REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rolando Schimmelpfennigo “Arabiška naktis”, kurios eskizą režisavo Cezaris Graužinis, tapo spektakliu ir atgaivino per porą dienų spėjusią kiek išsikvėpti Naujosios dramos akciją. Galbūt žmones atbaidė kuriam laikui stojęs lietus, bet “Arabiška naktis” prasklaidė ūkanas.

REKLAMA
REKLAMA

Rolando Schimmelpfennigo biografija įspūdinga - jis turi ne vien akademinės, bet ir gyvenimiškosios patirties. Darbas Stambule tikrai turėjo lemiamos reikšmės parašyti tokią “vakarietišką” pjesę, prisodrintą gaivaus arabiško vėjo. Dramaturgo patirtis vilnietiškame variante susikryžmino su neką mažesne Cezario Graužinio patirtimi. Režisierius, pažinęs ne vieną valstybę iš vidaus (mokėsi, keliavo ir spektaklius statė daugelyje šalių), “Arabišką naktį” įveikė su tokia jėga, kad rodės aktoriams iš po padų žiežirbos ims skilti.

REKLAMA

Spektaklis tapo lyg atomas, skriejantis ne tik aplink mus - žiūrovus, bet puikiai atpalaiduojantis jaunųjų aktorių, šiųmečių Muzikos akademijos magistrantų, smegenis. Vaidyboje išsivaduota iš bet kokių štampų, bet kokių kanonų. Penki aktoriai veikia iš vien, o jų realistinis egzistavimas, susipindamas su pasakiškais nukrypimais, suaudė retą mūsų teatre ansamblišką, antivaidyba grindžiamą audinį. Šiuolaikinį tekstą atitiko vaidybos maniera. Režisierius išlaisvino aktorius nuo aktorystės, o pastarųjų organika tapo dar vienu laipteliu, vedančiu aukštyn į arabiškąją naktį.

REKLAMA
REKLAMA

Šis spektaklis - daugiausiai humoro tveriantis kūrinys Cezario Graužinio matytoje kūryboje apskritai. Gal taip atsitiko todėl, kad kūrinys tiksliai atitiko režisierių? Gal todėl, kad vaidina vienos kartos, o čia - net ir vieno kurso aktoriai? Scenoje - susiklausymas. Tokiame teatre išsivaduojama iš psichologizuotų prasmių, hipertrofuotos partnerystės, nereikalingų grimasų.

Aktoriai - faktūriniai fantomai. Tiksliausiais pavyzdys - Julius Žalakevičius. Rodos, aktorius “naudoja” tik savo fiziologiją, tačiau vaidybos nuoširdumas ir gera klausa bendrai spektaklio partitūrai V. Žalakevičių padarė šio spektaklio lyderiu. Nepašykštėjęs Kalilui gyvuliškų bruožų, spektaklyje jis greičiausiai naikina ribas tarp menamo ir realaus gyvenimo. Jo kelionė, pripildyta moterų vilionių, aktoriaus dėka tampa neatskiriama fantazijos dalimi. Kartais net atrodo, kad aktorius pats prisigalvoja nutikimų ir, inercijos pagautas, kuria savo svajų haremą. Tai veikiantis ir labai paveikus aktorius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nebijodamas monotoniško balso, niekur neskubėdamas, neapsakomą pagreitį įgyja ir Pauliaus Čižinausko Lomaijeris. Jis - tarytum spektaklio vertikalė, neleidžianti praskysti besiblaškančioms aplinkoje būtybėms. Nuo jo spektaklis prasideda ir kaip punktyras jis viso spektaklio metu išnyra, primindamas, kad Rytų saulė gana karšta. Aktorius lėtai nubraukia prakaito lašą nuo kaktos, o raudono stačiakampio šviesos “sarkofagas” mena paslaptingųjų arabų žemes. Aktoriaus plastika koncentruota, judesiai tikslūs, todėl jį matai ir kaip paprastą arabą, ir kaip beduiną, ir kaip atpažįstamą gentainį.

