Kad ir kokį televizijos kanalą įsijungtum, kone visose debatų ar šou laidose tarp kitų “kalbančių galvų” išvysi tuos pačius, daugybę kartų matytus, įgrisusius politikų veidus. Neretai perjungęs kanalą įsitikini, kad vienas ir tas pats politinis veikėjas tuo pačiu metu rodomas net keliose TV programose. Dalis yra “kolonizavę” ne tik TV, bet ir kitas žiniasklaidos priemones.
Televizijos išpopuliarintieji valdžios vyrai (moterys kažkodėl lieka antrame plane) šiandieną jau gali drąsiai konkuruoti su vietinėmis pramogų verslo žvaigždutėmis, o žiniasklaidos dėmesiu jas dažnai ir pranoksta. Netgi globalinės žiniasklaidos sukurti virtualiniai pasauliai su Arnoldu Schwarzeneggeriu ar Sylvesteriu Stalone ne iš tolo neprilygsta lietuviškam kontekstui, kuriame jokia “importinė” žvaigždė populiarumu negali lygintis su skandalingai pagarsėjusia Lietuvos superžvaigžde - pavyzdžiui, Seimo nariu Viktoru Uspaskichu, kurio persona nepasidalija TV kanalai ir pramoginės programos.
Jau esama ir pramoginių laidų, kurios minta vien politikos nuograužomis, iš jų kurdamos lengvą, žaismingą, šiek tiek ironišką, tačiau pirmiausia linksminantį televizijos spektaklį. Šiuose baruose bene daugiausiai nuveikė “Dviračio žynių” autoriai, gaudantys kiekvieną politikų ištartą sakinį, kuris tampa pretekstu vis banalesniam humorui. Šitai gal ir labai nestebintų, juoba kad visame pasaulyje politikai iškrečia vienokių ar kitokių kvailysčių. Stebina tai, kad lietuviškame kontekste politikos sferą įmanoma paversti kasdien “suvartojama” pramoga.
Politikų tapsmas televizijos žvaigždėmis iš tiesų yra stulbinantis, sunkiai suvokiamas ir, matyt, grynai lietuviškas reiškinys, kurio neteko pastebėti jokioje Europos ar Užatlantės valstybėje. Nors pašiepti politinius veikėjus progos nepraleidžia jokios šalies žiniasklaida, tačiau jokioje kitoje šalyje (išskyrus nebent pokomunistinę Rusiją) joks politikas nė nesvajoja apie pramogų verslo žvaigždžių laurus. Netgi aidint Clintono ir Lewinsky skandalui, Jungtinėse Amerikos Valstijose pramoginių laidų autoriai į tai reagavo palyginti santūriai. Šituo teko įsitikinti prieš keletą metų žiūrint kelias JAV televizijos kanalų pramogines laidas. Vienos populiariausių TV laidų vedėjas Jacky Leno pradėdamas savąją vakaro programą kartą papokštavo, pranešdamas auditorijai “rytinꔞiniasklaidos naujieną - prezidentas Billas Clintonas aplankė kelių Balkanuose į nelaisvę pakliuvusių JAV kareivių šeimas, po to pridūrė - ar jūs, vyručiai, norėtumėte, kad tas vaikinas aplankytų ir jūsų žmonas…?
Belieka tik įsivaizduoti, kokio lygio siužetais panašias istorijas būtų pavertę Lietuvos pramogų verslo atstovai. Tačiau svarbiausia ne tai. Politikos virsmas pramoga ir politikų veržimasis į televizijos ekranus yra rimtesnis ganėtinai grėsmingų procesų simptomas. Akivaizdu, kad televizija turi didžiules galias sukurti virtualią realybę. Beje, šitai puikiai nusako anekdotas, skambėjęs prieš kokį dešimtmetį, kai Lietuvoje buvo demonstruojamas vienas pirmųjų JAV televizijos serialų “Santa Barbara”. Jis toks: “Kalbasi dvi kaimynės. Viena kitos klausia, kur važiuos atostogauti. Pirmoji sakosi važiuosianti į Palangą, antroji - į Santa Barbarą. Kodėl į Santa Barbarą? - nustemba pirmoji. - Nes ten visus pažįstu, - atsako antroji”.
Tačiau grįžkime prie pavojų. Tad kuo grėsmingas nuolatinis politikų šmėkščiojimas pokalbių ir kitose pramoginėse bei humoristinėse laidose? TV ekranuose vykstanti politikos veikėjų transformacija į žaismingus šou herojus juos suvirtualina. Išnyksta riba tarp realaus veikėjo ir jo komiško ar pusiau komiško vaizdinio televizijos ekrane. Juoba kad patys politikai, atrodo, neblogai išmanydami apie televizijos galias, noriai “skolina” save siužetų personažams. Politikų ir aktorių “duetai” TV ekrane tampa vis dažnesni. Įdomiausia, kad netgi rimtose pokalbių laidose, kur Vakarų visuomenėse tikėtumeisi išvysti politikos, ekonomikos ar socialinio gyvenimo ekspertus, Lietuvoje tarpusavyje kalbasi vien partijų ir parlamento frakcijų atstovai…
Politikų įsigalėjimas televizijoje baigiasi tuo, kad ilgainiui abejotinos reputacijos politikai ekranuose transformuojasi į mielus, komiškus, žiūrovus linksminančius personažus, tarsi atsietus nuo realaus socialinio gyvenimo ir neturinčius nieko bendra su tikrąja politikos scena. “Auksinių svogūnų” ceremonijoje neseniai dalyvavusi politikos grietinėlė, uoliai besistaipiusi scenoje ir sudainavusi specialiai jiems sukurtus posmus, pademonstravo, kad virtualumas jai be galo naudingas. Tiesa, prezidento Rolando Pakso “interviu” vienam iš “Dviračio žynių” personažų pranoko bet kokias sveiko proto ir fantazijos ribas. Tai labai toli nuo saksofoną pūtusio B. Clintono…
Tai, kad politikai iki šiol sėkmingai “eksploatuojami” pramoginių TV laidų, nemaža pasako apie pilietinės brandos lygį. Gaila tik, kad šis unikalus lietuviškas reiškinys nė kiek nedomina mūsų sociologų. Ko gero, jis būtų gerokai iškalbingesnis už paviršutiniškas ir paprastai nedaug tepasakančias nuomonių apklausas.
