REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Penktadienį, gegužės 30 d., Menų spaustuvėje ketvirtąjį kartą parodytas choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis “Processus” tik patvirtino, kad choreografė vertai už jį šiemet buvo apdovanota Kultūros ministerijos ir Teatro sąjungos premija (buvęs “Kristoforas”).

REKLAMA
REKLAMA

Nors A. Naginevičiūtė turi savo trupę “Fluidus” Kaune, bet, jau penkerius metus dėstydama šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos akademijoje, dažniau dirba Vilniuje. Pradinis “Processus” variantas ir buvo sukurtas aktorių-šokėjų specialybės studentams, bet vėliau, jiems ėmus dirbti su kitais režisieriais, pradinė spektaklio sudėtis pasikeitė. Paskutiniajame variante šoko jungtinės studentų, “Fluidus” ir Kauno šokio teatro “Aura” šokėjų pajėgos.

REKLAMA

Spektaklis iki šiol tebuvo parodytas vos tris kartus. Jam reikalinga specifinė scena (jis buvo sukurtas specialiai buvusios “Tiesos” spaustuvės vadinamajai Raudonajai salei), o ir savo koncepcija bei choreografija spektaklis labai nutolęs nuo bet kokių pramoginių menų, tad nesutraukia didžiulių žiūrovų masių. Tačiau galima būtų jį vadinti visos ligšiolinės A. Naginevičiūtės kūrybos viršūne bei vienu geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių.

REKLAMA
REKLAMA

Kurdama “Processus” choreografė rėmėsi japonų “butoh” šokio technika, pasižyminčia vidine atlikėjo koncentracija, žemiškumu (tiesiogine ir perkeltine prasme), smulkių judesių, ypač rankų ir mimikos, akcentavimu. A. Naginevičiūtė pritaikė šią techniką savo pamėgtam gan sunkiasvoriškam, depresija ir desperacija dvelkiančiam stiliui.

Ryškiausios “Processus” asmenybės - šokėjas ir aktorius Gytis Ivanauskas ir LMA magistrantė “Auros” šokėja Goda Laurinavičiūtė. Pradinis jų duetas tarsi sulydo į vienumą aistros ugnį ir abejingumo ledą. Iš vidaus lyg nebylus riksmas besiveržiantys plastiški G. Ivanausko judesiai - visiška priešingybė subtiliam minimalistiniam G. Laurinavičiūtės judėjimui, panašiam į sielos virpesius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitame duete G. Laurinavičiūtę pakeitusi “Fluidus” šokėja ir LMA pirmakursė Giedrė Subotinaitė nepasiekė tokios vidinės koncentracijos. Jos šokis buvo labiau išoriškas, fiziškai stipresnis, ji tarsi varžėsi su G. Ivanausku, tapdama lygiaverte partnere, o ne jo desperacijos atsparos tašku .

Visi šie trys šokėjai tiesiog kerėjo savo vidine jėga. G. Ivanauskas, vaidinantis Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo spektakliuose, visą savo aktorinį meistriškumą spektaklyje “Processus” sudėjo į judesį. Nebylus jo slydimas raudona aptrupėjusia siena ir tylus rangymasis pasieniu, solo šokis - tarsi vidinis gyvenimo pribaigto žmogaus monologas. G. Laurinavičiūtės žvilgsnis, nukreiptas į vidų, tarsi eliminuoja ją iš visko, kas čia vyksta, palikdamas tik šaltą kiautą. Tyli G. Subotinaitės ramybė ramina partnerio desperaciją, šiltina visą atmosferą.

REKLAMA

Visiška pirmųjų porų šokio priešingybe tapo Manto Stabačinsko ir šokėjos Agnės Ramanauskaitės duetas. M. Stabačinskas iš “Auros” teatro atsinešė jėgos šokio stilistiką, maksimalizuodamas kiekvieną savo judesį ir tuo panaikindamas “butoh” šokio kuriamą vidinę koncentraciją. Tačiau A. Ramanauskaitė nenusileido jam, jautriai reaguodama į kiekvieną partnerio šuolį, bėgimą, kritimą. Tiesa, jų duetas pasirodė kiek “žalokas”, tarsi šokėjai dar nebūtų iki galo pajutę vienas kito.

Mažiau pastebimos Brigita Urbietytė ir Edita Stundytė savo ryškoku paviršutiniškumu lyg ir iškrito iš spektaklio audinio, bet pademonstravo puikius partnerystės gebėjimus. Jos tiesiog jautė vieną kitą, iki smulkiausių niuansų tvarkingai, su užkrečiančia energija atliko savąjį duetą.

REKLAMA

Publika šiek tiek galėjo atsikvėpti nuo gan slegiančios spektaklio atmosferos stebėdama smulkių judesių prisodrintą unisonu atliekamą “raudonųjų batelių” kompoziciją, kupiną žaismės, šiaip jau pastebimos tik A. Naginevičiūtės kompozicijose vaikams. Baltutėlaičių kostiumų ir murzinai raudonų sienų fone šie bateliai asocijavosi tiek su juoku, tiek ir su grėsme. Netikėtas šios dalies, kurioje šoka vien merginos, įsiterpimas tarp duetų, nesujaukia spektaklio vienovės, o veikiau atvirkščiai, pabrėžia ją tuo dvigubu batelių įvaizdžiu.

Atskirą pagiriamąjį žodį reikia tarti kostiumų dailininkei Rūtai Biliūnaitei, ištikimai A. Naginevičiūtės kūrybinei partnerei, taip pat buvusiai “Fluidus” šokėjai. Be jos sukurtų santūrių, paslankių, greitai ir lengvai modifikuojamų merginų suknelių ir ilgų baltų apsiautų raudonu pamušalu spektaklio efektingumas būtų buvęs daug menkesnis. “Processus” finalas, kai vos pastebimais raumenų judesiais šokėjai “suplėšo” apsiaustus ir išsineria iš jų tarsi iš kokonų, išversdami “kruvinas” rankoves, primena apsivalymo, gimimo, kaitos procesą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų