REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kalbėdamas apie Naujosios dramos akciją ir sakydamas, kad lietuvių spektaklis ir vėl geras, gali susilaukti priekaištų, kad esi nacionalistas. Bet nacionalistu greičiau gali apšaukti Audronį Liugą, nes Naujosios dramos akcijos programa suformuota taip, jog atvežtiniai spektakliai yra menko profesinio lygio, o kol matyti lietuvių režisierių spektakliai - tikri atradimai.

REKLAMA
REKLAMA

Gal čia atsitiktinumas, tačiau šis “Naujosios dramos akcijos” kontrastas lietuvių teatrą daro neapsakomai didžiu. Mažojo teatro “Madagaskaro” eskizas, kaip ir Cezario Graužinio “Arabiška naktis”, “išlipo” iš eskizo rėmų ir šiandien šiuos kūrinius galima laikyti išbaigtais spektakliais. Sutvirtinimus režisieriai gali daryti - svarbu, kad šie spektakliai nebūtų iškankinti.

REKLAMA

Vienas iš pagrindinių “Madagaskaro” atsiradimo segmentų yra lengvumas ir minties sklandumas, kurį formuoja ne vien šmaikštus istoriškai šiuolaikiškas Mariaus Ivaškevičiaus tekstas. Ne naujiena, kad teatro visuma pasiekiama visų kuriančiųjų dėka, todėl vykusį spektaklį padalinti į atskiras dalis būtų neteisinga. Nors kartu peršasi mintis, kad sėkmės primatą atiduodu režisieriui, kadangi jis yra šios idėjos autorius ir tik jis galėjo tokį įstabų tekstą paversti regimu, girdimu, gyvu spektakliu.

REKLAMA
REKLAMA

“Madagaskaras” priklauso nuo tų meno kūrimo dėsnių, kai per sudėtingiausius kraštutinių būsenų ir tam tikros kančios proveržius išnyra patys didžiausi kūriniai. Toks darbas visada įdomus, nors jis be galo sunkus. Jo sunkumą sudaro didelis nepasitikėjimas nauju neatpažinto teatro kvapu. Kol jis neįvardintas, kol jis neturi žiūrovo, niekada neįmanoma pasakyti, ar tai kūrybos pabaiga, ar tai tik eskizas. Tam reikalingas ne vien profesionalumas, bet ir menininko intuicija.

“Madagaskare” viskas tvėrėsi kaip “Dieviškojoje komedijoje”. Viskas sykiu. Netikėtas dramaturgo proveržis, netikėtas režisieriaus lengvumas, netikėtai sudėtingi, bet kartu išlaisvėję aktorių darbai. Nežinia, ar teatras apskritai turi galimybę ilgam sustabdyti tokį gyvą spektaklį. Jo nei išbalzamuosi, nei užfiksuosi. Kaip padaryti, kad spektaklis neapaugtų išmąstyto teatro štampais, pasitikėjimu savimi? Šį spektaklį formuoja mikrosekundiniai atradimai, kada kiekvienas blakstienos krustelėjimas yra toks organiškas, kad ir žodžiai-sakiniai tampa lyg aktorių pramanais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skaitant Kazį Pakštą nesistebi, kad jis gali įkaitinti lakią vaizduotę. Ten viskas juokinga ir iki skausmo tikra. Jo tekstus lydi patys netikėčiausi paradoksai. Ten kalbama apie istorinį tarpsnį; jos autorius vos netapo visos tautos šaukliu. Jis ieškojo atsarginio tautos išėjimo į laisvę. “Madagaskaras” Europos Sąjungos “išvakarėse” tampa lyg antra istorinės situacijos dalimi, kurią užfiksavo K. Pakštas. Tai nėra sutapimas. Tai pati skaudžiausia šio spektaklio tema.

Režisieriaus Rimo Tumino dar nuo “Lituanicos” laikų nepalieka šis klausimas. O prisiminus “Lituanicą”, tenka apgailestauti, kad spektaklis taip pat buvo nepelnytai “praleistas pro ausis”. Gal vienintelis kritikas Saulius Macaitis savo recenzijoje įžvelgė tai, apie ką šiandien aptarimo metu garsiai prabilo kiti. Pirma tai buvo spektaklis, kiek toliau “žvelgiantis”, nei tuo laiku aplinka įstengė įvardinti. Antra, Lietuvos nacionalinio dramos scena “surijo” tai, kas, pavyzdžiui, “Madagaskare” apčiuopiama per metrą. Didelėje erdvėje “Lituanicos” mikropasaulio susidūrimai, įvairios reikšmingiausios tuminiškos detalės tiesiog tapo neįžiūrimos plika akimi. Tai, ką šis režisierius “užraugė” prieš septynerius metus ir nuosekliai apie tai galvojo, šiandien daugeliui nė motais. Kalbama tik apie dabartį. Bet taip nėra, nes visą šį gan ilgą laikotarpį K. Pakštas nepaliko režisieriaus.

REKLAMA

Galima grįžti dar toliau. Kalbant apie Naująją dramą, galima pripažinti, kad R. Tuminas, kaip niekas kitas, yra pralavėjęs šioje srityje. Dar dirbdamas su Henriku Vancevičiumi, išprovokuotas įvairių aplinkybių, jis pastatė ne vieną VOAP’o atsiųstą tarybinę šiuolaikinę dramą. Vėliau į politinio teatro nepriklausomybę jis įvedė Valdą Kukulą. Taip atsirado teatrinis fenomenas – “Čia nebus mirties”. Vėliau – Grigorijaus Kanovičiaus “Nusišypsok mums, Viešpatie”, daugelio ir šiandien laikomas geriausiu R. Tumino spektakliu, ta pati Sauliaus Šaltenio “Lituanica”. Šie du kūriniai jau buvo parašyti, tačiau abu autoriai visada buvo šalia teatro jų gyvavimo metu. R. Tuminas visada dalinosi spektaklio autoryste su rašytojais. Jam tai buvo nedalomas procesas. Bet didžiausias bendravimo betarpiškumas buvo pasiektas “Madagaskare”.

REKLAMA

Režisieriaus nuolatinis nepasitenkinimas esamuoju laiku, situacija, rezultatu, žmonėmis tapo įprastas reiškinys, kuriant savąjį teatro modelį. Tas kūrybinis nepasitenkinimas, nuolatinė dvasinė įtampa, pasirodo, yra R. Tumino teatro variklis. Net prisiminus Mažojo teatro hitu tapusio “Maskarado” priešistorę, taip pat galima tai pripažinti. Tuometis Mažasis teatras, priklausydamas Vilniaus savivaldybei, išgyveno sunkius finansinius laikus, ir tik po tuo metu vadinamo Lietuvos akademinio dramos teatro sparnu galėjo atsirasti šis spektaklis. Spaudimo iš viršaus tuo metu nebuvo, kadangi pats režisierius vadovavo šiam teatrui, tačiau psichologinė situacija, kada teatras jau nebegalėjo gyventi su dviem spektakliais (“Vyšnių sodas” ir “Nusišypsok mums, Viešpatie”), išprovokavo naują kūrinį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

R. Tuminui tarytum reikalingas ekstremalumas. Istorija kartojasi: į akis žvelgia visas būrys įkaitusių nuo nedarbo aktorių. Senbuviai ištroškę negrįžtančios sėkmės. Įtampa akivaizdi, replikos apie režisieriaus keliones (“kur jis ten važinėja, sėdėtų ant savo teatro stogo ir maskatuotų kojomis, vis būtų geriau, nei jo kelionės”.) Begalės patarimų tada, kai teatru nepasitikima. “Madagaskaras” lyg niekur nieko vėl sugrąžino teatrą į savo vėžes – vėl visi vaikščios iš paskos režisieriui ir aiškins, kaip viskas gerai šiame teatre, kad tai didžiausias Vilniuje teatras.