REKLAMA

Vilmai Raubaitei teko “paplaukusios” Franciskos vaidmuo. Tokią ją ir pamatėme - apsvaigusi nuo niekaip neišsilakstančių miegų, paslaptingoji gražuolė tampa visų vyrų paklydimų pradžia. V. Raubaitė, būdama graži, to neafišuoja - anaiptol stengiasi išlikti organiška, tiksli, raiški. Aktorė be didelių vargų Franciską paverčia Aladino draugu - fantasmagorine būtybe, kuri iš paprastos gražuolės medicinos sesers virsta euforijoje plaukiojančia undinėle. Ir tai ne Aladinas, o Karpatis, sėdintis ne džino, o konjako butelyje. Tokias lengvas ir tekstines, ir vaidybines “transformacijas” perkąstų paties įvairiausio amžiaus žiūrovas. Vitališkos jėgos pagauti, aktoriai be didelių pastangų “kraustosi” iš vienos realybės į kitą. Čia viskas vienodai svarbu ir nesvarbu. O tiksliau įsižiūrėjus, supranti, kad šiame spektaklyje labai svarbus tikslumas. Turi formuotis dinamika, antraip yra spektaklio tempo ritmas. Ir dabar spektaklyje trumpam išniro duobė, kurios susiformavimo priežastis buvo aktorių vadelių paleidimas.

REKLAMA

Brigitos Arsobaitės Fatima - visų tautų Chanuma. Nieko niekam ji neperša, tačiau paskui vyrus joja su peiliu. Griežtos plastikos, sodraus balso Fatima - visų meilės reikalų išmanytoja. Tai realaus gyvenimo išmintis. Tarp šios trupės aktorių ji raiškiausiai valdo balsą: jos kalba nebanguoja, ji teisingai intonuoja, nenukąsdama sakinių pabaigos. Kalbinę logiką ji kuria pajungdama vidinę energiją. Tai aukštas lygis. Be didesnių pastangų, su dailininkės pagalba Fatima tapo tikra pasakišką arabe.

Karpatis - Vytautas Kontrimas - lietuviškas didžėjus. Jam tik ir sėdėti butelyje. Iš jo ištrūkęs, per daug gyvenimu nesidžiaugia. Visi aplink taip užsiėmę savimi, kad jam lyg ir vietos tame gyvenime neliko. Vienas kitas įsikišimas - ir tiek. Jis - kaip jaustukų lietus. Pro butelio stiklą stebi gyvenimą, bet jo per daug nebaugina gana keista aplinka. Aktorius Karpačiui suteikia įvairiausių atspalvių: jis ir lengvabūdis, ir homoseksualas, ir svajingas jaunuolis, ir šiuolaikinis peškis-heteroseksualas, ir nusmuktakelnis. Tik vietoj kelnių dailininkė jam “nusmaukia” rankoves. Žodžiu, pats įprasčiausias ir populiariausias vyrukas iš devynaukščio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Spektaklyje gali sutikti įvairiausių sąvokų, kategorijų, bet jos viena kitai nemaišo, nekuria eklektiškos aplinkos. Čia pat vaizdžiai pristatomas daugiaaukštis, čia pat einama pas beduiną į saulės išplikytą dykumą. Čia pat regi vakarietišką kambarį, čia pat - arabiškus minaretus. C. Graužinis labai tiksliai apšvietė kai kurias spektaklio scenas, palydėdamas vaizdinius papildančia muzika. Atmosfera buvo labai tiksliai kuriama ir akimirksniu transformuodavosi į visai naują kokybę. Taip nuostabioji Arabija čia pat virsdavo atpažįstamo miesto gyvenamuoju namu. Su penkių aktorių pagalba galima buvo išvysti net kintančius peizažus. Aukštai tvieskianti aitri saulė, nusileidžia per dešimt minučių. Tačiau gyvenimas neatslūgsta. Arabai naktį gyvena laba intensyviai. C. Graužinis lyg tikras arabistas, be spektaklio parametrų, įminė daug tautinių subtilybių. Bet spektaklis netapo etnokultūriniu, nes į viską buvo žiūrima provakarietiškomis akimis.

