Lietuvos žemdirbiai vėl išėjo į aikštes ir paplentes, reikalaudami pinigų iš Vyriausybės. Tačiau Vyriausybė pinigų neuždirba, ji perskirsto surinktus mokesčius, kuriuos sumoka šalies piliečiai. Tad žemdirbiai pinigų prašo iš visos visuomenės. Tad ar gali viena socialinė grupė išgyventi kitų sąskaita?
Socialinis solidarumas
Žemės ūkis Lietuvoje visuomet buvo problemiška sritis - jau vien todėl, kad Lietuvos kaime gyvena procentiškai daugiau žmonių nei išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Jų produkcijos kainos šiemet krito. Jų padėtis iš tiesų sudėtinga. Tad argi nėra teisinga, kad likusi visuomenės dalis solidarizuojasi ir padeda jiems sunkiu metu.
Paramai žemės ūkio produkcijos gamintojams apskaičiuoti naudojamas vadinamasis paramos gamintojui ekvivalentas (Producer Support Equivalent, PSE). Juo įvertinama visa įvairiomis formomis teikiama valstybės parama ūkininkams, apskaičiuota kaip ūkininkų sukurtos produkcijos vertės dalis. Europos Sąjungoje 1997 m. jis sudarė 43 proc., o Lietuvoje - tik 18 proc. Norvegijoje ir Šveicarijoje valstybės parama ūkininkams siekia 70 proc. jų pajamų. Japonija importuojamiems ryžiams taiko kelių šimtų procentų dydžio muitus - kad tik būtų išsaugoti jos neproduktyvūs valstiečių ūkiai. Turbūt pastebite dėsningumą - kuo sunkesnės ūkininkavimo sąlygos (visos įvardytos šalys yra kalnuotos, su tikrai prastomis sąlygomis žemdirbystei), tuo didesnė parama žemės ūkiui.
Žemdirbių ar perdirbėjų problemos?
Šiandien visas dėmesys nukreiptas į protestuojančius žemdirbius. Tačiau šioje istorijoje yra ir kitas žaidėjas - tai žemės ūkio produkcijos perdirbėjai. Pateikiami skaičiai, kiek kaimas gauna paramos (2002 m. iš Specialiosios kaimo rėmimo programos tiesioginėmis išmokomis žemdirbiai gavo 91 mln. litų), tačiau kiek iš tikrųjų pinigų pasiekia žemdirbius, o kiek pasilieka perdirbėjų kišenėse. Tad ar nėra taip, kad šis konfliktas - tai tik gilesnių interesų maskuotė?
Kokie prioritetai?
Reikia pripažinti - mūsų kaimas atsilikęs, neproduktyvus, nekonkurencingas Vakarų Europos rinkose. Dabar mes integruojamės į Europos Sąjungą. Joje nereikės žemdirbių - ji turi savų. Jai reikia išsimokslinusių žmonių. Ir šiandien atiduodami pinigus žemdirbiams mes juos iš ko nors atimame. O jei šiuos pinigus investuotume į švietimą ir mokslą, tai padėtume daug tvirtesnius pamatus naujai kartai konkuruoti ES darbo rinkoje. Tad ar tenkindami vienos siauros socialinės grupės interesus, mes nepakenkiame visų šalies piliečių ateičiai?
Egidijus Aleksandravičius viename savo komentare kalba apie politinį šantažą: “jei nebus padaryta tai ir tai, aš nedarysiu (ar padarysiu) to ir to”. Ar žemdirbiai nesinaudoja tokiu šantažu? Juk kitos socialinės grupės gyvena galbūt net blogiau, tačiau negrasina blokuoti kelių.
Tiesioginę “Spaudos klubo” laidą žiūrėkite per Lietuvos televiziją 21.00 val.
Laidos autorius ir vedėjas - Audrius Siaurusevičius.
