Atsiprašau, kad rašau „Marxas“. Atsiprašau už žodį „marksizmas“. Jis daug kam kelia nemalonias asociacijas su sovietine praeitimi. „Marxas grįžta“, – skelbė „Guardian“ 1998 m. Nesutikdamas su „Guardian“, A. Giddensas teigia, kad Marxas niekada ir nebuvo pasitraukęs. Marxas daug ko prišnekėjo. Bet nė viena visuomenė nėra tobula. Kapitalistinė – taip pat. Marxo nuopelnai – kapitalizmo blogybių diagnostika.
Tačiau Marxas daug kur klydo. Visų pirma proletariato revoliucija. Vakarų šalyse ji taip ir neįvyko. Revoliucija įvyko Rusijoje. Įvyko ne ten, kur turėjo vykti, o padariniai buvo visai ne tokie, kokie turėjo būti ir, kaip sakė Trockis, TSRS, užuot patvirtinusi marksizmo tiesas, jas tiktai diskreditavo. Trockis buvo ištremtas iš TSRS ir Meksikoje nužudytas. Po keleto dešimtmečių gėdingai žlugo pati TSRS.
Dabar – kiti dalykai. Marxas klausia: kas skiria prasčiausią audėją nuo uoliausio voro, nevykėlį architektą nuo darbščiausios bitės? Žmogų nuo gyvulio skiria sąmonė ir darbas. Žmogus per darbą išreiškia savo sąmonę, savo žmogiškąjį potencialą – stato trobą, tveria tvorą, meistrauja lopšį, audžia, verpia, – pagal savo paties idėją, savo sumanymą, savo paties įrankiais kuria savo sumanytą pasaulį.
Marxo teigimu, kapitalizmas išardė pirminę vienovę tarp darbo ir darbininko – gamybos priemonės, arba kapitalas darbininkui nepriklauso. Darbininkas įžengia į gamyklą kaip į svetimą žemę, paklūsta svetimų žmonių kontroliuojamam procesui ir, naudodamasis svetimais įrankiais, kuria svetimą produktą, kurio pats nepažįsta ir nenaudoja. Tai vadinama susvetimėjimu.
Iškreipiamas natūralus ryšys tarp sąmonės ir veiksmų. Žmogus tampa nešuliniu gyvuliu, mašinos sraigteliu. Negalėdamas išreikšti savęs per darbą, žmogus išreiškia save per daiktus, – siekia juos įsigyti ir užvaldyti. Nuslopinęs savo sąmonę, jaučiasi laisvas tik biologinių funkcijų lygmeniu – išgerti, suvalgyti, sudėvėti, suvartoti... Kaip teigia Marxas: „What is animal becomes human and what is human becomes animal“. Tai susvetimėjimo padariniai.
Kas atsitiko su revoliucijomis, jau žinom. O kas atsitiko su susvetimėjimu?..
Man patinka paprastų žmonių gyvenimai. Patinka šeši Sandros vaikai, kurie pasikeisdami plauna laiptinę – net ir mažieji vos nulaikydami mojuoja šluota, apkarpo gyvatvorę prie laiptinės. Vyresni pasikeisdami prižiūri mažuosius. Visada garsiai pasisveikina. Jų drabužėliai šiek tiek per maži, kartais – šiek tiek per dideli. Kai einu pro jų buto duris, ten dažnai kvepia blynais ir visa šalta pilka daugiabučio laiptinė prisipildo nežemiško jaukumo.
Patinka lankytis paprastų žmonių namuose. Jų pačių išaugintos cukinijos pintuose krepšiuose, šaltalankių antpilai, šermukšnių uogienės, neįmantrūs receptai, tvarkingai suklijuoti pageltusiame sąsiuvinyje, pagalvėlės iš skiaučių ir jų pačių rankomis pigiais tapetais klijuotos sienos su nepaprastais vaikų piešiniais, – ach, tas širdžiai mielas lengvo nepritekliais išugdytas kūrybiškumas.
O kaip išreikšti save tiems, kuriems darbas nėra būtinybė?
Verslininkas, kuris nedėvi jokių kitų kostiumų, tik „Armani“. Jis naudoja „La Prairie For Men“ kosmetiką, vyksta apsikirpti pas madingą kirpėją į Stokholmą, kvepinasi „Jean Paul Gaultier“... Įtariu, kad, matyt, gera pusė Lietuvos jau girdėjo apie jo švarką, bet koks jo verslas – kas galėtų pasakyti?.. Gal jis sukūrė naują vadybos modelį, sėkmingą reklamos kampaniją ar bent importavo į Lietuvą specialius vaiko ugdymą lavinančius žaislus? Nežinia. Jis – tai švarkas, o švarkas – tai jis. Tik tiek žinome apie šį prakilnų žmogų. „Nevaidink dvasios herojaus, jei gali nustebinti pasaulį naujomis kelnėmis“, – ironizavo Erichas Maria Remarque‘as apie 1929 m. Ką gi, mes ir nevaidinam!
Žvaigždė A., vartojimo pionierė ir kitos dar didesnės žvaigždės (atsiprašau – žvaigždino) žmona, savaitgalį buvo Niujorke apsipirkti, įsigijo n madingų batelių, kvepalų ir dizainerių drabužių. Jos veido kremas „Guerlain Orchidee Imperiale“, garaže keletas automobilių skirtingoms progoms, visi su vardiniais numeriais, o jos apatiniai – jų tiek daug, kelios lentynos, mielai pademonstruos, – ačiū Dievui, žurnalistas suspėja pasakyt „ne“. Be to, ji taip mėgsta italų ir prancūzų virtuvę, svoris – ne, jai svoris neauga, nes ji liekna iš prigimties. Už kokius nuopelnus apie ją kuriamos laidos? Nuopelnai žmonijai gali būti įvairūs. Galima tiesiog papuošti pasaulį savimi ir žmonija tau dėkos.
Bet turtuoliai irgi verkia, – tą suprato dar Meksikos muilo operų kūrėjai. Tą suprato ir paprasti žmonės, kai pažiūrėję gyvenimo būdo laidą per TV ar atsivertę prabangius žurnalus kietais blizgančiais viršeliais pamatė tą susvetimėjimu ir šalčiu dvelkiantį pasaulį, beprasmišką puikavimąsi dizainerių kurtais marškiniais ir švarkais, rankinėmis ir bateliais, jachtomis bei automobiliais ir silikoninėmis krūtimis, tą totalų daiktų perteklių ir totalų prasmės stygių...
Ir vietoj revoliucinio įniršio bei sąmoningo klasinio pykčio jų širdis užplūdo tokia gėla, atjauta ir gailestingumas (Viešpatie, kuri gi motina linkėtų savo dukrai tokio gyvenimo kaip Paris Hilton) – ko gero, todėl ir nekilo revoliucija.
