Gaila, bet kol kas Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija neleidžia šios nemažos šalies prezidentu tapti žmogui, gimusiam ne apačių, dakotų ir kitų indėnų genčių žemėje. Nieko tokio. Arnoldas Schwarzeneggeris dar turi laiko - ir JAV konstitucija kartkartėmis pataisoma.
Ar tikrai A. Schwarzeneggerio (labai sunku rašyti šitą pavardę - gal toliau tekste lai bus Didysis Arnoldas, jam tinka) pergalė vienos iš svarbiausių JAV valstijų gubernatoriaus rinkimuose netikėta? Ir ne tik paraleles brėžiant su 1958 metais ten pat išrinktu gubernatoriumi - tokiu kaubojumi, kilniu nekaltų mergelių gynėju, kuris dar visai neseniai Gorbiui apie blogio imperiją pranešė.
Balsavimas Kalifornijoje sako vieną labai svarbų ir universalų dalyką: rinkėjams atsibodo politikai. Tegul būna geriau “savas vaikinas” nei koks nors politinių viražų ar mokesčių niuansų išmanytojas.
Arnoldo rinkimai - postmodernizmo politikoje triumfas. Vos nenugriuvau nuo sofos priešais televizorių, kuriame Terminatorius mojavo šluota. Juoba kad viena iš lietuviškų televizijų ne taip seniai rodė brolių Cohenų filmą “O, broli, kur tu?..”, kur didysis blogiukas besibalotiruodamas irgi mojuoja šluota ir grasinasi iššluoti visas negeroves. Oho, pagalvojau, jeigu tuoj dar pamatysime kokias akcijas su kaspinais ant medžių (žr. “Uodega vizgina šunį”), tai reikš, kad rinkimai jau visiškai nebevyksta tikroje realybėje - tik virtualioje. Ir dar tai reikš, kad visiškai nesvarbu, ką JIE šneka (vėlgi žr. “Uodega vizgina šunį”) - nebent keliems politologams. Beje, Gubernatorių Terminatorių konsultavo ta mitokūrininkų komanda, kuri 1996-aisiais ištraukė iš duobės (kaip jie patys giriasi - rusai su jais nesutinka) Boriso Jelcino prezidentinę kampaniją.
Rinkimai Kalifornijoje skelbia dar vieną įdomų dalyką: ideologija mirė. Žinau, žinau, per radikaliai čia užlenkiau, bet juk - tiesa. Žmonėms tenai nusispjauti, į kokią ideologinę lentyną Didįjį Arnoldą padės tyrinėtojai ir politologai. Jis jiems patinka. Taškas. Žmonėms nusispjauti, kad jiems suvokiama Terminatoriaus politinė programa susitraukia iki “hasta la vista, baby...”. Jie tiki, kad jis yra kovotojas už gėrį. Dar vienas taškas.
Ir tai taip pat universalu. Iki visuotinio kaimo dydžio susitraukusiame pasaulyje pradingsta visos XIX a. takoskyros tarp konservatorių ir liberalų, tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Sunku taip greitai pasakyti, kiek prie šių skirtybių pradingimo prisidėjo kruvinasis XX a., kai ir kraštutiniai dešinieji, ir kraštutiniai kairieji praliejo upes kraujo, tačiau matyte matyti, kad pastangos ir toliau dėlioti viešus veikėjus į kairę ar dešinę primena J. Swifto aprašytus Laputos mokslininkų projektus. Intelektualios dėlionės politikoje bereikalingos tik patiems intelektualiems dėliotojams. Žmonės balsuoja už tuos, kurie jiems patinka, bet ne už tuos, kurie vis dar išlaiko pora šimtų metų pasenusią ideologinę skaistybę.
Žmogus šiame paspartėjusiame amžiuje ir sumažėjusiame pasaulyje vienišėja. Eiži ir trupa šeima, religinės bendruomenės, nacijos, valstybės. Virtuali realybė žmogui tampa realesnė už tą, kurioje verdama sriuba. Ja ir joje jis iš tikrųjų emocionaliai gyvena. O virtualybės dramaturgija labai paprasta: yra gėris, yra blogis, yra jų kova, gėris nugali. Ar kas dar stebisi, kad žinių reportažai modeliuojami pagal “Žvaigždžių karų” principus?
Ar tai liūdina? Justinas Marcinkevičius kažkada eiliavo, kad pasiilgo arklio, bet ūkininkai vis dairosi naujų traktorių. Nieko nepadarysi.
Kas iš viso to plaukia? Laukite JAV prezidento rinkimų po kokių aštuonerių metų. O Kalifornijos žmonės bei kitų valstijų respublikonai jau kaip nors pasistengs pataisyti konstituciją.
Ir dar: nereikia pervertinti ideologijų. Jos - jau tik istorinis reliktas arba specialistų žaisliukas. Kitaip kalbėtume, jei kalbėtume apie vertybinius pagrindus. Bet tai jau atskiro teksto uždavinys.