REKLAMA

Visa tai rašau dėl to, kad vos teatras tuo patikės, “Madagaskaras” mirs. Šiam spektakliui karštas afrikietiškas klimatas, valgant bananus su ananasais ar geriant prancūziškus vynus – mirtis. Šiame spektaklyje turi jaustis varganų lietuviškų lašinukų kvapas. Antraip spektaklio lietuvaitės, atsidūrusios Prancūzijoje, iš savo “ridikiulių” išsitrauks ne juodos duonos kriaukšlę, dešrigalį ar actą figūrai pataisyti, bet tuos pačius prancūziškus kvepalus. Šiandien “Madagaskaras” kupinas teisingų netikėtumų. Jo mintis – neiškankinta, ne teatrališkai prigalvota, o vitališka, gaivi, savo tikslumu juokinga. Tai nėra situacijų humoras. Tai juokas iš identiškų situacijų su mūsų pasąmone, kuri be Ivaškevičiaus manieringo teksto kartu dar “kontempliuoja” visą socialinį, politinį, asmeninį gyvenimą. “Madagaskaras” - pagreitinto gyvenimo padarinys. Todėl visi žiūrovai puikiai jaučiasi, nes tai jų veidrodis. O kadangi šiais laikais į veidrodį nelieka laiko žvilgtelt, visai nieko į jį pasižiūrėti gerame teatre. Ir aktoriai panašiai jaučiasi: gal ir sunku jiems ten vaidinti, bet režisierius padovanoja jiems mažus zondus, kurie tampa tam tikromis scenų jungtimis. Jie vaidina, vaidina, vaidina, o kai scena tarytum nutrūksta, prasideda tikroji improvizacija. Daugiausia regime duetus, kai partneriai keičiasi, vienas ar kitas aktorius savitai užbaigia vieną ar kitą sceną, vaizdingumui pasitelkdami improvizacinius sugebėjimus. Tai būna pagrįsta ne vien tekstu, bubenimais, niurnėjimais, bet ir plastika. Taip randasi spektaklio gyvybė, jo vizualumas. Pavyzdžiui, Kanuto Rusecko “gyvasis” paveikslas “Pjovėja”. Tik vietoj pjautuvo čia - sausi linai, o vietoj išpieštos ant saldainių dėžės lietuvaitės, be kurios neapsėjo nė vienas sovietmečio saldumynų skyrelis, mes regime gyvą aktorę. Taip viena scena provokuoja kitą, mintį tęsia kita mintis, pabaigai ribų nėra, kadangi abiejų autorių vaizduotė neribota.

REKLAMA

Antruoju režisieriumi pavadintas Arvydas Dapšys. Šiame spektaklyje sunku jį pastebėti. Galbūt jis galutinai “sutuminėjo”, kadangi spektaklis - ryškiai “tuminiškas”. Galima manyti, kad A. Dapšys padėjo R. Tuminui dešifruoti tokią gausybę tekstinių “mįslių”. O gal jau laikas A. Dapšį išleisti vieną į areną? Nors pastarųjų metų bendra patirtis sako, geriau jau būti parašytu antroje eilėje, nei apskritai nurašytu.

Visiškas fiasko šiame “vienkartiniame “ pasirodyme, kuris savo autentiškumu apstulbino žiūrovus, pasirodė etinis spektaklio kūrėjų santykis su dailininke Vilma Masteikiene. Gal taip atsitiko dėl premjerinio jaudulio? Šitoje genijų gūžtoje ji liko lyg už borto. Tokioje aplinkoje, kai spektaklis tik ką susitvėrė ir kai emocijos provokuoja jausmą, jausmas - veiksmą, visi kūrėjai liko įvertinti ir pastebėti: jie “pasimaudė” aplodismentuose, išsirikiavę pasėdėjo “susitikime”, o V. Masteikienės – kaip nebūta, ji visą laiką buvo ten kažkur, toli Magadaskare, už borto. Jai pačiai, įtariu, tokie dalykai - nė motais. Tačiau toks nedėmesingumas lyg prieštarautų “Madagaskaro” “aplinkos analizei”. Šio spektaklio tekstų ir režisūros surišėja ir yra dailininkė V. Masteikienė. Be jos plikas “Madagaskaras” būtų praradęs didelę šarmo dozę, galbūt ir dar daugiau. Kostiumai, tapę scenografijos dalimi, sukūrė vientisą, patrauklų, atpažįstamai viliojantį spektaklio stilių. Čia “prasisuko” ne tik tautos - prieškario lietuviai su prancūzais, bet ir socialiniai sluoksniai - nuo provincialų iki ambasadorių. Ta pati mergelė gali su naktiniais “sisioti” į kaimišką palankstytą “viedrą”, o čia pat virsti Rusecko “Pjovėja”, čia pat vaikštinėti Paryžiuje palei Seną. Transformacija vyksta žiūrovų akyse. V. Masteikienei daug nereikia: jos kostiumai neperkrauti, stilingi, kolorito atžvilgiu - tobuli. Scenoje - absoliuti dermė. Čia dera viskas: trisdešimtų metų “maudymukai” ir saloninis moterų grimas, universalios šukuosenos, kurios, keičiantis situacijoms, atrodo, sukurtos būtent joms. Salė ir būdama Kauno poniute, ir besipliuškendami “nepatirtoje” jūroje - visur atrodo teisingai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šio spektaklio ir vaizdai, ir prasmės pilni autoironijos, juntamas sveikas žvilgsnis į viską. Netrukdo net ir tai, kad Helė iš pradžių atrodo kaip iš “Moterų dainų” atėjęs Juozo Statkevičiaus “modelis”. Manau, tai nėra vien laikmečio sutapimai, tai yra neakivaizdi replika stilingiausiu laikomam lietuvių dizaineriui. Arba Oskaras (Milašius), paverstas J. Statkevičiaus prototipu. O aktorius Ramūnas Cicėnas, suvaidinęs Kazį Pokštą - gyvas Cezaris Graužinis. Aibė kažkokių keisčiausių paralelių čia tik padeda tvertis juokingai atpažįstamam ir netikėtai atrandamam gyvenimui. Visur veikia kontekstas. Spektaklyje neliko vietos stilių paieškoms, protingoms citatoms, vagystėms, formoms… Vieninga, griežta vaizdinė pusė išlaisvino erdvę interpretacijos prasmėms. Kartais vaizdo ir prasmių susikirtimas, paradoksai intensyviai tvėrė kitą prasmių lauką. Taip spektaklis sluoksniavosi, įgydamas begalybę prasmių. Net iš žiūrovų reakcijos buvo galima suprasti, kad vieni “pasimauna” ant vieno, kiti - ant kito. “Madagaskaras” tapo universumu. Tokiame kontekste menu tapo ir “prisivagiliautas” tekstas. Iš pradžių atrodė, kad M. Ivaškevičius “pagavo naują kampą”, girdėjosi tai vienokios, tai kitokios intonacijos, įvairūs dialektai, frazeologizmai, oda pagaugais nuėjo, kai “prašneko” Salomėja Nėris, tačiau netrukome suprasti, kad taip audžiamas tekstas naikina ir literatūrinius kanonus, ir tradicinio teatro taisykles.

REKLAMA

M. Ivaškevičius, išnaikinęs stereotipus, nauju žodžiu inkrustavo režisieriaus išpuoselėtas mintis, prasmes, o lietuvių teatre gimė absoliučiai naujas kūrinys. Faktas, kad kada nors užbaigtas “Madagaskaras” taps ir dramaturgijos naujove. Tai byloja minėtoji interpretacijų laisvė, paliekanti daug galimybių literatūriniam suvokimui. Pirma gimė teatras, o po to bus susidomėta literatūra. Tai retas reiškinys.

Pabaigoje - šiek tiek apie pradžią. Prologas: patriarchalinė šeima - vyras ir moteris sėdi už didelio genties stalo. Ramybė, pastovumas. Motina be paliovos, amžinybės lėto laiko tėkmėje, šukuoja ilgus plaukus. Abu tėvai lyg jaunavedžiai, apsagstyti gėlėmis - ramunėlėmis. “Lietuviui visos gėlės - ramunėlės.” Po stalu ritinėjasi jų kiaušinis - jų vaikas. Mama jame regi proto bokštą, “basanovičiuką”, Tėvas - tikrą “matrosą”. Tačiau jis išeina į kunigus. Tipiška praeito amžiaus pradžios situacija. Mes regime Kazio Pakšto biografijos dalį. Dramaturgas teatrinio gyvenimo nesustabdo, ir Pakštas virsta Pokštu. Istorinis “atsakomingumas” tampa menu, kai faktai įgyja interpretacijos laisvę.

REKLAMA

Vyksta ir atvirkštinis procesas: režisierius talkina dramaturgo minčiai. Pavyzdžiui, rodos neilgą, malonią sceną režisierius išvysto iki gana svarbaus įvykio. Susodina du puikius aktorius - Eglę Gabrėnaitę ir Audrį Chadaravičių. E. Gabrėnaite dar galime gėrėtis “Revizoriuje”, o A. Chadaravičiaus Firsas “Vyšnių sode” - retenybė. A. Chadaravičius visiškai naujai ištrauktas ant teatro pakylos. Blyškaus veido, aristokratiškų judesių jo Tėvas - naujas šiandienos teatro portretas. Abu aktoriai nuostabių balsų. Kamerinėje Mažojo teatro erdvėje jie neskuba, neforsuoja, bet išlieka ryškiausi. Jie sukuria Tėvų - klasikų portretus. Mes jų neregime finale, bet pakanka jų įvaizdžio ir lėto kalbėjimo tembro, kad justum juos lyg viso spektaklio ašį. Pirmosios dalies (šiandien yra sukurta tik tiek) metafizinė, kosmopolitinė, homoseksualinė pabaiga neturėtų jokios prasmės, jei nebūtų tokios stabilumą ir sveiką protą tvirtinančios pradžios.

REKLAMA
REKLAMA

Spektaklis kupinas emocinių-lyrinių intarpų. Pavyzdžiui, Gintarės Latvėnaitės “Salė, lyg saulė apšviesta, rėkia, kad myli”. Atvirai, drąsiai - lyg gyva Binkio uta. Tokių proveržių gyvenime ypač trūksta, visos šiandienos džiuljetos kažkokios kitokios.

“Internetinę” recenziją privalau pabaigti (ribotos galimybės), o mintys rikiuojasi iki begalybės. Teatrui siūlau: tiems, kurie pjesės neskaitys (o tokių bus daug), išleisti M. Ivaškevičiaus pjesės “sentencijas ir frazeologizmus”. Kitaip nepavadinsi - jų čia apstu: “Ne į tą skylę savo dvasios plunksną mirkai”, “Gyvenimas pasižymi dvigubomis prasmėmis”, “Tu leidi gyvenimą saulėtame jo paviršiuje”, “Neprigulminga moteriška”, “Tiek daug prisilupau, kad net susvirduliavau”, “Jeigu jis mane atstumtų, aš Senos upe plaukčiau kartu su kitais apelsinais”, “Anei triedimo juodajame kontinente”, “Planinė migracija”, “Lietuvių pirminis-kulinarinis patriotizmas” ir t. t. Jokių metaforų. Viskas - viena realybė.

Fantazijoms ribų nėra, bet fantazuoti iki begalybės taip pat gali būti baisu. Manau, kad šią pjesę reiktų kažkada ir “užraukti”, nes gali dingti josios šarmas. Aišku, kol nesibaigs gyvenimas, ji turės iš ko tęstis. Pavyzdžiui, kalba apie kosmosą, apie ant Rusijos nukritusį mėnulio gabalą jau šiandien kelia ne vien keistas mintis. Prieš pat spektaklį teko skaityti apie beveik mokslo įrodytus faktus, kad SARS - užkratas iš kosmoso. Taip galima prieiti iki visiškos fantasmagorijos. Jeigu pjesė bus rašoma ilgai, visi paraleliniai išvedžiojimai, kurie vienaip ar kitaip joje “nuguls”, gali virsti tiesiog koše.

REKLAMA

Šiandien Tuminas palieka euroskeptinį vėjelį, pašnabždėdamas, kad daugiau galvoti reikia, o ne stačia galva į kažką pulti. Gal jis pirmas bėga ten, bet nekenčia inercijos. Joje dingsta žmogus. O čia - “Madagaskare” - istorija ir žmogus sudaro kūrinio pagrindą.

Trumpai apie jaunuosius. Klasicistinės pozos drauge su “proseksualine” sąmone jaunųjų aktorių kūnuose atrodė visai rimtai. Jokių patyčių, jokių tariamų santykių. Viskas suvaidinta rimtai. Gyvi vaizdeliai iš praeito šimtmečio, su tam tikromis užuominomis į šiandieną. Ypač artėjant finalo link. Visa tai kontrastuoja su neįtikėtinai šiuolaikišku tekstu. Ramūnas Cicėnas, Gintarė Latvėnaitė, Valda Bičkutė, Vaida Būtytė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Leonardas Pobedonoscevas - vieno kurso aktoriai - dar kartą įrodė, kad tokios dermės, susiklausymo ir atsidavimo gali pasiekti tik bendraminčiai, vienodai intensyviai kūrybai atsidavę žmonės. Jų personažai, profesionaliai įvaldyti, tapo gyvais lietuvių tautos tipažais.

Spektaklio muzika – daugiau foninė, tačiau jos keisti tikrai nereiktų, kaip žadėjo kompozitorius Faustas Latėnas susitikimo metu. Ji tiksliai sukompiliuota, ji pakankamai tiksli visos “regyklos” atžvilgiu.

Vis baisu, kad kūrėjai, gerindami, užbaiginėdami spektaklį (apie ką kalbėjo aptarime), nesugadintų jo ištiktukų. Į kokią kamerą reikia paguldyti gyvą teatrinį daiktą, kad jis nesugestų ir kad visai nesušaltų?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų