REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kas trukdo sėkmingai spręsti Izraelio ir palestiniečių ginčą, kaip kovoti su narkotikų platinimu, ar iš tikro pasikeitė Kadafio režimas Libijoje? Tai tik keli klausimai, į kuriuos šiandien bando atsakyti Vakarų spaudos apžvalgininkai. Antradienio (08.19) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.

REKLAMA
REKLAMA

Visuomenės apklausos rodo, kad apie 70 nuošimčių Izraelio gyventojų ir palestiniečių yra pasirengę tartis dėl taikos, dienraštyje “New York Times” rašo Amosas Ozas. Tiesa, visi yra nepatenkinti, įtarūs, tačiau pritaria palestiniečių valstybės įkūrimui.

REKLAMA

Taikai priešinasi tik abiejų šalių fanatikai, kurie atmeta bet kokius kompromisus, kurie priešui pripažįsta tik teisę mirti arba pabėgti. Kaip šie fanatikai arabai ir kraštutinieji žydai sugeba sutrukdyti taikos įgyvendinimui ir vėl Artimuosius Rytus įstumia į smurto ir keršto ratą?

Atsakymas būtų paprastas, tikina “New York Times” apžvalgininkas. Abiejų pusių vadai yra bailiai. Ir Izraelio ministras pirmininkas Arielis Šaronas, ir palestiniečių ministras pirmininkas Machmudas Abasas supranta, kad pažangos nebus tol, kol nebus suvaldyti kraštutinieji. Ir abu šiedu vadovai laukia, kad kitas savo bendruomenėje pradėtų vidaus karą, o jis pats galėtų ramiai sėdėti ir iš šalies žiūrėti, kaip tas karas vyksta. Tačiau tai ne išeitis. Jeigu Izraeliui ir palestiniečiams tenka derėtis griaudžiant šūviams, tebūnie kaunamasi abiejose pusėse. Jeigu reikia pažaboti taikos priešininkus, tai reikia daryti tuo pačiu metu abiejose pusėse.

REKLAMA
REKLAMA

Reiktų džiaugtis, kad Amerikos gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas viešai pripažino, kad Afganistane didėja opiumo gamyba, rašoma dienraščio “Boston Globe” redakcijos straipsnyje. Daugiau nei du dešimtmečius Vašingtono kova su narkotikais visų pirma buvo nukreipta į tiekėjus - sulaikomi ir baudžiami narkotikų vežėjai ir platintojai, bandoma naikinti narkotines medžiagas. Tačiau Afganistane Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgoms ir tarptautinės bendruomenės remiamai Afganistano vyriausybei su narkotikų gamyba kovoti sekasi gerokai sunkiau negu anksčiau šalį valdžiusiam Talibanui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viešas Ramsfeldo prisipažinimas turėtų būti gera pamoka tiems, kurie vadovauja kovai su narkotikais Amerikoje, rašo “Boston Globe”. Kovos su narkotikais komisija tikina, kad jos politika yra gerai apgalvota - griežti teisėsaugininkų veiksmai derinami su švietimu ir gydymu. Tačiau reiktų prisiminti, kad dar prezidento Reigano vadovavimo metais buvo perpus sumažintos narkomanų gydymui skirtos lėšos. Dabar, kai visos Amerikos valstijos ir savivaldybės ieško būdų, kaip taupyti, smarkiai mažinamos narkomanų gydykloms skiriamos lėšos.

REKLAMA

Afganistane žydintys opiumo aguonų laukai amerikiečiams nieko gera nesako. Nors Ramsfeldas yra visiškai teisus, ragindamas pažvelgti ir į kitą narkotikų rinkos pusę. Kovos su narkotikais nelaimėsime, kol nesukursime veiksmingos narkomanų gydymo ir švietimo sistemos.

Po penkiolika metų trukusios diplomatinės trinties Libija pagaliau sutiko sumokėti daugiau nei pustrečio milijardo dolerių Lokerbio lėktuvo sprogime žuvusiųjų artimiesiems, dienraštyje “Washington Post” rašo Rėjus Takėjus. Jo nuomone, tai rodytų, kad Moamaras Kadafis linkęs paklusti tarptautinei bendruomenei. Ar ne laikas prezidentui Bušui skelbti pergalę ir anksčiau atskalūne laikytą Libiją priimti į tarptautinę bendruomenę.

REKLAMA

Nuo 1969 m., kai atėjo į valdžią, Kadafis rėmė įvairias teroristų organizacijas, sprogimas virš Lokerbio buvo ilgo Libijos įsipainiojimo į teroristų tinklus rezultatas. Tačiau tarptautinio izoliavimo dešimtmetis paveikė ir karinguosius revoliucionierius, vertė juos atsisakyti terorizmo kaip tarptautinės politikos įrankio. Jau kiek anksčiau Kadafis ėmė ribotis nuo savo buvusių draugų kraštutiniųjų palestiniečių grupių ir uždarinėti garsiąsias teroristų rengimo stovyklas, kuriose mokėsi ne viena teroristų karta. “Washington Post” atkreipia dėmesį ir į kitus Libijos politikos pokyčius - po rugsėjo 11-osios Kadafis naudojasi proga keisti savo įvaizdį. Jis nedviprasmiškai pasmerkė teroristų išpuolius, Libija su amerikiečiais pradėjo dalytis žvalgybos žiniomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir tai nėra tik taktiniai žaidimai, Kadafio kalbos leidžia galvoti apie esminius jo ideologinių nuostatų pokyčius. Žlugus Tarybų Sąjungai, nusivylęs bendra arabų šalių politika Kadafis viešai paskelbė, kad prasidėjo nauja era - ūkio, vartojimo, rinkų ir investicijų laikotarpis. Tiesa, iki šiol Vašingtonas į tokius Libijos vadovo pareiškimus žvelgė skeptiškai.

Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Etanas Broneris prisimena praėjusią savaitę Saudo Arabijoje mirusį buvusį Ugandos diktatorių Idi Aminą. Aštuntą dešimtmetį jo įsakymu Ugandoje buvo nužudyta apie tris šimtus tūkstančių žmonių. Ir šių žudynių kaltininkas ramiai gyveno tremtyje.

REKLAMA

Kodėl Saudo Arabija suteikė prieglobstį tokiam žmogui? - klausia amerikiečių žurnalistas. Oficialiai atsakydami į tokius klausimus Saudo Arabijos pareigūnai kalbėdavo apie tradicinį svetingumą ir Amino atsivertimą į islamą. Prieglobstį buvusiam diktatoriui suteikusieji taip pat nepamiršo ir Amino paramos arabų šalims kovoje su Izraeliu.

Per beveik ketvirtį šimtmečio, kol Aminas ramiai gyveno tremtyje, jokia šalis nepabandė jo patraukti teisman. Prieš porą metų, kai Ispanijos teismai pradėjo persekioti buvusį Čilės vadovą Augustą Pinočetą, žmogaus teisių gynėjai Amino bylą iškėlė Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komisijoje. Tačiau tai jokios naudos nedavė. Nors pagal tarptautinius įstatymus bet kuri šalis, įskaitant Saudo Arabiją, galėjo ir turėjo teisti Aminą.

REKLAMA

“New York Times” cituoja žmogaus teisių organizacijos “Human Rights Watch” patarėją Rydą Brodį. Pasak jo, jeigu nužudai vieną žmogų, tave sodina į kalėjimą, jeigu nužudai dvidešimt - tave uždaro į pamišėlių namus, o jeigu nužudai dvidešimt tūkstančių, tau suteikia politinį prieglobstį. Šiandien buvęs Paragvajaus diktatorius Alfredas Strosneris gyvena Brazilijoje, Haičio diktatorius Raulis Sedras - Panamoje, Etiopijos Mengistu Hailė Mariamas - Zimbabvėje.

Šiandien jau turime Tarptautinį baudžiamąjį teismą, rašo “New York Times”. Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos drauge su šimtu kitų valstybių trumparegiškai atsisako dalyvauti šio teismo veikloje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vokietijos laikraštis “Tagesspiegel” komentuoja keturiolikos europiečių įkaitų išlaisvinimą Sacharoje. Tarp įkaitų buvo ir devyni vokiečiai. Berlyno laikraštis palankiai vertina valdžios sprendimą pirmenybę teikti deryboms, o ne bandymui įkaitus vaduoti ginklu. Galime būti tikri, kad mūsų valstybė nepaliks mūsų likimo valiai, rašoma redakcijos straipsnyje. Kaip rodo įvykiai, valdžia neketina dėl vadinamųjų aukštesnių principų rizikuoti žmonių gyvybėmis. Ji verčiau pasirengusi leistis į ilgas ir sunkias derybas, jeigu tik yra viltis susitarti.

“Tagesspiegel” komentare keliamas ir kitas klausimas - kiek valstybė gali leisti save šantažuoti. Vakarų demokratijos yra labiau neatsparios tokiam šantažui, nes jos labai vertina žmogaus gyvybę. Ir tokių vakariečių nuostatų nereiktų laikyti silpnybe, mano Berlyno laikraščio apžvalgininkai. Didžiulės pastangos ir šiokios tokios nuolaidos tokiais atvejais kaip šis atveda prie laimingos atomazgos ir nė kiek nesusilpnina valstybės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų