Teatras, muzika, dailė, kinas, literatūra - proza ir poezija - bei meno kūrybos kritika svarbiausiuose šalies meno savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas” ir “7 meno dienos”.
“Šiaurės Atėnuose” (06-07) Vytautas Berenis recenzuoja amerikiečių istoriko Roberto Darntono knygą “Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai”, iš anglų kalbos išverstą Osvaldo Aleksos ir išleistą “Baltų lankų” leidyklos (“Katės ir žmonės”). Pasak straipsnio autoriaus, šios “knygos pasirodymas yra stiprus akstinas naujoms interpretacijoms ir naujoms temoms Lietuvos humanistikoje atsirasti”.
Gintaras Beresnevičius savaitraštyje publikuoja straipsnį “Okultizmas ir pragmatinis mąstymas”, parengtą pagal pranešimą, skaitytą VU Religijos studijų ir tyrimo centro akademiniame seminare 2003 gegužės 30 d.
Alfonsas Andriuškevičius savaitraštyje publikuoja straipsnį “Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That”, kuriame dalijasi įspūdžiais apie parodą “Lietuvos grafika ‘03” ir svarsto, kodėl jo nebejaudina šiandieninė lietuvių grafika.
Dailėtyrininkas klausia savęs, kas gi jam atsitiko ?.. Ir atsako: “1) šitas menas man yra pernelyg grynas; jis - pernelyg menas (dažnu atveju net - pernelyg grafika); jis niekuo neapsitaškęs; niekuo neapsinešęs, niekuo nesusitepęs, su niekuo (ar beveik niekuo) nesusipainiojęs; 2) tai man per daug taurus menas; auksas be jokio nikelio; estetika, neužkrėsta AIDS; kilnūs (iš esmės) meniniai įkvėpimai bei iškvėpimai; 3) galėtų būti mažiau Europos; nesvarbu, kad vaizdiniu požiūriu kartais pažvelgiama šen bei ten; bet po viskuo pernelyg aiškiai tarkšo europiniai griaučiai, tokia Europos paradigma…”.
Andrius Martinkus savaitraštyje publikuoja straipsnį “Sugrįžtančio Dievo belaukiant”, kuriame svarsto apie dabartinį “ateities šalies“ (t.y. Amerikos) ir “senosios Europos“ nesusikalbėjimą, apie jų paviršutinišką politinę retoriką, apie Europos mąstymą, savęs pačios ir savo vietos pasaulyje šalia kitų politinių ir kultūrinių realijų supratimą bei savirefleksijos eigą.
Savaitraštyje surasite Lietuvos Respublikos kultūros atašė Švedijoje Lianos Ruokytės pokalbį su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo “Ariel” redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju Mikaeliu Nydahlu bei jau dvidešimt pirmą Andriaus Šiušos “Sizigijų” porciją.
“Literatūroje ir mene” (06-06) Juozas Šikšnelis beveik rimtai rašo apie naują Rimanto Černiausko knygą “Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams” (“Černiauskas sapnuoja sliekus”). Straipsnio autoriaus teigimu, “knyga būtų praturtėjus, jei autorius žinotų sliekų gyvenimo subtilybes, kaip antai: teiginys, jog perpjauto slieko puselės gyvena toliau, neatitinka tikrovės, nes perpjauto slieko išgyvens tik viena, priekinė, dalis, o užpakalinė pjūvio vietoje atsiaugins dar vieną uodegą, tad turės dvi uodegas, bet nė vienos galvos. O nupjovus tik mažą galiuką pirmagalio, tas galiukas žus, bet likusi kūno dalis atsiaugins naują galvą. Svarbu, kad toje kūno dalyje išliktų regeneracijos organai, esantys tarp devintojo ir penkioliktojo slieko narelio, kurių jis turi 180”.
Arvydas Genys savaitraštyje rašo apie neseniai pasirodžiusią dvikalbę pasaulinio garso medievisto, personalisto ir metafiziko prof. Levo Karsavino (1882-1952) poezijos knygą “Tai tu mane kvieti”, išverstą poeto Alfonso Bukonto (“Kregždutė, pakylėjusi lyrikos dangų”). Straipsnio autorius teigimu, “A. Bukontas - savitas ir ryškus intelektualinės meditacijos lyrikas, žodžio meistras. Jo subtilaus ir išrankaus skonio vertimai (“Bhagavadgyta”, M. Kulbako eilėraščiai, L. Karsavino poezija rinktinėje “Toje akimirkoje - amžinybė“) jam pačiam egzistenciškai svarbūs, būtini dvasinių ieškojimų kelionėje. Tai ne įnoringi atsitiktinumai. Nors iš patirties žinau: eilėraščiai, net jų vertimai tarsi pasirenka poetą. O, pasak paties vertėjo, tarsi kažkas iš vidaus diktuotų: šito man reikia, o ano - ne”.
Viktorija Daujotytė savaitraštyje samprotauja apie naują Vytauto Martinkaus knygą “Literatūra ir paraliteratūra”, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (“Apie tai, kas gali būti literatūrai prie šalies arba prie širdies”), o Vydas Dolinskas publikuoja straipsnį “Svarbiausia Mindaugo karalystės relikvija Vilniuje”, kuriame pažymi, jog “ypatingą vietą tarp Lietuvos karaliaus Mindaugo epochos autentiškų relikvijų užima 1255 m. spalio mėn. lotynų kalba surašytas raštas, kuriuo Lietuvos valdovas dovanojo Livonijos ordinui - krikšto ir karūnavimo tarpininkui - Sėlos žemę. Tai vienintelis išlikęs dokumentas, patvirtintas valdovo antspaudu”.
V. Dolinskas informuoja, jog minint Lietuvos valstybės - karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų, 2003 m. liepos 3-20 d. Taikomosios dailės muziejuje bus pristatomas ir šios unikalios Mindaugo Lietuvos relikvijos originalas, kurį parodai skolina Slaptojo Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvo (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz; Vokietija, Berlynas) direktorius dr. Jürgenas Kloosterhuisas.
“7 meno dienose” (06-06) Kristina Stančienė rašydama apie šiuo metu Projektų pristatymų galerijoje veikiančią Ričardo Nemeikšio kūrybos parodą teigia, jog “stebint lengvai ironiškas, tačiau dailias ir estetizuotas, efektingas formas, svarstant nesudėtingas jų reikšmes, kyla kai kurių neaiškumų. Ar saldus dekoratyvumas, sentimentalūs įvaizdžiai nėra kūrybingumo krizės, prieitos aklavietės priedanga?” (“Plunksnuota klasika”).
Savaitraštyje spausdinamas Renatos Dubinskaitės pokalbis su Deimantu Narkevičiumi, prieš du metus atstovavusiu Lietuvai Venecijos bienalės nacionaliniame paviljone. Šįmet D. Narkevičius vėl ten važiuoja: ne deleguotas mūsų pusės, o pakviestas 2003 m. bienalės direktoriaus Francesco Bonami į bendrąją teminę programą, kuri simboliškai reprezentuoja ne kokią nors šalį, o patį “internacionalumą”, arba “kitą lygį” (“Pokalbis su Deimantu Narkevičiumi apie Venecijos bienalę ir jo filmus”).
Pasak D. Narkevičiaus, jo “pakvietimas į bendrąją parodą yra aiški mechanika, kaip viskas turėtų vykti: paviljonas - tai šalies menininko tramplinas į tarptautinį konkurentabilumą. Venecijos bienalė apskritai yra tapusi meno propagavimo institutu ir kultūrinio varžymosi tarp skirtingų šalių arena. Tai taip pat yra koncepcijų, sampratų kova kuratoriniu lygmeniu, kai peržiūrimos tendencijos, peržiūrima istorija (pavyzdžiui, man pačiam įdomu, kokiu idėjiniu pagrindu, kodėl mano darbai šįmet atsiduria kartu su Michelangelo Pistoletto ir Jono Meko darbais)”.
Martynas Petrikas savaitraštyje apžvelgia Naujosios dramos akcijos programoje parodytus lietuvių režisierių spektaklius (“Kryptis: atgal į ateitį. NDA ’03 Lietuvos programos spektakliai”).
Vladas Zalatoris savaitraštyje dalijasi įspūdžiais apie gegužės 16-18 d. Vilniaus mokytojų namų kieme vykusį džiazo festivalį “Vilnius Band 2003” (“Svingas kaitino senamiestį”). Pasak straipsnio autoriaus, “per penkis “Vilnius Band“ koncertus, pavadintus “didžiuoju džiazo savaitgaliu“, scenoje džiazavo - grojo, dirigavo, dainavo ir šoko - 10 bigbendų, 3 diksilendai, 5 įvairios sudėties ansambliai, 14 dirigentų, daugiau nei 20 solistų, 2 šokėjų grupės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš 7 užsienio šalių: Baltarusijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos ir Vokietijos.
