Apžvalgininkams, ypač metų sandūroje, būdinga nagrinėti visuomenėje besivystančias tendencijas. Perskaičius keletą tokių apžvalgų tampa aišku, kad jų pagrįstumo klausimas yra greičiau redaktorių ar kritikų, bet ne pačių apžvalgininkų reikalas. Esminė sąlyga, kuri, atrodo, būtina apžvalgininkams, – kad linksniuojamos tendencijos „skelbtų aliarmą“ ir „vestų į krizę“.
Dvi tokias, kažkuriuo kampu susijusias, aliarmą skelbiančias ir į krizę vedančias tendencijas įžvelgsiu ir aš: pirma, vis mažėjantį patriotizmą, antra, teismų, ypač aukščiausiųjų, polinkį išteisinti (suprask, ne „nu“, bet „iš“).
Tenka pripažinti, įžvalgos nelabai originalios, bet kai apžvalgininkų daug, o kraštas mažas, rasti originalių krizinių reiškinių nelengva. Lieka originalumo stoką paversti dorybe: kadangi tendencijos išties gąsdinančios, pastebėjo jas ir kiti.
Pastebėjo jas ir Prezidentūra. Pastebėtos ir aptartos jos ne tik straipsniuose, bet (ypač pirmoji) keliose konferencijose. Su išvadomis sunkiau. Joms apibūdinti peršasi teisėtai pagarsėjusi frazė iš klasikinio filmo „Kasablanka“. Originalo kalba ji skamba taip: „Arrest the usual suspects“ („Areštuokite įprastus įtariamuosius“).
Filmo kontekste ši frazė įtaigiai pabrėžia Viši prancūziškosios administracijos dviveidiškumą; mūsų atveju, manau, paprasčiausią sutrikimą. Tiesiog nesuvokiame, tad problemai iškilus kaltiname „įprastus įtariamuosius“: sovietinį palikimą, Kremliaus ir KGB įtaką, kosmopolitizmą, energetinę priklausomybę, baudžiauninkišką mentalitetą, globalizaciją, valdžios korupciją ir nuolat apverkiamą „pilietinės visuomenės stoką“ (dalis apžvalgininkų nesuvokia, kad tai padarinys, o ne priežastis).
Sąrašą galima tęsti iki Landsbergio daržinės, Paulausko tvoros ir šiuo metu privalomos Kristinos „Draugystės“. Aš jo nebetęsiu, bet paminėsiu vieną pastaruoju metu iškilusią šių paieškų tendenciją, nes ji ne tik absurdiška, bet ir pavojinga. Tai kaltųjų paieškos tarp tų, kurie stengiasi mums padėti. Ar iš kvailumo, ar veikiami blogų įtakų, o gal papirkti totalitarizmą besistengiančių įtvirtinti kaimynų, kai kurie ėmėsi kaltinti vakarietiškų demokratinių visuomenių pastangas pasaulyje ugdyti pilietinę visuomenę. Lietuvoje kol kas buvo puolamas tik Soroso fondas, bet tereikia pažvelgti per sieną į Rytus, kad suvoktum, jog šio puolimo programa kur kas platesnė.
Antroji ne tik nerimą kelianti, bet ir mus piktinanti tendencija yra teismų polinkis išteisinti tuos, kuriuos seniai pasmerkėme. Tai irgi priskiriama prie patriotizmo stokos priežasčių. Tą ryšį išties galima įžvelgti: sunku būti patriotu, kai piktinies teismų sprendimais. Tad kone nepatogu šiuo atveju priminti, kad teismai, priimdami sprendimą, privalo remtis neginčijamais įrodymais. Kaltės įvaizdis ir kaltės įrodymas gali būt labai skirtingi dalykai. Tai nelengva priimti toli gražu ne tik mums. Pavyzdžių galima vardyti daug, vieną jų man teko pačiam stebėti. Tai Richardo Nixono nušalinimo atvejis. Buvau tuo metu, kaip ir dauguma mano aplinkos žmonių, emocinis „antiniksonininkas“. Neturėjau jokios abejonės, kad jis kaltas, kaltas, kaltas… O štai teismai nežmoniškai ilgai tikrino, mūsų įsitikinimu, ne tik tikrino, bet vilkino ir delsė. Niekaip nesugebėjo rasti, pagal tuo metu išgarsėjusią frazę, „the smoking gun“ („rūkstančio revolverio“), t.y. neginčytino įrodymo. Jis galų gale buvo rastas, tačiau galėjo įvykti ir kitaip – jo galėjo nerasti. Nixonas tokiu atveju būtų baigęs savo kadenciją, aš ir milijonai kitų Amerikos piliečių būtume turėję su tuo susitaikyti. Teismas būtų pasielgęs teisingai, nes reikalavimas vadovautis tik jokios abejonės nekeliančiais įrodymais svarbesnis už mūsų frustracijas.
Alternatyvą žinome. Teismų sprendimus galima priiminėti atsižvelgiant į valdančiųjų (arba visuomenės) spaudimą, baimes, norus, pageidavimus ir taip toliau. Pavyzdžių mūsų artimoje aplinkoje apstu, bet pažvelkime giliau į istoriją – šitaip renesanso laikais buvo sunaikinta tūkstančiai „raganų“. (Milijonai sunaikinti fašistinių, komunistinių diktatūrų – atskira, su teismais nieko bendra neturinti tema.) Tačiau renesanso laikais „raganos“ buvo išties teisiamos. Tardavosi teisėjai, buvo atliekami tardymai, šaukiami liudininkai. Beje, dalį apkaltintųjų jie išteisindavo, kitiems pleškėjo laužai.
Kodėl taip tragiškai klydo teismai? Apie tai prirašyta ne tomai, bet ištisos bibliotekos, nemaža jų dalis bando apibūdinti, kas yra, o kas negali būti „įrodymas“. Aplinkybė, jog ar teisėjas, ar visuomenės dauguma nemėgsta, gal net tiesiog nekenčia kaltinamojo, į tą kategoriją nepatenka. Nieko nepadarysi, reikia „rūkstančio revolverio“, o kai teismai griežtai laikosi to principo, jie ne visada prisideda prie visuomeninės santarvės, taip pat ir prie patriotizmo ugdymo.
Nesu teisėjas, o tik vienas, anot apžvalgininkų, beviltiškai nusivylusios visuomenės narys. Tad kaltųjų paieškose nesismulkinsiu – dėl to, kad blėsta patriotizmas, kalti esate jūs.
Būtent taip. Jūs, „Akiračių“ skaitytojai.
Tikiuosi, dėmesį jau atkreipiau, tad pirminį teiginį galima kiek pakeisti. Kalti ne tik jūs. Praplėskime kaltųjų ratą iki visų savaitinės ir mėnesinės kultūrinės spaudos skaitytojų, pridėkime „Bernardinų“ tinklalapio naršytojus. Tai didžioji dalis Lietuvos humanitarinio elito. Pastebėkite, kabučių nenaudoju.
Kaltininkas nustatytas. Jei būčiau politiškai korektiškas, kaltinimą galėčiau kiek pakeisti ir švelninti išlygomis: kaltė būna dalinė ar pilna, individuali ar kolektyvinė, tyčinė ar netyčinė, piktavališka ar nesuvokta. Kadangi šis straipsnis priklauso krizinių tendencijų apžvalgų kategorijai, sekdamas kolegų pavyzdžiu, nesismulkinsiu. Net pakartosiu – Lietuvos humanitarinis elitas kaltas dėl patriotizmo išblėsimo.
Tiems, kurie jau įsižeidė, pridursiu, kad tik iš dalies kaltas. Kaltųjų yra daugiau ir rimtesnių, bet vis tiek kaltas. Galima rasti ne vieną „rūkstanti revolverį“ tam įrodyti. Vienas iš jų – tai, kad humanitarinis elitas parėmė ir protegavo tautinių simbolių nuvainikavimą. Vartojant vokišką apibūdinimą, jis Lietuvos tautinių simbolių niekinimą padarė „salonfaehig“. Tiksliai verčiant – „įsileido į saloną“, priėmė kaip temą, kurią galima neraudonuojant aptarti mandagioje draugijoje.
Humanitarinio elito svarbos, ypač rinkos ekonomikos sąlygomis, nedera pervertinti. Dauguma žiniasklaidos, įskaitant visą platų ir daugialypį bulvarą, yra už jos įtakos ribų. Ten neišvengiamai bus visko, vyraus skandalai ir sekso tematika, bet bus ir antisemitizmo, bus Lietuvos tautos, jos visuomenės, istorijos ir ko tik nori dergimo. Tuo nesiskiriame nuo kitų visuomenių. Taip yra visur, kur leidžiama laisvai pasisakyti.
Tad svarbiausia ne tai, ar bulvarinėje aplinkoje pasirodys vienokia ar kitokia tema, – to kontroliuoti nepajėgsime ir net neturėtume bandyti. Svarbiausia – kas vyksta po to. Ar ją sureikšminsime atkreipdami į ją dėmesį, ar ją įteisinsime kaip rimtai aptariamą temą. Trumpai tariant, ar jai suteiksime „salonfaehig“ palaiminimą. Tai ir nusprendžia visuomenės humanitarinis elitas.
Idant tai neliktų abstrakčiu teiginiu, pateiksiu konkrečių pavyzdžių. Rinkos ekonomikos sąlygomis atkreipti į save dėmesį nelengva. Todėl visose visuomenėse atsiranda tokių, kurie to siekia visuomenę „šokiruodami“. Pavyzdžiui, nusirenginėdami, vartodami keiksmažodžius ir taip toliau. Viena tos „šokiravimo“ taktikos atmainų yra visuomenei svarbių simbolių „nuvainikavimas“, kai to nepakanka – ir tiesioginis niekinimas. Tai gali būti religiniai simboliai kaip Kristus, Marija arba Mahometas, istoriniai asmenys, pavyzdžiui, Jeffersonas ar Washingtonas Amerikoje, Kosciuška ar Mickevičius Lenkijoje ir pan. Vietinis humanitarinis elitas negali tam sutrukdyti. Tačiau jo vaidmuo vis dėlto labai svarbus, nes jis gali simbolių niekintojų neįsileisti į savo diskursų saloną, gali nesuteikti jiems geisto pripažinimo, o kartu ir jų iškeltoms tezėms – legitimumo. Humanitarinis elitas kolektyviškai nusprendžia, kas yra „salonfaehig“, o kas ne.
O dabar pateiksiu du mano kaltinimą pagrindžiančius „rūkstančius revolverius“.
Vieni svarbiausių Lietuvos tautos ir valstybės simbolių yra devynioliktojo šimtmečio pabaigos tautinis atgimimas (kertinė asmenybė Basanavičius) ir pokario ginkluotas pasipriešinimas okupantui (kertinė asmenybė Žemaitis). Nekaltinu tų jaunų žmonių, kurie stengėsi atkreipti į save dėmesį juos „nuvainikuodami“ (Žemaičio atveju derėtų naudoti tikslesnę terminologiją, „suniekinti“ neblogai tiktų.) Jų pasirinkimas rodo, kad jie žino Lietuvos simbolių hierarchiją, kaip ir pažįsta šiuo metu egzistuojantį Lietuvos humanitarinį elitą.
Pasirodė, kad pasirinko tinkamai. Klausimo, ar šios temos yra „salonfaehig“, ar ne, tam elitui net neiškilo. Abi temos ir asmenys buvo įsileisti į rimtų diskusijų saloną ir proteguojami humanitarinėje kultūrinėje spaudoje ir viešuose aptarimuose.
Viliuosi, kad į klausimą, ar tai paskatino Lietuvos patriotizmo blėsimą, ar tik ženklino to išblėsimo lygį, padės atsakyti šį mano kaltinimą aptarsiantys komentarai.
www.akiraciai.lt
