Dar neseniai, besiginčijant su kolegomis, teko piršti mintį apie neįsisąmonintą ir dėl to labai pavojingą lietuviškosios biurokratijos galią. Argumentų prašėsi vienas teiginys: aukštoji biurokratija iš esmės yra pajėgi korumpuoti politinį elitą ne savais, o mokesčių mokėtojų pinigais. Ar dabar nesinori žvilgtelėti šiuo aspektu į Turniškių istoriją?
Klausant Seimo auditorių pareiškimų apie tai, kas Turniškėse darosi, ir girdint apie šios Valdovų rūmų vietos pakartotinės nacionalizacijos sumanymus, knieti griebtis ne revolverio, bet knygų. Ar ne taikliai argumentavo tie, kurie pokomunistinių šalių mentalinius pasikeitimus pavadino sunkiausiomis kliūtimis sugrįžimo prie demokratijos kelyje? Nacionalizacijos išradinėtojai netrukus turėtų susijaudinti ir dėl kolchozų.
Pasaulyje, ypač trečiajame, kuriam priskirtina į rytietišką autoritarizmą slystelėjusi Rusija, yra daug aptvertų gyvenviečių. Vadinamosios „gated communities“ – apsitvėrusios bendruomenės su ginkluotos apsaugos kioskeliais išdygsta visur, kur akiratį drasko ypatingi socialiniai-turtiniai kontrastai. Tai klaipėdiškis variantas. Turniškių atvejis neabejotinai priklauso prie tokių reiškinių, kuriuos žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis pavadino nomenklatūros rezervatu. Vertėtų tik pridurti: jei rezervatu, tai tik sovietinės nomenklatūros.
Stebėtina, liberalios demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos šalyje toks nacionalinis rezervatas yra net didelės dalies liaudies priimamas kaip natūralus, paveldėtas, savo dialektu, etnografinėmis tradicijomis ir puoselėjamu išskirtinumu šmėžuojantis reiškinys. Liaudies atstovams Seimo Audito komitete nuostabą kelią ne pats rezervato faktas, o jo privatizacijos perspektyva. O gal geriau dzūkiško nuoširdumo vedini pasiūlytume koalicijos partneriams Turniškėse atidaryti Grūto parko filialą? Vertėtų pagalvoti ir apie elgesio tradicijos saugojimą. O gal etnografinis veteranų ansamblis? Visi būtų savo vietose.
Sovietiniai nomenklatūrinės kultūros, skonio ir elgesio reliktai į viešumą geriausiai grįžta ten, kur užmirštama jų kilmė. Kai mūsų kognityvioji atmintis pašalina prisiminimų bjaurastį, pro naujutėlaičius smokingus į viešojo gyvenimo paviršių neišvengiamai prasismelkia kompartinių sekretorių refleksai. Tai galioja visur, pradedant universitetais ir baigiant Turniškėmis.
Teisininkams ir politikams diskutuojant apie Turniškių rezervato padėtį, sapnuojant jo nacionalinio likimo scenarijų, jau dabar galima daryti kultūrologines išvadas. Kultūrine prasme ne taip svarbu, kieno valdiškas namas buvo užstatytas bankui, vykdant įmantrią ūkinę-buitinę operaciją. Per penkiolika metų dar ne to yra buvę. Ar prasto skonio namo, kuriame įkurdintas Lietuvos prezidentas, užstatymo bankui faktas nėra mažiau gluminantis už suvokimą, kad laisvos Lietuvos valstybės galva apskritai ten gyvena?
Kultūrine prasme neabejotinai yra svarbesnis pats sovietinių Turniškių rezervato buvimo faktas ir tai, kad gyvenimas čia net jauniesiems valdžiažmogių klasės atstovams regisi prestižiniu. Iš čia plaukia daug klausimų: Negi nejuntamas joks emocinis nepatogumas? Ar tikrai jiems nesivaidena? O gal vaidenasi mums? Ir pagaliau jei jau turime vaidinamą rezervatą, tai kažkas turėtų imtis ir kaubojaus vaidmens.
