REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kalbamės su “Lietuvos ryto” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju Rimvydu Valatka apie priekaištus, kurie sakomi didžiausiam dienraščiui, internetinę žiniasklaidą ir komentarų rašymo meną. “Geri komentarai visada yra bent truputį “šoumenizuoti”, - teigia skiltininkas. O galiausiai pasišaipo iš tų, kurie žūtbūt nori jį vadinti ciniku: “Būdamas moksleivis rašiau labai lyriškus eilėraščius, juos taip pat spausdino, širdyje tebesu lyrikas”.

REKLAMA
REKLAMA

Apie “Lietuvos rytą”

Kaip vertinate dažnai girdimą teiginį, kad “Lietuvos rytas” yra bulvarinis laikraštis?

Klausydamasis tokių išvedžiojimų, negaliu atsiginti minties, kad apie “Lietuvos ryto” bulvariškumą labiausiai šaukia tie, kurie norėtų, jog šalyje išvis nebūtų stiprių laikraščių - tuomet vogti ir lobti valstybės sąskaita būtų daug lengviau.

REKLAMA

Kita vertus, man regis, dažnas taip sakantis net nesuvokia, ką reiškia tas žodis. Čia kaip tam Kauno merui Arvydui Garbaravičiui, kuris į Europos čempionų sutiktuves norėjo daugiau “monotonijos” įnešti...

Visiškai suprantama, kodėl laikraštį “bulvariniu” bando pravardžiuoti valdininkai, politikai, jų giminės ir artimiausios “megztosios beretės”. Būtų keista, jei korumpuotas teisėjas ar neįtikėtinai iš valdiškos tarnybos prasigyvenęs konsulas, perskaitęs apie save “Lietuvos ryte”, po to iš širdies girtų jį už kritiką.

REKLAMA
REKLAMA

Dar kiti žmonės, ypač priskiriantys save intelektualams, yra šventai įsitikinę, kad laikraščiai Lietuvoje turėtų būti tik tokie pat kaip tas, kurį jie būdami stažuotėje matė kokioje nors Skandinavijos šalyje. Bet juk Lietuva niekada nebuvo liuteroniška, taigi labai skaitanti kaip Skandinavija, todėl lyginti reiktų atsargiai.

Manau, kad toks skirstymas - rimtas, tabloidas, bulvarinis - jau tik istorija. Tai XIX a. pab. - XX a. formulė, tikusi klasifikuoti spaudai iki interneto eros. Ši formulė nebetinka XXI amžiui.

Tad kaip jūs tuomet klasifikuotumėte laikraščius?

Aš pats skirstyčiau laikraščius į kokybiškus ir nekokybiškus.

Kokybiškas laikraštis - tai tas, kuris siunčia į įvykio vietą savo korespondentą arba perka “Reuters”, DPA, AP, kitas pasaulines agentūras, gautą informaciją tikrina ir tik po to pateikia ją skaitytojui daugmaž taisyklinga lietuvių kalba.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nekokybiškas laikraštis - tai tas, kuris pasisodina prie kompiuterio tris rašeivas, kurie kiekvieną rytą pasiima kokybišką laikraštį, nurašo jį beveik pažodžiui, o turėdami laiko, šį tą dar pripaisto, priklijuoja naują antraštę ir kitą rytą parduoda tai už tikrą pinigą.

Arba tas, kuris kas antrą dieną spausdina savo korespondento interviu su savo vyr. redaktoriumi, kuriame gali rasti ir juodo antisemito, ir normalaus dešiniojo politiko komentarų, ir dėl senatvės nušokusios nuo bėgių profesorės paistalų.

Kokybiškas laikraštis, kuris konkuruoja su radiju, televizija ir internetu, XXI a. nebegali sau leisti būti nuobodus kaip dauguma rimtų vokiečių ar skandinavų laikraščių.

REKLAMA

Negalima pamiršti, kad laikraštis yra prekė. Jei esi įsitikinęs, kad gali mokyti ir auklėti skaitytoją, gal geriau būti mokytoju ar filosofijos profesoriumi, o laikraštį gali leisti tik tuomet, kai pripažįsti, jog skaitytojas, kad ir koks jis būtų, visada yra teisus.

