Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas ne tik žiniasklaidos, bet ir aukščiausių mūsų politikų dėmesio centre. Visais žiniasklaidos kanalais įnirtingai ginčijamasi dėl jo vizitų į Gruziją bei Armėniją tikslingumo (kodėl nevykęs “pristatyti Lietuvos” į Jungtinių Tautų posėdį?), paabejojama jo patriotiškumu - mat turėjęs kartu su sirgaliais šūkalioti Švedijoje vykusiame Europos krepšinio čempionate.
Tačiau R. Paksas neatrodo sutrikęs. Priešingai - jis akivaizdžiai rodo savo “raumenis”. Sugrįžęs iš Kaukazo išsyk išsikviečia STT vadovą Valentiną Junoką, kuris, atrodo, jo laukė nesulaukė. Iš visų pusių spaudžiamam, o kai kurių figūrantų net pajuokiamam dėl vadinamojo žemės prisiskirstymo skandalo, kurio tirti nepadeda nei Seimas, nei Vyriausybė, jam tiesiog būtina rimta politinė parama. Atrodo, jog vienintelė viltis - Prezidentūra. Tada jau kitiems valdžios galiūnams galima teisintis “prezidento spaudimu”. O prezidentui savo ruožtu būtina tą spaudimą rodyti.
Prezidentas išdrįso savo žvilgsnį nukreipti ir į žemės ūkio ministerijoje aukso žuveles semiančius žuvininkus. Ministras Jeronimas Kraujelis iškviestas aiškintis. Prezidentui, o ne premjerui. Ima suktis tam tikra karuselė - iš užmaršties prikeliamos žinomos aferos. Tai darsyk kuo akivaizdžiausiai rodo, kad aferoms tirti būtina aukščiausio lygio politinė valia, kurios niekaip nenori pademonstruoti nei valdančiosios “pozicijos”, nei “opozicijos”. Žemės ūkio ministeriją vis labiau krečianti skandalų karštinė menkina premjero Algirdo Brazausko ir visos jo valdančiosios daugumo autoritetą - juk ministras tiesiogiai pavaldus premjerui, kuris iki šiol nesiteikė gilintis į šioje institucijoje ištobulintas korupcines pinigų plovimo schemas. Ir savų, ir europietiškų pinigų. Tad galima nujausti įsiliepsnosiant šiokį tokį valdančiosios daugumos ir Prezidentūros konfliktą, kurį kurstys ir apie Artūrą Zuoką susibūrusieji. Suprantama, jei užkulisiuose nebus aiškiai sutarta dėl tam tikrų bylų bei skandalų likimo.
Politikų elitą nervina aktyvus ir savarankiškas prezidento dalyvavimas užsienio politikos reikaluose. Galima suprasti Artūro Paulausko ir jo socialliberalų blaškymąsi - bijoma prarasti užsienio reikalų ministro kėdę. O juk su diplomatų skandalu patraukus į dienos šviesą ir tą aplinką, kurioje tokia veikla tarpo, - neišvengiamas ministro keitimas. Kita vertus, šitai labai jau sumenkintų politinį Lietuvos autoritetą. Iš ministro Antano Valionio viešų samprotavimų apie grynai reprezentacines prezidento funkcijas užsienio politikos srityje - jis turįs padėti vykdyti Seimo patvirtintą Vyriausybės programą - galima padaryti išvadą, kokio prezidento norėtų dalis valdančiojo elito. Tačiau premjero aiškinimas buvo visiškai kitoks - prezidentas formuojąs esmines užsienio politikos gaires. Premjero palaikymą galbūt lėmė noras labiau pastūmėti prezidentą į šią sritį, kad jis kiek primirštų vidaus problemas. Ypač susijusias su energetikos objektų privatizavimu. Beje, Konstitucijos 84.1 straipsnis teigia, kad prezidentas “sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką”. Nekalbama apie jokį privalomą Vyriausybės programos vykdymą: šiuo atžvilgiu Vyriausybė yra labiau praktinis instrumentas prezidento sprendimams įgyvendinti. Žodis “sprendžia” nedviprasmiškai nusako prezidentinių galių lauką, tik, suprantama, už jį reikia gerai pakovoti. Galios niekas neįteikia - ją reikia įtvirtinti.
Akivaizdi tokios kovos apraiška buvo Seimo pirmininko A. Paulausko laiškas prezidentui, siūląs teisiškai sutvarkyti prezidento vadovaujamos Užsienio reikalų koordinavimo tarybos statusą. Pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas. Tačiau jei Prezidentūra įsiveltų į teisinio formulavimo vingrybes, ji gana greitai netektų turimos, sakytume, paveldėtos galios - juk formulavimo rezultatas priklausys nuo Seimo ir jo pirmininko (prezidento veto galima atmesti). Kita vertus, sutikus pradėti juridinį žaidimą nelyg pripažįstama “neteisiška” dabartinė tos tarybos būsena, vadinasi, teigiamas ir joje priimtų sprendimų nereikšmingumas.
Svarbiausia prezidento iniciatyva yra bandymas įtvirtinti nuostatą, kad prezidentas gali tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl priimamų įstatymų konstitucingumo. Juk susiklostė akis badanti padėtis - Konstitucijos garantas neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos normų įgyvendinimo. Tačiau tai tik vienas didelės teisinės problemos aspektas, nuo kurio labai priklauso lietuviškos demokratijos plėtra. Juk visi Lietuvos piliečiai turi turėti teisę ginti savo konstitucines teises. Vadinasi, ir tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nerimti aiškinimai, esą tas teismas bus tiesiog užverstas darbu. Neužversti tokie teismai darbu nei Rusijoje, nei Vokietijoje, kur piliečiai turi tokią teisę. Tačiau akivaizdu, jog Konstitucinis Teismas turėtų labai pagerinti savo darbą, o sykiu ir įstatymų leidybos priežiūrą. Partijų pasipriešinimą (o jis neišvengiamas) dėl šio klausimo galima būtų įveikti referendumu.
