Vasariški pasiskaitymai apie literatūrą, muziką, dailę ir teatrą Lietuvos kultūros savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas” bei “7 meno dienos”.
“Šiaurės Atėnuose” (06.28) Vytautas Berenis publikuoja straipsnį “Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas”. V. Berenis šiame straipsnyje diskutuoja ne tiek “apie šiuolaikinės Vilniaus plėtros strategiją, kiek pažymi kelis su ja susijusius kontekstus, kurie dažnai vartojami ideologinėmis prasmėmis”. Anot straipsnio autoriaus, “dabartiniu metu galima kalbėti apie sostinės naujos ekonominės plėtros nulemtą pragmatiškumą, paveiktą tokių polistilizuotos kultūros elementų kaip chaotiškumas, estetinė mimikrija, diversifikacija. Tai, be abejonės, daro įtaką architektūros kaip mąstymo strategijai. Istorinis kontekstas virsta kontrastu”.
Savaitraštyje publikuojami 2001 metų Sigito Gedos dienoraščiai “Kurmio kosuliai”. Štai, pavyzdžiui, vienas lakoniškas S. Gedos įrašas: “Rašytojas yra žmogus, kuris žino liūdną gyvenimo tiesą. Kaip ir kiti. Skirtumas tas, kad jis atsiskaito”.
Gintaras Beresnevičius savaitraštyje publikuoja straipsnį “Dainavimas atsistojus”, kuriame svarsto apie dainuojančius lietuvius ir mantrinį lietuvių liaudies dainų meditatyviškumą. Pasak straipsnio autoriaus, “nors folkloristai užkimdami kalba apie liaudies dainų grožį ir turiningumą, užmušk, nėra to turinio; per visą dainyną kartojasi tas pats. Dobilėliai, ąžuolėliai, mergelės ir gegelės ir antelės - viskas tvarkoje, bet jose, tose mūsų dainose niekas nevyksta. Ogi nieko neatsitinka. Kažkas išjoja, kažkas lieka. Kažkas pro šalį praskrenda. Kažkas grįžta. Kažkas negrįžta, Žaliuoja, ošia, kalnas, giria, sodas, paukšteliai, ežerėliai, upės. Kas tai? Siužeto jokio. Dainorėlė ar dainorėlis dainuoja stovėdamas. Įlipęs įaugęs kojomis į žemę, jis yra vidury, aplinkui įvykių pėdsakai. Ne patys įvykiai, o jų atspindžiai zerkolėliuose dūšių”.
Gintarė Adomaitytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo”, kuriame pasakoja apie šiandieninius savo skaitinius ir džiaugiasi, kad pagaliau į Lietuvą atėjo vasara, kokios ji ilgisi - “drėgna, vėsi, debesuota, lietuviška, sodriai šiaurietiška”, o Antanas Lapė besižvalgydamas po televizijų naujienas pažymi, kad visa televizija permirkusi “užuojautos, nuoskaudos, geros nuotaikos, pilietiškumo imitacijomis. Jai taip egzistuoti lengva ir saugu. Iš prigimties juk ji yra vakarykštė, besikuičianti vietoje, rutiniška, foninė - panaši į mus pačius, grįžusius vakare namo, ir todėl vienu kartu mums patraukli ir atstumianti. Ak, atleisk, įsijungsiu “tik žinias” ir pasišildysiu vakar dienos kotletus (veršiena, soja, batonas)…” (“Mano televizorius”).
“Literatūroje ir mene” (06.27) Elena Baliutytė recenzuoja Gintaro Beresnevičiaus eseistikos knygą “Vilkų saulutė”, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (“Mitų griovėjas - mitų kūrėjas”). E. Baliutytė akcentuoja, kad G. Beresnevičiaus esė, “naujai ir netikėtai interpretuojančios ir mūsų istorijos faktus, ir mūsų dabartį, yra itin kritiškos, bet skaitytojas čia niekada nepaliekamas “griuvėsiuose”: visada nužymima išėjimo kryptis. Individo atveju tai - autentiškumo, savos individualybės palaikymas; tautos - gyvybingumo, “barbariškumo” strategija, leidžianti tikėtis, kad Lietuva “dar bus mesta į žaidimą”. Mūsų kitokybė yra mūsų šansas! Remdamasis ir racionaliais, ir metafiziniais argumentais autorius sugeba įtikinti, kad “ir tauta, ir valstybė turi ir fizinių, ir dvasinių potencijų XXI amžiui” (p. 157). Pabodusiai erlickiškai savijautai pagaliau turime alternatyvą”.
Alma Braziūnienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Petro Jakšto “Knygos”, kuriame aptaria to paties pavadinimo Domo Kauno parengtą leidinį. Straipsnio autorės teigimu, “P. Jakšto “Knygose” pristatoma dar gana nauja pas mus kūrybinės veiklos - asmeninės bibliotekos kūrimo - istorija. Vertingiausia, jog tą istoriją pasakoja pats jos autorius”.
Vydas Dolinskas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Senosios Lietuvos ženklai iš Vakarų Europos”, kuriame rašo apie Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus proga paskutinį - septintąjį - kartą atnaujinamą parodą “Krikščionybė Lietuvos mene”.
Valentinas Sventickas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Dar kartą dėl rašytojų dešimtuko”, kuriame apibendrina geriausių XX a. lietuvių rašytojų dešimtuko sudarymo subtilybes; Rasa Paukštytė pristato birželio 28 d. Juodkrantėje, “Ąžuolyno” viešbutyje ir visoje Neringos teritorijoje, prasidėsiančius trečiosios “Vasaros videostudijos” - vieno populiariausių tarp būsimų televizijos ir kino kūrėjų renginio - darbus, kuriuose dalyvaus kino režisūros, operatoriaus meistriškumo, vadybos studentai, būsimieji kino dailininkai ir aktoriai, garso režisieriai ir kompozitoriai iš Austrijos, Suomijos, Lenkijos, Slovakijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos ir, žinoma, Lietuvos aukštųjų kino mokyklų (“Juodkrantės “Vasaros videostudija” žada keturiolika naujų filmų”), o Skirmantas Valiulis kalbina fotografą ir keliautoją Paulių Normantą (“Į Everestą - su mažąja žmona”).
“7 meno dienose” (06.27) Ričardas Vaitiekūnas publikuoja tekstą “Žalias sąsiuvinis ir du laiškai”, kuriame prisimena Stankų, Jėzų Kristų, piktžolių sargą - tapytoją Algimantą Julijoną Stankevičių, kuriam šių metų liepos mėnesio pirmą dieną būtų sukakę septyniasdešimt metų. Taip pat savaitraštyje publikuojami du Algimanto Julijono Stankevičiaus laiškai Ričardui Vaitiekūnui.
Ramunė Balevičiūtė savaitraštyje prisimena praėjusių metų birželio 29 dieną mirusį aktorių Arną Roseną (“Prisimename Arną Roseną”), o Junija Galejeva apžvelgia birželio 10-22 dieną Rygoje vykusį jau 6-ąjį kasmetinį operos festivalį (“Rygos operos festivalis 2003’”).
Laima Kreivytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Ciuciuko butukas”, kuriame rašo apie VDA diplomanto Mariaus Zavadskio diplominį darbą - skulptūrinę kompoziciją “Ciuciuko butukas”. Pasak straipsnio autorės, “M. Zavadskio kūrinys įdomus keliais aspektais. Komplikuotas erdvinis išdėstymas, kabančios, viena kitą laikančios ar spirale besivejančios formos primena staiga nutrūkusį filmo kadrą. Erdvės baletą papildo šėliojanti lipdyba, ekspresyvi paviršiaus faktūra. Plastikos siautulį atliepia dirbtinės ir kičinės medžiagos: pradedant epoksidine derva ir baigiant geltonomis plunksnomis bei gėlėtais skuduryno apdarais. Tačiau įdomiausia yra tai, kas sujungia skulptoriaus erdvinį mąstymą, plastiką ir medžiaginę raišką - tai savito santykio su tradicija paieška”.
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje pristato pirmąjį šių metų žurnalo “Teatras” numerį, skirtą praėjusio sezono aktualijoms; Vladas Zalatoris įkvėptai rašo apie du smuikininko Gidono Kremerio koncertus Nacionalinės filharmonijos salėje su kameriniu orkestru “Kremerata Baltica” ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, įvykusius birželio 17 ir 19 dieną (“Universalusis Gidono Kremerio pasaulis”), o Skirmantė Valiulytė anonsuoja netrukus prasidėsiančios Pasaulio lietuvių dainų šventės renginius (“Pasaulio lietuvių dainų šventė kviečia susiburti”).