Galiausiai skaitytojas, tiksliau sakant - tam tikras skaitytojų vidurkis, ir nulemia akcentus arba, jei taip labai norite, laikraščio vietą “rimtumo” skalėje.

Bet gal skaitytojas neturi kito pasirinkimo? Jis skaito tai, kas parašyta. Kaip ir televizijoje - jei geriausiu laiku transliuojamos vienos laidos, jas daugiausiai ir žiūri.

REKLAMA

Kultūrai skirtas laidas Lietuvos televizija yra rodžiusi ir nuo 17 val., ir geriausiu televiziniu laiku, ir po 22 valandos. Bet žiūrimumas visais atvejais išlikdavo toks pat mažas. Žinoma, jei nemanysime, kad 2,2 proc. auditorijos yra dukart geriau nei 1,1 procento. Abu šie skaičiai pirmiausia rodo, kad kultūros laidų reikia tik labai mažai mūsų visuomenės daliai.

Tas pats galioja ir laikraščiams. Kadaise leidome didžiulius po 32 puslapių. ekonomikos priedus “Vartai” pirmadieniais ir ketvirtadieniais.

Apklausos rodė, kad “Vartus” skaito vos 5-6 proc. visų skaitytojų. “Mūzų malūną” - dar mažiau žmonių. Užtat 5 puslapį, skirtą tik kriminaliniams įvykiams, - 20 proc. ir net daugiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išvada: pasikeis visuomenė, iškart pasikeis ir laikraštis. Tai paprastas paklausos ir pasiūlos dėsnis, o kai kam Lietuvoje šis dėsnis vis dar negalioja. Jiems dingojasi, kad laikraščio pobūdį nulemia demoniškas leidėjų noras spausdinti ne tai, ko iš tikrųjų reikia skaitytojams.

Bet juk tai nerimta. Jei rinkai reikėtų, kaip jūs sakote, “rimto” dienraščio, bet kuris iš esamų šalyje redaktorių jį yra pajėgus sukurti. Patikėkite, tokį laikraštį leisti daug lengviau nei, kaip jūs sakote, “bulvarinį”.

Kodėl, jūsų nuomone, spaudos, o kartu ir “Lietuvos ryto” kritikai užmiršta šiuos faktus?

REKLAMA

Kodėl interneto eros dėmens nenori pastebėti “rimtos spaudos” apologetai, galima tik spėlioti. Viena vertus, galbūt taip yra todėl, kad lietuvis yra labai egocentriškas, nori, kad viskas pasaulyje būtų sutvarkyta taip, kaip jam vienam atrodo geriau, ar kai kas gal netgi įsivaizduoja, kad rimtas laikraštis tik apie Dievą rašo, nieko nekritikuoja.

Antra, nuo spaudos draudimo laikų, kiekvienas šiek tiek mokantis skaityti ir rašyti lietuvis savyje jausdavo rašytojo ar net redaktoriaus gyslą. Net tarp mūsų literatūros klasikų - daug mažaraščių.

REKLAMA

Trečia, Lietuvoje visada mąstymas ir mintis vėluodavo: buvo laikų, kai de jure vėlavo trimis šimtmečiais, o de facto, pavyzdžiui, krikščionybės priėmimas - beveik 500 metų. Vėliau - amžiumi. Tad šiuo atveju nėra net ko per daug jaudintis - juk kalbame tik apie dešimtmečio pavėlavimą.

Žurnalistikos teoretikai kalba, kad žiniasklaida yra ne vien verslas - tai ir visuomenės interesas. Ar jaučia šią atsakomybę didžiausias Lietuvos dienraštis?

Galiu pasakyti, kad “Lietuvos rytas” tikrai nepamiršta didžiausio Lenkijos dienraščio vyr. redaktoriaus, buvusio disidento Adamo Michniko dažnai kartotos minties, kad laikraštis yra ir verslas, ir misija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei viena pusė numiršta - miršta ir dienraštis. “Lietuvos rytas” buvo, yra ir, tikiuosi, dar ilgai bus Lietuvos dienraščių lyderis. Vadinasi, šie du dėmenys jame yra sėkmingai derinami.

Per visus 13 metų mūsų laikraštis visada turėjo savo poziciją, - labai dažnai tokią, kuri nepatiko daugumai skaitytojų.

Pavyzdžiui, tokia skaudi tema kaip holokaustas. Mes visus 13 metų nuosekliai pasisakėme prieš antisemitizmą, kai kiti piktinosi, mes sveikinome prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymą Jeruzalėje už tai, kad lietuviai dalyvavo galabijant žydus.

REKLAMA

Jei būtų galvojama tik apie verslą, daug patogiau būtų laikytis dalies vadinamųjų Lietuvos intelektualų puoselėjamos, bjauriu kvapu trenkiančios “dvigubo genocido” teorijos - dauguma skaitytojų plotų mums katučių, nes antisemitizmas tebėra Lietuvoje labai gajus. Bet mes taip nedarėme.

Kitas pavyzdys - mes ir dabar manome, kad “Williams” atėjimas buvo Lietuvai naudingas. Ši mūsų pozicija išliko nepakitusi, nors turbūt net kai kurie konservatorių šalininkai yra įsitikinę, kad “Williams” atėjimas buvo didžiausia nelaimė.

REKLAMA

Ar tai ne įrodymas, kad mums rūpi ne tik verslas, o ir, kaip jūs pasakėte, visuomenės interesas.

Jei rūpėtų tik laikraštis, kaip verslas, būtume tik keikę “Williams” ir gyrę Rolandą Paksą, kai jis atsistatydino iš premjerų. O mes jį peikėme už bailumą ir pabėgimą iš posto Lietuvai ypač sunkiu metu - kone vieninteliai Lietuvoje (turiu galvoje žiniasklaidą).

Kitas pavyzdys: A.Brazauskas laimi prezidento rinkimus, surinkęs 60 proc. balsų, o mes jį nuo pirmų dienų kritikuojame. Tą patį galiu pasakyti apie R. Paksą. Jis laimi - 55 proc. tautos už jį, o mes jį atakuojame dėl burtininkės Lenos Lolišvili.

REKLAMA
REKLAMA

Verslininkiškas požiūris sakytų, kad prezidentą R. Paksą reikia tik girti. Bent jau tol, kol dauguma - jo pusėje.

Bet laikraščio misija primena, kad valdžią reikia laikyti ant trumpo pavadžio. Tai ir darome.

Nė vienu visuomenei svarbiu atveju “Lietuvos rytas” nelindo į krūmus ir negalvojo, kiek pinigų jis praras dėl savo pozicijos. Galiu pasakyti netgi taip: man regis, mes dažniau mąstome, kas naudinga ir kas ne valstybei, nei tie, kurie už tai gauna pinigus, ir nemažus, iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Apie analitinio laikraščio nebuvimą

Kodėl Lietuvos visuomenei nereikia rimto analitinio dienraščio?

Kartoju: todėl, kad dabar ne XIX, o XXI amžius. Jeigu mes visi - neišskiriant nė intelektualų - pripažįstame, kad vyksta visuomenės “šoumenizacija”, turime pripažinti, kad laikraščiai, kaip ir menas, socialinis gyvenimas, net ekonomika, nėra išimtis.

Neseniai Norvegijoje buvo atlikta apklausa, kiek 16-25 metų žmonių skaito laikraščius. Jeigu neklystu, 25 proc. apklaustųjų teigė, kad skaito. O juk tai yra protestantiškoji, skaitančioji skandinavų visuomenė.

Kalbėdami apie Lietuvą, galėtume drąsiai dalyti šį skaičių iš dviejų ir dar truputį atimti.

REKLAMA

Skaityti laikraščius visuomenei tampa vis neįdomiau - yra televizija, daug kitų reginių. Kad laikraštis būtų skaitomas ateityje, jis turės atitikti ne vieną ir ne du pramogos kriterijus.

Bet kitose šalyse tokių laikraščių yra.

Taip, yra. Bet tiesa ir tai, kad daugelis Europos visuomenių už mūsiškę yra ne tik tolerantiškesnės, turtingesnės, bet ir gerokai raštingesnės.

Antra, spaudoje labai svarbų vaidmenį vaidina tradicija.

Jeigu V. Kudirkos “Varpas” būtų išgyvenęs iki šiandien, Lietuva nebūtų patyrusi dviejų sovietų ir vienos nacių okupacijos, manyčiau, kad ir pas mus kažkas panašaus į “The New York Times” galbūt ir būtų išlikęs. Bet net ir tuo atveju tai tikrai nebūtų “The New York Times” - per maža šalis esame.

Laikraštis, kuris eina be pertraukos ir be komunistinės diktatūros poveikio 120 metų, visada bus labiau susaistytas su praeities požiūriais nei tas, kuriam tik 14 metų ir kuris buvo kuriamas jau interneto eroje.

Pripažinkime - istorija mūsų spaudai buvo per daug negailestinga. Todėl kai kurių žmonių noras, kad Lietuvos spauda, užuot žiūrėjusi, kas dedasi už lango, lyg tas bemokslis išradėjas imtų paeiliui “išradinėti” tai, ką kitų šalių spauda išrado 1901, 1946 ar 1956 metais, yra arba atvirai sadistinis, arba slepia kitas ne pačias doriausias mintis. Kas praėjo, to nebesugrąžinsi.

REKLAMA

Manau, jei ne tradicija, daugelis pasaulio laikraščių būtų panašesni į mūsų - turiu galvoje tai, kad spauda vis labiau bus “mišrūniška”, jei taip galima pasakyti.

Be abejo, visada liks atlikimo kokybės skirtumai. Vieni apie įvykį Irake įdės tik “Reuters” informaciją, kiti, tie, kur turtingesni, gali pateikti reportažus iš trijų skirtingų vietų, nes Bagdade, Basroje ir dar kur nors kurdų zonoje išlaiko po korespondentą. Bet visiems reikalavimas bent jau ateityje bus vienodas - skaitytojui turi būti įdomu.

Tik ką daviau interviu Prancūzijos TV5 kanalui. Manęs paklausė, ar šokiravo Lietuvos spaudą ir visuomenę Marie Trintignant nužudymas? Atsakiau, jog mane labiausiai nustebino, kad “Le Monde”, “Liberation” ir “Le Figaro” pirmuosiuose puslapiuose kasdien rašė apie tai.

Esu įsitikinęs, kad prieš 20-30 metų apie tai būtų buvusi tik žinutė kokiame 17 puslapyje. Todėl, kad tai yra buitinė drama, apie tai rimti laikraščiai neturėtų rašyti.

Tai kodėl tuomet prancūzų rimti laikraščiai parašė?

Taip, ir žudikas, ir nužudytoji buvo garsūs žmonės, bet vis dėlto tai tik - buitinė drama. Vadinasi, norime to ar ne, bet turime pripažinti, kad pasaulis keičiasi. Keičiasi pasaulis, negali nesikeisti ir laikraščiai.

REKLAMA

Būsiu įkyrus - yra pasaulyje, sakykim, “The New York Times”. Tad kodėl negalėtų būti ir Lietuvoje mažytis “The New York Times”, - juk mes žygiuojame į Vakarus?

Neteisingai pasirinktas atskaitos taškas. Kuo čia dėti Vakarai? Bandymas lyginti šiuo atveju Lietuvos ir anglosaksų spaudą - mažų mažiausia yra pasikėlimas į puikybę: 3,5 mln. lietuvių ir 330 mln. vien britų, kanadiečių ir amerikiečių - visiškai skirtingos rinkos.

Tas pats būtų klausti, kodėl “Katpėdėlės” cepelinų metiniai pardavimai skaičiuojami tik dešimtimis tūkstančių, o “McDonalds” sumuštinių - dešimtimis milijardų dolerių?

Jeigu turi 3,5 mln. gyventųjų, kurių nemaža dalis yra beraščiai, kita dalis neskaito laikraščių, nes neturi pinigų, o tie, kurie yra skaitantys, dar mėgsta viešai girtis, jog neskaito laikraščių, nes taip prieš kažką protestuoja, svaičioti apie lietuvišką “New York Times” galėtų tik nevisprotis.

Pagal sociologinius duomenis (aš orientuojuosi į “Vartų” ir “Mūzų malūno” skaitytojų, taip pat “Verslo žinių” skaitytojų skaičius), teoriškai jis galėtų pretenduoti į 7-8 tūkst. pirkėjų.

