaptingieji Indo upės slėnio užkariautojai prieš porą tūkstančių metų turėjo atominį ginklą? Toks samprotavimas atrodo neįtikėtinas ir kategoriškai prieštarauja dabartinio mokslo istorijos suvokimui. Kita vertus, Indijos epe „Machabharata“ iš tiesų yra minimas paslaptingas „sprogimas“, kuris sukėlė „akinančią šviesą ir ugnį be dūmų“ ir prie kurio „vanduo užvirė, o žuvys apanglėjo“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas tai? Paprasčiausia metafora? D.Devenportas mano, kad jos pagrindą sudaro kažkokie realūs įvykiai, nes kasinėjant aptikti išsilydę akmenys, gaisrų ir itin galingo sprogimo pėdsakai, nuo kurių maždaug kilometro spindulių sugriauti visi pastatai. Pagal skeletų padėtį nustatyta, kad jie prieš mirtį ramiai vaikštinėjo miesto gatvėmis.

Matyt, nereikia nė rašyti, kad atominio sprogimo versija iš karto buvo atmesta ir visų pirma todėl, kad neaptikta pakitusio radiacinio fono. Be jokios abejonės, niekas net negali įsivaizduoti iš viso atominio ginklo egzistavimo tuo metu. Deja, kita versija dar „neįtikinamesnė‘ – kad atominis arba kitoks panašios galios sprogimas kilo ... leidžiantis arba manevruojant kosminiam ateivių laivui, kuris aplankė Žemę prieš daugelį šimtmečių. Deja, šiai versijai taip pat iki šiol nepavyko rasti nė vieno įrodymo.

REKLAMA

Pabandykime Mohendžo Daro žūtį paaiškinti žemiškomis, gamtiškomis priežastimis. Kas galėjo įvykti?

Juodieji žaibai

Įdomią versiją pateikė ir kiti mokslininkai. Yra žinoma, kad senovės graikai ir romėnai ne kartą yra aprašę „liepsnojančius ratus“, pasirodančius nakties danguje, Amerikos indėnai mini apvalius žaižaruojančius „dangaus krepšius“, japonai – „laivus-vaiduoklius“ su paslaptingomis šviesomis. Jų randama net 50 tūkst. metų senumo olų piešiniuose.

Pranašo Izeklijo teigimu 592 m.pr.m.e. į Palestiną „atskriejo vėjas stiprus iš šiaurės ir atsirado debesis didis. Ir alsavo jis liepsnojančia ugnimi, ir spindesys buvo akinantis, o iš debesies vidurio sklido stiprus švytėjimas“. O jau minėtoji Machabharata“ liudija, kad per Mohendžo Daro žūtį oras tarsi liepsnojo, ir tai buvo matyti net netgi saulėtą dieną ryškaus pietų dangaus fone.

REKLAMA

Mokslininkams yra žinoma, kad atmosferoje veikiant kosmoso spinduliams ir elektros laukams formuojasi chemiškai aktyvios dalelytės, sugebančios sudaryti aerozolinius debesis, kurie atmosferoje užima milžiniškus plotus. Šiuose plotuose, veikiamos elektromagnetinių laukų, jos kondensuojasi, susilieja ir suformuoja įvairaus diametro spindinčius kamuolius.

Kaip rašo kamuolinius žaibus tyrinėjęs Rusijos chemijos mokslų daktaras Michailas Dmitrijevas, egzistuoja kelių rūšių fizikos ir chemijos darinių. Vieni‘  „šaltieji“ gali egzistuoti labai ilgai, neišskirdami energijos ir neskleisdami energijos. Jie yra tamsūs, neskaidrūs, aiškiai matyti dangaus fone dieną ir savo forma primena regbio kamuolius.

REKLAMA
REKLAMA

Yra hipotezė, kad tai ne kas kita kaip „neužsiliepsnoję“ kamuoliniai žaibai. Todėl jie net buvo pavadinti juodaisiais žaibais. Švytintys dariniai, ryškiai baltos arba citrinų geltonumo spalvos, atsirandantys per audrą, gali laisvai plaukioti ore, ilgai likti ant žemės paviršiaus, staigiai judėti keisčiausiomis trajektorijomis, „tamsėti“ ir vėl „užsiliepsnoti“.

Mokslininkai nustatė, kad šie atmosferos reiškiniai aktyvuoja toksinių medžiagų, nuodijančių orą, atsiradimą. Todėl visai realu, kad Mohendžo Daro gyventojai apsinuodijo tomis nuodingomis dujomis, o po to virš miesto įvyko galingas sprogimas, sugriovęs jį iki pamatų.  

Kaip tvirtina M.Dmitrijevas, toks sprogimas yra įmanomas, kai atmosferoje vienu metu yra gausybė juodųjų žaibų. Jeigu sprogsta bent vienas, tai gali sukelti grandininę reakciją, ir žaibai ima sproginėti vienas po kito. Kai sprogimo banga pasiekia Žemės paviršių, ji nušluoja viską savo kelyje. Per juodojo žaibo sprogimą aplinka įkaista iki 15 tūkst. laipsnių, o tai visiškai atitinka situaciją Mohendžo Daro katastrofos zonoje. Per įprastus gaisrus temperatūra neviršija 1000 laipsnių.

REKLAMA

M.Dmitrijevo skaičiavimai rodo, kad per Indijos miesto katastrofą atmosferoje susidarė apie 3 tūkstančius iki 30 cm diametro juodųjų žaibų. Naujų duomenų šiai hipotezei patvirtinti galėtų suteikti papildomi degėsių ir šlako, likusių po milžiniško gaisro Mohendžo Dare, tyrimai. Beje, šio miesto atvejis nėra unikalus - literatūroje apie juoduosius ir kamuolinius žaibus yra paminėta maždaug 1500 kartų, taip pat yra padaryta nemažai jų fotografijų.

Mįslė neįminta

Pagrindinė mįslė - kas atsitiko su milžinišku miestu (kaip manoma, jame gyveno nuo 50 iki 100 tūkst. gyventojų)  ir kur išnyko jo žmonės - lieka neįminta. Pastaruoju metu nemažai specialistų linksta prie versijos, kad Mohendžo Daro nukentėjo nuo žemės drebėjimo, kuris sugriovė namus ir pakeitė Indo vagą. Ypač daug šios versijos šalininkų atsirado po stipraus žemės drebėjimo, kurį Pakistanas patyrė 2005 m. spalį. Tačiau šis požiūris neatsako į klausimus dėl išsilydžiusio molio ir stiklo ir kur dingo miesto gyventojai.

Todėl senoviškai suklotos miesto plytos, kurių dėjimo tobulumas iki šiol stebina istorikus ir architektus, kaip ir anksčiau saugo čia tūnančias paslaptis. Lygiai taip, kaip jas saugo ir miesto istorija, kuri yra parašyta, bet iki šiol neperskaityta, nes nepavyksta iššifruoti Mohendžo Daro rašmenų.

REKLAMA

Gal jas padėtų atskleisti tolesni tyrinėjimai, nes nuo 1960 m. iki šių dienų tėra atidengta ir išvalyta maždaug dešimtadalis miesto teritorijos. Tačiau tam tarsi priešinasi pati gamta. Kuo giliau kasėsi žemyn archeologai, tuo labiau jiems kelią pastodavo sūrus vanduo, todėl dabar visur ant plytų matyti druskų nuosėdos . Druska ėmė graužti viską, kas dar liko iš miesto, todėl UNESCO sprendimu kasinėjimai buvo užkonservuoti.

Virgaudas Gudas, parengta pagal „Respublikos“ priedą „Pastogė“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų