Naujųjų Rusijos raidos bruožų ilgokai stengtasi nepastebėti - vyravo demokratinės valstybės, taip pat demokratinio, nors ir kietos rankos šalininko jos prezidento įvaizdis. Jį stiprino ir visokeriopai Vladimirui Putinui reiškiama didžiųjų Vakarų valstybių vadovų pagarba, o ypač Jungtinių Valstijų prezidento George`o W. Busho, Didžiosios Britanijos premjero Tony Blaire’o rodomi draugystės ženklai.
Tam įvaizdžiui nekenkė nei Čečėnijoje vykdomas genocidas, kuris greitai buvo įvyniotas į kovos su tarptautiniu terorizmu ideologiją, nei nepriklausomos žiniasklaidos užspaudimas, nei specialiųjų tarnybų įsismelkimas į visas valstybės institucijas. Kažkodėl visiems ėmė atrodyti, kad “šlovingasis” Komitetas ir jo darbuotojai tapo vos ne demokratiškumo etalonu. Suprantama, tokį trumparegiškumą iš dalies lėmė pragmatiniai politiniai ir ekonominiai sumetimai - tikimasi, kad Rusiją sudemokratins įsitraukimas į tarptautinius reikalus ir rinkos ekonomiką. Tačiau nevertėtų pamiršti imperinės rusiškosios valdžios prigimties ir jos istorinio palikimo. Juk valstybė ir jos valdantysis politinis elitas iškilusioms problemoms ar naujiems iššūkiams įveikti priemonių gali ieškoti tik savajame “politiniame aruode”, o jame - didžiausias ir veiksmingiausias stalininio totalitarizmo palikimas. Bandant apsaugoti Rusiją nuo subyrėjimo, buvo suformuluota ir imta įgyvendinti vadinamoji “valdžios vertikalės” stiprinimo strategija, kuri neišvengiamai aktyvina politinius stalinizmo palikimo vaizdinius. Nesvarbu, kad jie įgauna stalinistinio kapitalizmo pavidalą, juk Rusijoje plinta ir bolševikinio fašizmo vaizdiniai bei ideologijos.
Turtingiausio Rusijos oligarcho, vieno turtingiausių pasaulio verslininkų, kultinės Rusijos verslo elito figūros Michailo Chodorkovskio suėmimas tapo didžiausia šių dienų sensacija, privertusia daugelį keisti požiūrį į Rusijos demokratiškumą - jis tampa ne tik problemiškesnis, bet ir dviprasmiškesnis. Neabejotina, kad Rusijos spec. tarnybų analitikai numatė visus neigiamus tokio demonstratyvaus ir net teatrališko žingsnio padarinius, todėl reikia manyti, kad buvo formuluoti labai svarbūs sumetimai. Juk aukojama dalis valstybės ir jos prezidento demokratiškosios aureolės, nepaisoma akivaizdžių ekonominių nuostolių, susijusių su investicinio klimato pablogėjimu. Atkreiptinas dėmesys, kad M. Chodorkovskis buvo speičiamas gana ilgai ir viešai - elitinei publikai leista įprasti prie šio vaizdo ir su juo susitaikyti. Nors, suprantama, visus kankino klausimas - ar išdrįs? Todėl nėra pagrįsta oligarcho suėmimą laikyti priešrinkiminiu spektakliu. Viena vertus, rinkimų rezultatai Rusijoje jau beveik nulemti. Kita vertus, suėmimo padariniai neabejotinai peržengia rinkimų mastą.
M. Chodorkovskio suėmimas, matyt, lemtas būtinumo pažymėti svarbų politinės raidos etapą ir visiems aiškiai pasakyti, jog Rusijoje “valdžios vertikalė” jau įtvirtinta, kad iš esmės susiklostė politinė vienvaldystė, kurią palaiko “valdomos demokratijos” sistema. Pranešimas skirtas ir nacionalinių respublikų valdančiajam elitui - vykdoma operacija ir prieš Baškirijos naftos gamyklas, kurios taikė schemą, padedančią išvengti mokesčių. Kitas svarbus dalykas - verslo elitas turi liautis puoselėjęs iliuzijas daryti politinę įtaką ar “eiti į valdžią”. Politinę įtaką darys tik tie, kuriems bus leidžiama šitai daryti. Toms iliuzijoms jokių šansų nepaliko sąmoningai tiesmukas V. Putino atsakymas Rusijos verslo elitui, prašiusiam susitikimo ir situacijos paaiškinimo, - buvo pareikalauta baigti su “Jukos” susijusią isteriją ir pažadėta nesileisti į jokias derybas su teisėsauga. Tad labai aiškiai matyti, kad visas elitas šiuo metu yra pakabintas ant kabliuko, kurį laiko prezidentas.
Tokią įvykių atomazgą galėjo paskatinti ir vienas kol kas neaptarinėjamas veiksnys - didelę “Jukos” akcijų dalį turėjo nupirkti du JAV naftos gigantai. Rusijos valdžia ėmė suvokti, kad net naftos gavybos srityje ji ima priklausyti nuo potencialių priešininkų. Investicijos investicijomis, tačiau nafta bei dujos - svarbus ir labai veiksmingas tarptautinės politikos įnagis. Kuo jį kompensuoti? Korupcinės demokratijos plėtra? Beje, prisimintina, kad prieš oligarchus, ypač Borisą Berezovskį, jau buvo užsimojęs premjeras Jevgenijus Primakovas, tačiau anuo metu kaip tik spec. tarnybos padėjo sukompromituoti tuometinį generalinį prokurorą ir privertė premjerą atsistatydinti. Tačiau dabar spec. tarnybos jau ne tarnauja vienam ar kitam politinio elito sluoksniui, o pačios formuoja politinės raidos strategiją ir pajungia jai politinį bei verslo elitą. O jų veikos tęstinumą liudija ir nauja šmeižto prieš rašytoją, Nobelio premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną kampanija - paskleistas KGB anais laikais sufabrikuotas būsimo rašytojo “pranešimas” apie lageryje neva įvyksiančius neramumus. Rusijos televizija parodė ir kaip jis buvo fabrikuojamas, ir kaip anais laikais stengtasi jį išplatinti užsienyje. Tačiau spec. tarnyboms svarbu skleisti sumaištį ir netikrumą - dar labiau išryškėja galingojo vienvaldžio figūra ir tų tarnybų visagalybė.