REKLAMA

Bet kai toks dienraštis išeis, jis taip pat sulauks nepasitenkinimo, nes nori nenori, jis vis tiek ką nors kritikuos. Ar vienodai į tai reaguos, sakykim, Vytautas Ališauskas ir Arvydas Šliogeris?

Ir niekas manęs neįtikins, kad lietuviui nepatinka tik “bulvarinė” kritika, o jau “rimtą” kritiką jis tiesiog nuo paauglystės yra įsimylėjęs. Taigi toks laikraštis nebus apsaugotas nuo tokių “aš neskaitau šito laikraščio, nes...”.

Todėl Lietuvoje reikia įvesti dar ir šią konstantą - kadangi mūsų publika labai nervinga, jautri, viską išmano apie tai, kaip reikia daryti laikraščius, po kurio laiko liktų tik kokie 4-5 tūkst. ar dar mažiau skaitytojų. Bet ir tai tik tokiu atveju, jei laikraščio kaina neviršys 1,5 lito.

O kaip išlaikyti tokią kainą, jei parduodi tik 5 tūkst. egz. ir dar orientuojiesi į aukščiausio lygio tekstus? Iš kur bus pinigų tokiai elitinio būrelio “gazietai”, kuri, neatmetu ir tokios galimybės, pirmiausia tam pačiam elitiniam būreliui ir nusibos.

Jeigu, sakote, skirstymas į bulvarinius ir rimtus laikraščius nebegalioja ir turime atsisakyti XIX-XX a. skirčių, kam “Lietuvos rytui” reikalingi Rimvydo Valatkos komentarai?

REKLAMA

Galime pratęsti: jei žiūrėtume tik pro siaurus verslo akinius, nereiktų ir “Laiko ženklų”, ir ekonomikos, ir kultūros tekstų, ir reportažų apie Eimunto Nekrošiaus pastatytus spektaklius kur nors Italijoje, ir interviu su Nobelio premijos laureatu, padėjusiu iššifruoti genomą, ir Vilniaus universiteto politologų komentarų šeštadienio numeryje, kurio tiražas - apie 170 tūkst. egz.

Bet kokybiškas laikraštis nuo nekokybiško tuo ir skiriasi, kad kokybiškame, jei tik nori ir esi atviros visuomenės žmogus, gali rasti tekstų ir savo skoniui. Todėl man regis, kad šiuo atveju problema slypi ne tame, į kokią Prokrusto lovą mes bandome įkišti laikraštį, o tame, kad, kaip sako liaudies išmintis, kai kurie žmonės ir knygoje mato tik špygą.

“Geri komentarai visada yra šiek tiek “šoumenizuoti”

Gerai, performuluosiu klausimą kitaip: ar yra tokių komentarų poreikis?

Yra. Yra ir rimtų tyrimų poreikis. Bet rimtam tyrimui irgi reikia, kaip čia pasakius, tam tikro šou elemento. Reikia, kad visuomenė tuo, ką tiri, staiga labai susidomėtų. Priešingu atveju, niekas tyrimo nepastebės.

O kokie reikalavimai keliami geram komentatoriui?

Jei nori, kad skaitytų tavo straipsnius, pirmiausia neturi būti politiškai angažuotas - komentatoriui turi būti svarbu ne KAS sako, o KĄ sako.

REKLAMA

Galima ir primityviau suformuluoti: mušk raudoną, kol pabaltuos, mušk baltą, kol paraudonuos. Komentatorius privalo išlaikyti distanciją nuo valdžios, galima sakyti, jo būsena - amžina opozicija.

Bet tai - tik prielaida rašymui. Manau, XXI a. tikrai neužtenka išaiškinti, ką valdžia ar visuomenė daro gerai, o ką - blogai. Lietuvos politika yra labai primityvi, čia - tikras kaimas, todėl bandymas rimtu veidu svarstyti kokią nors Juliaus Veselkos ar Mykolo Pronckaus iniciatyvą baigsis tuo, kad skaitytojas ims sukioti tau pirštą prie smilkinio.

Kultūringesnis pasakys, kad tai jam labai nuobodu. Taigi reikia “užkabinti” skaitytoją. Be dinamiško teksto, intrigos, vargu ar tai pavyks, ir kartu nenuvaryti su samprotavimais į visiškus pūdymus.

Komentaras - lyg saldainis, kurį pirks (skaitys) tik su gražia pakuote, o juk tai - ne romanas, tik 30-45 “Wordu” spausdintos eilutės.

Tad geras komentaras turi būti šiek tiek literatūros kūrinys?

Negalėčiau to paneigti. Jeigu tu šitam gyvenimui, kuris prabėga už lango, laiku randi patrauklią literatūrinę formą - gali bent jau tikėtis, kad galbūt tavo tekstą pradės skaityti.

Aš neturiu tikslo įtikinti skaitytoją ar, neduok Dieve, priversti jį pakeisti savo nuomonę. Man pakanka to, kad skaito, o tam, kad skaitytų ir dar 15 metų iš eilės, turi skaitytoją ir paerzinti, ir provokuoti, o kartais netgi įsiutinti. Bet ir neperlenkiant lazdos. Žodžiu, turi dirbti - daug, nuoširdžiai ir aistringai.

Tad komentatoriai estetizuoja mūsų realybę?

Galiu kalbėti tik už save, todėl į jūsų klausimą atsakyčiau taip: tiek, kiek to reikia tam, kad apie šią realybę būtų svarstoma.

Ar egzistuoja komentarų rašymo kultūra Lietuvoje? Ar matote tokių žurnalistų, kurie būtų aukšto lygio komentatoriai?

2003-aisiais - jau galėčiau sakyti, kad yra. Prieš dešimtmetį, be politikų, tai mokėjo daryti tik Vaidotas Daunys ir Rolandas Rastauskas.

Dabar jau kiekvienas laikraštis, žurnalas turi ne vieną etatinį žmogų, jų daugėja, gausėja stiprių interneto komentatorių gretos. Prieš dešimtmetį komentatoriai buvo nepakeičiami. Dabar jau nesunku pakeisti bet kurį iš jų. Ir tai gerai.

“Rašytojai turėtų būti uoliausi skaitytojai”

Komentatorius turi ne vien žinoti, kas įvyko šiandien ar vakar, jis turi turėti platesnį akiratį. Ar šį platesnį akiplotį įgyti šiais laikais padeda knygos?

Aš kito būdo net ir nežinau. Buvo toks sovietinių laikų “bajeris” prie butelio: tie, kurie rašo, yra rašytojai, o tie, kurie skaito, - skaitytojai. Perfrazuojant, komentatorius yra tas, kuris daugiausiai skaito ir dar visų be perstojo klausosi: ką kalba, ką mano, kaip keikia gyvenimą, kuo džiaugiasi.

Kokias knygas pastaruoju metu perskaitėte ir ką dabar skaitote?

Žmona šaiposi, kad aš skaitau vien vadovėlius. Iš tiesų nemažą dalį mano lektūros sudaro ekonomikos, politologijos, istorijos veikalai, žinynai.

Domina klasikinio liberalizmo atstovai A. von Hayekas, M. Freedmanas, Gray, Misesas. Su malonumu atradau sau Charlesą Handy, kuris vienas pirmųjų XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje pagavo, kaip smarkiai netrukus ims keistis ne tik pasaulis, bet ir mūsų turimi supratimai apie tokias pamatines to pasaulio sąvokas kaip darbas, darbo vieta, nedarbas, korporacija.

Jei kalbėtume apie populiaresnę literatūrą, galėčiau pasakyti, kad traukia kūrėjai, esantys ne be humoro jausmo: G. Grassas, J. Ilfas ir I. Petrovas, J. Hašekas, B. Hrabalas, M. Kundera. Kartais grįžtu prie jaunystėje pamėgtų E. M. Remarqo, E. Hemingway. Patinka V. Suvorovo stilius - aistra su oponentą žudančių skaičių užtaisu. Labai domina krikščionybės, kaip Europos suformuotojos, istorija, ypač M. Lutherio ir Calvino laikotarpis bei religiniai karai.

Perskaičiau viską, ką radau parašyta jauno italų rašytojo Alessandro Baricco. Kurie ką nors rašo, būtinai turėtų perskaityti “Šilką”. Vien tam, kad pajustum, kaip galima išsiversti su mažai žodžių ir nutapyti tokią istoriją. Toks rašymas - lyg klavišus vos vos pirštu galiukais liestum, o paveikslas išeina sukrečiantis.

Tuo pačiu metu žaviuosi dar jaunesniu, 38 m. prancūzu Fredericu Beigbederiu - šiuolaikiškai ciniškas, bet ne be lyrikos autorius. Manau, cinizmas ir jautrumas in corpore apskritai yra šio laikmečio bruožas, tik daug kam kažkodėl atrodo, kad tai - nesuderinami antipodai.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad patinka tokia literatūra, kurioje yra ir humoro, ir cinizmo, ir sentimentalumo dozių. Tai, kad mėgstu priešybes, patvirtina ir vertinimai iš gatvės: nors mokykloje rašiau lyrinius eilėraščius, dabar daug kas mane laiko ciniku. Galiu dar labiau paerzinti tuos, kurie cinizmą laiko tik blogiu: cinizmas labai dažnai yra vienintelis būdas išlikti sąžiningam ir kitiems, ir sau, tik, matyt, daug ką sąžininga laikysena siutina kur kas labiau negu atviras sukčiavimas.

Kokia knyga paliko giliausią įspūdį?

Jei kalbėčiau apie grožinę literatūrą - A. Baricco “Šilkas” ir “Novecento” bei F. Beigbederio “Meilė trunka trejus metus”, taip pat dauguma M. Kunderos romanų. Mane žavi jų meistrystė. Jei slinktume arčiau “vadovėlių”, pirmiausia minėčiau Ch. Handy knygą “Dramblys ir blusa” bei Goldratto ir Coxo “Tikslą”, M. Friedmeno “Kapitalizmas ir laisvė”.

Pirmieji du - vadovėliai, parašyti lengva romano ar apysakos forma. Kada mūsų profesoriai išmoks taip rašyti?

Ir apie internetą

Ar internetinė spauda kelia grėsmę laikraščiams?

Nežinau, ar tai galima laikyti grėsme. Grėsmė būtų tai, ko dar nėra, o internetas jau yra ir jis bus visada, taigi tenka kalbėti apie neišvengiamą laikraščio ir interneto koegzistenciją.

“Lietuvos rytas” anksti sukūrė internetinę versiją. Galima sakyti, kad tai kainavo 30 tūkst. prarastų skaitytojų, bet juk galima sakyti ir kitaip - tai padėjo išsaugoti 30 tūkst. dinamiškiausių skaitytojų.

Būtų kvaila nepripažinti interneto jėgos. Tos redakcijos, kurios dirba suprasdamos, kad internetas jas labai veikia, ras savo būdų išgyventi.

Ar laikraštis turi galimybių išlikti? Knyga neišnyko atsiradus radijui ar televizijai ir net internetui. Matyt, nusistovės kokia nors simbiozė tarp internetinės ir laikraštinės versijos.

Tik reikėtų vienos korekcijos: laikraštis vis mažiau bus pirminės, o daugiau papildomos, praplečiančios informacijos bei, kaip jau sakiau, pramogos šaltinis. Visi laikraščių priedai iš esmės jau dabar - pramoga. Baisu? Nelygu, iš kurio taško žiūrėsi. Mąstant pozityviai, skaityti, nesvarbu ką, vis dėlto yra geriau nei apskritai neskaityti.

Ką jūs manote apie lietuvišką internetą? Ar jūs pats internetu dažnai naudojatės?

Kasdien vis daugiau. Net įpročiai keičiasi. Anksčiau vardą, pavardę tikslindavausi žinyne, dabar naudojuosi internetu. Antra, internetas leidžia rasti ir daug naujų temų laikraščiui.

O ką jūs manote apie internetinę žiniasklaidą būtent Lietuvoje?

Ji jau egzistuoja, vadinasi, yra reikalinga. Tie, kurie turi iliuzijų, kad laikraštis išsivers be interneto, tik padeda įsitvirtinti naujai internetinei žiniasklaidai. Be abejo, ir pastarosios kelias ne rožėmis klotas: nors ši prieinama be papildomo mokesčio, bet skaitytojui reikia įsijungti kompiuterį, įsivesti adresą, maigyti mygtukus. Žodžiu, popierinis laikraštis turi ne tik minusų, bet ir pliusų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų