REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

1998 metų gegužės 7 dieną Lietuvos televizijoje debiutavo “Spaudos klubas” ir jo vedėjas Audrius Siaurusevičius. Per tą laiką laida tapo viena įtakingiausių, o A. Siaurusevičius - vienu populiariausių Lietuvos žurnalistų, nuolat šmėžuojančių laikraščių puslapiuose. Laidos penkmečio proga “Omni Laikas” pakalbino A. Siaurusevičių.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip jums gimė idėja rengti “Spaudos klubą”?

Tai nebuvo mano idėja. Mane tiesiog pakvietė dirbti šios laidos vedėju. Iš pradžių manėme, kad “Spaudos klubas” nebus vien tik politinė laida. Pagal pirminę idėją, laidoje turėjo diskutuoti žurnalistai. Pasaulyje yra daug tokių laidų, kuriuose žurnalistai diskutuoja apie įvairias problemas. Tačiau pasirodė, kad Lietuvoje nėra tiek daug žurnalistų, kad jų užtektų savaitinei laidai. Taigi šios minties buvo atsisakyta, nes laida būtų numirusi. Nusprendėme orientuotis į politines aktualijas, todėl “Klube” retai būna nepolitinių temų.

REKLAMA

Dabar kartais tenka sulaukti kritikos, kad laida neatitinka pavadinimo. Sutinku, kad kritika teisinga, tačiau nematau reikalo keisti laidos pavadinimą - vis tiek žmonės dar ilgai ją “Spaudos klubu” vadintų.

Jūs kuriate elitinę laidą. Tačiau taip prarandate dalį žiūrovų.

Taip. Tačiau tokia ir buvo mano orientacija - nekurti laidos reitingams, tačiau visus penkis metus laida buvo tarp žiūrimiausių LTV laidų. Pagal mano suformuluotą koncepciją laida skirta mąstančiam žiūrovui, kuris jau žino ką nors apie diskutuojamą problemą. Visą laiką laikiausi šių principų. Kita vertus, visus metus laida buvo neblogai žiūrima.

REKLAMA
REKLAMA

O kaip pavyko įgyti ir išlaikyti populiarumą?

Aš manau, kad dėl pastovumo. Aš nesiblaškiau. Anksčiau nebuvo tiek daug pokalbių laidų. Dabar jų yra daug, žiūrovai jose kartais paskęsta, jų nebeskiria. Tačiau per penkerius metus aš išsaugojau ištikimą žiūrovų branduolį.

Ar ir ateityje žadate laikytis to paties laidos modelio?

Visada sulaukdavau patarimų ir pasiūlymų ką nors keisti. Tačiau aš laikiausi savo pozicijos ir nieko nekeisdavau. Gal ir reiktų ką nors pakeisti, tačiau pakeitęs gali sugriauti tai, kas buvo, o naujo neatrasti. Tada greičiausiai reiktų kalbėti ne apie keitimą, o apie naujos laidos kūrimą. Tačiau kol kas minčių daryti naują laidą neturiu. Be to, šiuo metu padidėjęs ir “Spaudos klubo” žiūrimumas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jūsų laidoje dalyvauja žmonės iš politikos elito. “Spaudos klube” yra buvę ir aukščiausias pareigas užimančių politikų iš užsienio šalių. Kaip pavyksta juos prisikviesti?

Viena iš laidos idėjų buvo ta, kad joje turėtų kalbėti žmonės, nuo kurių sprendimų kas nors priklauso. Į laidą kviečiu ne vien tik tuos pašnekovus, kurie sugeba įdomiai ir patraukliai kalbėti. Į klausimą, kodėl laidoje kalba vis tie patys žmonės, visada atsakau: “Kai išrinks kitus, pasikeis ir laidos dalyviai”.

O dėl užsienio politikų - atvyksta į Lietuvą įdomus žmogus, pasisveikina su prezidentu, pasikalba su premjeru, geriausiu atveju dar paskaito paskaitą universitete ir, sušmėžavęs žinių laidose, nepalieka platesnio atgarsio. Jis lieka neišnaudotas. Todėl ir gimė idėja pasikviesti juos į laidą. Iš užsienio politikų pirmasis laidoje dalyvavo Zbigniewas Brzezinskis. Jis gana lengvai sutiko dalyvauti laidoje.

REKLAMA

Paskui prasidėjo atvirkštinis procesas - pačios ambasados pradėjo ieškoti kontaktų ir siūlyti savo politikus. Vienas iš pavyzdžių yra interviu su Čekijos prezidentu Vaclavu Havelu, kurį paruošiau Prahoje kartu su čekų televizija. Žinojau, kad būtų įdomu pakalbinti Havelą, tačiau kažin ar būčiau pats sugebėjęs tą padaryti, jeigu ne Čekijos ambasados ir tuometinio ambasadoriaus pastangos.

Kita vertus, ne visada gali priimti ambasadų siūlymus. Galų gale ne kiekvienos šalies premjeras gali būti įdomus. Dėl šios priežasties kai kurių premjerų buvo atsisakyta.

REKLAMA

Bendraujate su pasaulio galingaisiais. Kuris politikas jums paliko didžiausią įspūdį?

Dažniausiai politikai neturi laiko, todėl bendravimas yra sąlyginis - pora žodžių prieš laidą ir pora sakinių po laidos. Man labai patiko Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis. Jis papirko savo laisvumu; prieš laidą nesidomėjo, apie ką bus klausiama, jautėsi visiškai ramiai ir laisvai.

Vienas iš įsimintiniausių interviu buvo su Leonidu Kučma, Ukrainos prezidentu. L. Kučma viešėjo Vilniuje tuo metu, kai Ukrainoje vyko eilinė vidaus politikos krizė, buvo paaštrėję santykiai su JAV. Aš gana kategoriškai klausinėjau jo apie tai. Į visus mano klausimus jis atsakinėjo maždaug taip: “Klausimas nekorektiškas, į jį galėčiau ir neatsakyti, bet aš atsakysiu”. Lietuvoje po to susilaukiau priekaištų, kad gal nederėjo taip kalbėti su prezidentu. Tačiau įvyko atvirkštinis dalykas - Kučma, kuris buvo gana įsitempęs, vėliau suprato, kad šis interviu išėjo jam į naudą. Vėliau sužinojau, kad šis pokalbis buvo rodomas ir per Ukrainos valstybinę televiziją su vertimu į ukrainiečių kalbą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokie įvykiai jums labiausiai įstrigo per penkerius metus?

Daug buvo įvairiausių įvykių, sutapimų. Vienas iš jų - kai NATO pajėgų Europoje vadas Wesley K. Clarkas į “Spaudos klubą” atvažiavo tiesiai iš oro uosto. Dėl to net vėlavo jo vakarienė su prezidentu. Laida nebuvo tiesioginė, jos įrašas buvo parodytas prieš jo išvažiavimą. Tačiau išėjęs iš laidos jis sužinojo, kad anksčiau laiko yra atleistas iš pareigų. Dabar jis dirba CNN kariniu komentatoriumi.

Ar per “Spaudos klubo” istoriją pasitaikė linksmų atsitikimų?

Vienas iš linksmesnių prisiminimų susijęs su Jevgenijumi Primakovu. Aš tik išvakarėse paskambinau į ambasadą ir paklausiau, ar jis negalėtų dalyvauti laidoje. Atsakymą sužinoti turėjau kitą dieną. Tačiau ir kitą dieną ambasados darbuotojai nieko tiksliai negalėjo pasakyti, sakė, jei atvažiuos, tai apie pirmą valandą. Dekoracijos jau buvo paruoštos, visi laukėme nežinodami, ar jis atvyks. Po kiek laiko mums pranešė, kad Primakovas atvažiuoja. Greitai turėjom daryti laidą.

REKLAMA

Kitą kartą buvo užsakytas tiltas su NATO generaliniu sekretoriumi George’u Robertsonu iš Briuselio. Jis vėlavo, o kai atėjo, dingo garsas. Ačiū Dievui, tai buvo ne tiesioginis eteris. Tada aš prisimenu vieną frazę. Po vėlavimo, kai visų nervai buvo įtempti, tariau: “Sunku buvo jūsų laukti, pone sekretoriau, panašiai kaip Lietuvai narystės NATO organizacijoje”. Jis atsakė: “Turėkite kantrybės ir jūsų lūkesčiai išsipildys”.

Buvo tokių laidų, kai 19 val. dar nežinojau, kas 21 val. dalyvaus laidoje. Vieną kartą atvykti į laidą atsisakė visi mano kviesti pašnekovai. Taip aš likau vienas. Visai vakare vienas iš kviestų svečių paskambino ir pranešė, kad dalyvaus. Tada puoliau skambinti visiems likusiems ir laida įvyko - visi susirinko.

REKLAMA

Jus galima pamatyti įvairiuose renginiuose, konferencijose, būnate šalia svarbių politikų. Ar ne per daug glaudžiai bendraujate su politikais?

Yra toks posakis “Iš visų menų mums yra svarbiausias kinas”. Man yra svarbiausia politika. Aš ne tik vedu politinę laidą, aš ir gyvenu politika. Man ji yra įdomi.

“Spaudos klubą” kritikuoja žurnalistikos profesionalai ir teoretikai. Aš juos galiu suprasti, nes “Spaudos klubas” nėra gryna žurnalistika. Jame tiesiog bandoma kalbėtis apie politiką panašiai kaip daroma draugų rate.Man pačiam rūpi ta problema, apie kurią kalbama laidoje. Nors aš kaip žurnalistas turėčiau būti nešališkas, tačiau man ne tas pats, kaip pakryps politiniai procesai Lietuvoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tad galima sakyti, kad Siaurusevičius kaip pilietis ima viršų prieš Siaurusevičių kaip žurnalistą?

Taip. Neįsileisti į laidą politikos marginalų taip pat yra mano tvirtas apsisprendimų.

Norėčiau pakalbėti apie bendrą žiniasklaidos būklę Lietuvoje. Ar nemanote, kad ji prastėja?

Sutinku su tuo. Aš ir Tarptautinių santykių instituto studentams kritiškai apie ją atsiliepiu, dėstydamas apie politikos ir žiniasklaidos santykį. Lietuvos žiniasklaidos priemonėse dirba labai jauni žmonės, beveik neturime 50-mečių kartos žmonių, kurie rašytų laikraščiams komentarus. Dauguma žurnalistų yra jauni ir jų jaunystė labai matyti.

REKLAMA

Kita vertus, intelektualai skundžiasi žurnalistų dėmesio stoka. “Spaudos klubas” yra atviras jiems. Tačiau galinčių kalbėti yra nedaug, o iš tų galinčių, dar ir mažai norinčių. Per penkerius metus esu susidūręs su intelektualų problema, kai kritiniais atvejais jie bijo išsakyti savo pilietinę poziciją. Ko jie bijo, aš nežinau, bet jie bijo.

Tam tikra prasme mūsų valdžia yra praaugusi intelektualinį elitą. Kur jo pilietinė pozicija? Stojimas į ES ir NATO yra tapęs tik valdžios ir žurnalistų reikalu. Išskyrus keletą intelektualų, jie neateis ir neišsakys savo nuomonės.

REKLAMA

Kitas momentas, kurio nepastebima, kad Lietuvos žiniasklaida iš tikrųjų yra stipri. Ji stipri savo įtaka. Galime neslėpti, kad ši įtaka susijusi ne su pagrindine leidinių funkcija. Kazys Grinius yra pasakęs, kad spauda yra pats geriausias valstybės kontrolės instrumentas. Aš manau, ji šiuo instrumentu yra ir dabar.

Kita problema - pernelyg didelis polinkis į kritiškumą. Kritikuojama dėl kritikos. Tai užgožia konstruktyvų požiūrį. Tačiau visada geriau prasta, bet kritiška nei, atvirkščiai, kokybiška, bet pataikaujanti žiniasklaida.

REKLAMA
REKLAMA

Kodėl, jūsų nuomone, mes neturime kokybiško dienraščio, tokio kaip, tarkim, “The New York Times”?

Visų pirma dėl to, kad mūsų šalis yra labai maža. Lenkijai tokį laikraštį turėti yra lengviau, nes ten atsirastų ne tik daugiau skaitytojų, bet ir rašančių žmonių. Kitas vertus, Lietuvoje dabar susiformavusi orientacija į masinį skonį. Kadangi spauda yra verslas, ji vis tiek nukryps ten, kur pelningiau. Tarkime, “Veidas” bando tapti kokybišku leidiniu, bet koks jo tiražas?

“Verslo žinių” redaktorius R. Barysas teigė, kad žiniasklaidai kenkia pernelyg didelis pasitikėjimas ja. Skaitytojai, gerai ją vertindami, neskatina jos tobulėti.

Visiškai su tuo sutinku. Tačiau ja pasitikima dėl to, kad nėra daugiau kuo pasitikėti. Žmonės jaučia, kad ji atlieka kontrolės funkciją. Jei norima ką nors pridengti ar numarinti, žiniasklaida priverčia, kad taip neatsitiktų.

Žinoma, skaitytojų pasitikėjimas suteikia galimybę piktnaudžiauti savo įtaka. Jei žmonės mažiau pasitikėtų, ji būtų priversta daryti išvadas ir labiau stengtųsi.

Žmonės pernelyg tiesiai viską priima. Kokia nors močiutė tiki kažkuo vien dėl to, kad taip sakė per radiją ar rodė per televiziją. Žmonės priima informaciją be jokio kritinio požiūrio. Studentams visada sakau, kad jie žiūrėtų, ką skaito. Buvau netgi padaręs eksperimentą. Į paskaitą pasikviečiau žmogų ir studentams liepiau vėliau aprašyti, ką jis pasakojo. Nors visi buvom vienoje patalpoje, studentų aprašymai labai skyrėsi vieni nuo kitų. Lygiai taip pat ir žurnalistas - skaitydamas jo parašytą medžiagą apie spaudos konferenciją visų pirma skaitai tai, ką pamatė konkretus žmogus. Kitas tą patį darbą padarytų kitaip.

REKLAMA

Laisvą spaudą Lietuvoje turime tik 15 metų, ji atsirado apie 1989-uosius. Tačiau nėra visuomenės kritiškumo tradicijos.

Minėjote, kad Lietuvos žiniasklaida kartais būna pernelyg kritiška. Manau, kad tai turi gilias priežastis. “Vakaro žinių” vyr. redaktorius R. Celencevičius interviu yra sakęs, kad jo laikraščio perkamumas padidėja tada, kai jame išspausdinamas skandalingas straipsnis apie valdžios bandymus apgauti žmones. Skaitytojai nori išgirsti, kaip juos valdžia bandė apgauti ar apgavo.

Taip, sutinku su tuo. Jei “Spaudos klubas” išeina palankus valdžiai, juntamas šioks toks žiūrovų nusivylimas. Ir atvirkščiai, jeigu laida kritiška, tada viskas tvarkoje. Tai turbūt lietuvių bruožas viską kritikuoti, būti viskuo nepatenkintiems. Žmonės patenkinti žiniasklaida, nes ji nepatenkinta valdžia. Ne visada valdžia viską daro blogai, kartais ji tiesiog neturi galimybių apsiginti. Lietuvos valdžia nebuvo tokia jau prasta, kaip gali atrodyti.

Norėčiau dar pratęsti kalbą apie žiniasklaidos ir valdžios santykį. Šie prezidento rinkimai parodė, kad laikraščių puslapiai buvo išpirkti rinkiminių štabų.

Taip, iš tiesų taip buvo. Tai yra Lietuvos problema. Laikraščiai publikuoja užsakytus straipsnius ir nenurodo, kad jis yra užsakytas. Kitose šalyse kiltų skandalas. Lietuvos skaitytojas praryja tokius straipsnius ir nejaučia diskomforto. Tai yra problema. Tokiu atveju rinkimai tampa ne pilietine misija, o proga žiniasklaidai užsidirbti.

REKLAMA

O jūsų ar nebandė nupirkti?

Ne. Buvo įvairių niuansų, tačiau prašymų kažką padaryti už pinigus nebuvo. Gal visi jaučia intuityviai, ar nemato prasmės manęs papirkti? Kita vertus, atlikti kokią nors propagandą per pokalbių laidą yra sudėtingas dalykas. Laidoje vis tiek turi būti oponentas, kuris teigtų priešingai. Visada dirbau ten, kur galėjau rašyti ir sakyti ką galvoju. Šia prasme man labai pasisekė.

Dirbote “Atgimime”, “Laisvosios Europos” radijuje, po to - “Spaudos klube”. Ar galėtumėt palyginti darbą šiose žiniasklaidos priemonėse?

Žurnalistai visur lieka žurnalistais. Tačiau man labiausiai patiko spaudoje. Ir radijuje, ir televizijoje tampi priklausomas nuo daugelio šalutinių dalykų - garso, vaizdo kokybės ir panašiai. Spaudoje tokie dalykai neturi įtakos. Laikraštyje esi priklausomas tik nuo savo sugebėjimų. Spaudoje nemato tavo straipsnio gamybos proceso. Tuo mane žavi laikraštis.

Jums labiausiai patiko dirbti laikraštyje, tačiau dauguma žurnalistų veržiasi į televiziją.

Tai yra tik pirminis įsivaizdavimas, kad dirbti televizijoje yra labai patrauklu. Jaunam žmogui labai svarbu, kad jį rodo per televizorių. Be to, čia didesni atlyginimai. Aš asmeniškai nesvajojau patekti į televiziją. Čia atsidūriau atsitiktinai. Dabar būtų rizikinga sugrįžti į laikraštį, nes du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nors niekada nesakyk niekada.

REKLAMA

Tačiau liko dar internetinė žiniasklaida.

Internetinė žiniasklaida yra naujas dalykas, tačiau ji nuo laikraščio nelabai kuo skiriasi. Tačiau man mieliau skaityti laikraštį. Tiesiog pripratau prie laikraščio kvapo.

Tuomet belieka palinkėti puikios kloties televizijoje ir padėkoti už pokalbį.

Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų