Valdžia iki gyvos galvos
Turkmėnijos teisėsaugos institucijos sulaikė „Laisvės“ radijo žurnalistę bei Turkmėnijos Helsinkio fondo aktyvistą ir jiedviem pateikė kaltinimų – esą abu mėgino destabilizuoti šalies vidaus padėtį. Jųdviejų kaltė paprasta: abu turėjo po kelias slaptas kameras ir galbūt bandė nufilmuoti liūdną Turkmėnijos būtį.
Šios Centrinėje Azijoje esančios šalies kasdienybė išties sunki. Nuo pat 1991 metų Turkmėnijoje klestėjo vienas griežčiausių, diktatoriškiausių režimų iš visų buvusių Sovietų Sąjungos šalių.
S. Nijazovo režimas – diktatūra, neigianti bei paminanti žmonių teises, laisves, nuomonę bei mintis. Prezidentas S. Nijazovas dažniau save vadina tiesiog Turkmėnbašiu Didžiuoju ir yra aukščiausias turkmėnų lyderis.
Valstybės vadovas šalyje įdiegė savo asmens kultą, kuris tarsi du vandens lašai panašus į Josifo Stalino ar Kimo Ilo-sungo režimus. Visa valdžia, pinigai ir idėjos Turkmėnijoje priklauso vienam žmogui – prezidentui S. Nijazovui.
Jis – vienas turtingiausių žmonių Centrinėje Azijoje, valdo Turkmėniją nuo 1985 metų, o 1999-aisiais prezidentu tapo visam gyvenimui. Anot Turkmėnijos žiniasklaidos, prezidentas S. Nijazovas – šventas žmogus, turkmėnams siųstas Dievo.Narkotikai – pramonės šaka
Turkmėnija – uždara valstybė, palaikanti ribotus ryšius su užsienio valstybėmis. Ypatingą prieraišumą bei meilę Turkmėnbašis jaučia Iranui bei Turkijai – šiedvi valstybės pirmos pripažino Turkmėnijos nepriklausomybę. Turkija moko Turkmėnijos karinių pajėgų specialistus, Iranas siekia plėtoti glaudžius prekybinius santykius.
Su šia šalimi santykius palaiko ir JAV – jas itin domina Turkmėnijos geopolitinė padėtis bei naudingosios iškasenos.
Dažnai prieš režimo nusikaltimus užmerkiamos akys, nes neriboti dujų klodai bei pavydėtina geopolitinė padėtis galingiesiems rūpi labiau. Nepaisant nesuskaičiuojamų turtų, slypinčių turkmėnų žemėse, ši tauta – viena neturtingiausių pasaulyje.
Daugelis ekonomikos specialistų mano, kad Turkmėnija turi pakankamai natūralių gamtinių išteklių, būtinų pakelti bei stabilizuoti ekonominę padėtį, tačiau tokiam pakilimui iš esmės trukdo politinė padėtis šalyje. Pusė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, šalyje klesti nedarbas ir korupcija.
Turkmėnijoje tarpsta nusikalstamumas, narkotikai bei prostitucija, opiumo vartojimas beveik legalizuotas.
Prezidentas priima arba atmeta svarbius kontraktus, sprendimai priimami vadovaujantis politiniais nuostatais, o ne sąžininga konkurencija. Kvaišalų gabenimas – tarsi atskira pramonės šaka, iš jos Turkmėnija ir pelnosi. Ilga siena su Afganistanu garantuoja narkotikų srautą.
Per Turkmėniją einantis narkotikų koridorius prasideda Afganistane ir driekiasi per visą Euraziją. Įtariama, kad iki 2001 metų Turkmėnijos režimas bendradarbiavo su Afganistano talibų režimu gabenant narkotikus.
Daugelis apžvalgininkų linkę manyti, kad pinigai, gauti už kvaišalus, sudaro didesnę dalį S. Nijazovo režimo bei asmeninių biudžeto įplaukų.
Beteisių žmonių valstybė
Turkmėnų tėvas Turkmėnbašis taip bijo susidorojimo, kad sostinėje Ašchabade draudžiami net didesni šeimyniniai susibūrimai. Keliant vestuves ar laidotuves būtinas valdžios organų leidimas. Šalyje vykdoma griežta kalbos politika.
Mokymo įstaigose uždrausta anglų kalba. Uždrausti spektakliai ir operos, jei jie – ne turkmėniškai.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ekspertai tikėjosi, kad Centrinėje Azijoje susiklostys sudėtinga padėtis, tačiau tai, kas vyksta Turkmėnijoje – peržengia ekspertų fantazijos ribas.
Turkmėnbašio režimas imasi plauti smegenis, griaunama edukacinė sistema, ribojama informacija. Ateinanti turkmėnų karta neturės reikiamų žinių ir negalės konkuruoti rinkoje, nes mokykloje nemokoma nieko, kas padėtų įsitvirtinti gyvenime.Beteisiai žmonės negali gauti jokios informacijos, kurios nebūtų apdoroję cenzoriai. Šalyje nėra laisvos žiniasklaidos.
Teigiama, kad Turkmėnijoje iš visų buvusių sovietinių šalių ji persekiojama labiausiai. 1996-aisiais S. Nijazovas pasiskelbė visų Turkmėnijos laikraščių savininku bei leidėju. Interneto ryšys turkmėnams yra neprieinama prabanga. Užsienio spaudos į šalį įvežti negalima.
Valstybė griežtai reguliuoja daiktų, reikalingų laikraščiams spausdinti, pardavimą. 2002 metais čia uždrausta kabelinė televizija bei kiti alternatyvūs informacijos šaltiniai. Užsienio žurnalistų skaičius, taip pat jų keliavimo bei komunikavimo galimybės ribojamos.
Savaitraštis „Panorama“ (www.savaitrastis.lt)