REKLAMA

Šiame spektaklyje atsisakyta dekoracijų - “veikia” tik keturios kėdės. Bet to pakanka. Čia viskas menama kaip gerame mokykliniame teatre, viskas improvizuojama, “žaidžiama” su menamais daiktais, garsu skaitomos pjesės remarkos. O veiksmui įsibėgėjus šie “paaiškinimai” tampa jo varomąja dalimi. Jie tarytum kuria tą paradoksų, netikėtumų pasaulį, kada tekstu paaiškinus situaciją atsiranda dinamika. Čia neišvengiami pasikartojimai, sinchroninių tapatybių virtinė. Taip režisierius dinamiškai jungia visiškai skirtingus veiksmus, iliustruojančius mechaninį-instinktyvų žmogaus gyvenimą (žmonių alsavimus sekso metu ar bėgant laiptais, ritmiškas kalbėjimas apie visiškai skirtingus dalykus, kraštutinė nervinė būsena - kartu su “paplaukusiom” reakcijom).

REKLAMA

Kai kurios scenos sukurtos kinematografiniu principu - kartais net atrodo, kad žiūri gerą rusų animacinį filmuką, kuriame gana lyrišką veiksmą palydi didaktiniai paaiškinimai - balsas už kadro. Čia visą laiką galima buvo justi šmaikštų, kandų, išlavintą režisieriaus Cezario Graužinio balsą.

Intensyvus darbas su jaunais žmonėmis (ypač Skandinavijoje) nepraėjo be pėdsakų. Turbūt pirmą kartą Lietuvoje C. Graužinis taip lengvai susidorojo su spektaklio kūrimo sąlygomis. Gal prie to lengvumo prisidėjo ir tai, kad eskizo kūrimas neįpareigojo užbaigtai kokybei. Eskizas leidžia rizikuoti, improvizuoti, kvailioti. Pasakiškoje “Arabiškoje naktyje” to buvo apsčiai. Konjakas veikia visus labiau nei kaljano rūkymas. Paragavę konjako Franciska užmiega paslaptingu miegu, Lomaijeris kaip liliputas įkrinta į tą patį butelį ir braido po jį, konjakas gerai veikia sapnus ir t.t. Bandoma mylėti, bet inercija tampa greitesnė už meilę. Vos spėjama gyventi, realybė - neatskiriama nuo irealybės. Kasdienybės čia nėra, vyksta tiesiog gyvenimas, kurį gyvena žmonės, negalvojantys, kad jų gyvenimai kažkuo ypatingi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Netrukdė ir tai, kad du aktoriai kalbėjo ne arabišku, o gruzinišku akcentu. Gal ir šitai režisierius nusprendė sąmoningai, Rytus paversdamas daugiau atpažįstamus lietuviams. Peizažas-vaizdiniai pynėsi su žmonių temperamentais ir išvydome vienos nakties daugkartinę istoriją.

Neįmanoma šį kartą nepaminėti pjesės vertėjos Jūratės Pieslytės. Tekstas liejosi lyg sviestu pateptas, jame gyvai skamba patys netikėčiausi apsisukimai, išlaikyta bendra kalbos kultūra. Teksto sklandumas ir aktoriams padėjo greičiau pagauti sceninę artikuliaciją.

REKLAMA

Dailininkė Anželika Šulcaitė - tikras atradimas. Rodos, paprasti šiuolaikiniai kostiumai, tačiau tikslūs, funkcionalūs, prasmingi, gyvi. A. Šulcaitė šiame spektaklyje sukūrė tokią stilistinę ir koloritinę personažų dermę, kokios dažnai nepasiekia ilgai spektaklius befantazuojantys ir turintys visai kitas finansines galimybes dailininkai. Dailininkė nevengia daug spalvų, bet jų dermė tobula. O, pavyzdžiui, Pauliaus Čižinausko kostiumas - chalatas, kurio taip nekentė žmona, primena autentišką arabišką galabėją. Paprastų detalių universalumas gal ir galėjo kartais rastis iš atsitiktinumų, tačiau teatre taip nebūna. Kartais pasąmonė, sveikas kūrybinis procesas išprovokuoja geras idėjas.

Visą spektaklį galima buvo justi, kad jį prižiūri scenografas profesionalas. Sukurti šiuolaikinį kostiumą dažnai sunkiau nei stilizuotą ar istorinį. Prieš kelerius metus baigusi mokslus, kūrusi scenovaizdį “Buratinui” (režisierius Evaldas Jaras, “Lėlės” teatras) ši jauna dailininkė tiesiog išlaukė savo momento naujam šuoliui. Manau, kad nuo šiol teatras jos nepaleis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų